Pirmyn į turinį

Kiek kainuoja (iš)gyventi Vilniuje?

Kiek kainuoja išgyventi Vilniuje? Visų pirma, labai svarbu suvokti, kad žmonių poreikiai nepaprastai skirtingi. Šiaip Vilnius nėra itin brangus miestas, jei žinai, kur šopintis, kur lankytis, pas ką paprašyti vienos ar kitos paslaugos it pan. Visai kitaip yra tiems, kurių tėvai gyvena Vilniuje. O mes pakalbėkime apie tuos, kurie čia yra atvykėliai.

Vilniuje išgyventi kainuoja penkis šimtus litų per mėnesį. Jei esi studentas, moki 200lt už bendrabutį (maaaksimum), mėnesiui transportas tau kainuoja 22lt, maistas – nedaug (nes didžiąją jo dalį – bulves, kopūstus, agurkus, burokus, lašiakus ir lietinių kalną bei naminės grietinės kibirą – įdeda mama), telefono sąskaita – ~10lt (planai planeliai), viso kitos išlaidos – alus (o alus gi nebrangus – ~3lt/l, jo?), cigaretės (irgi nedaug, nes rūkai tik savaitgaliais ir prie univerkės, jo?), kirpykla – ~15lt/mėn (nes gi aišku grįžti apsikirpti į savo gimtą miestą), higienos reikmenys – muilas, dantų pasta, šampūnas ir popierių univerui kopijavimo paslaugos. Gyveni, šypsais, nelabai žinai, kad gali būti kitaip, normaliakas, dar gal kokią stipkę gauni.

Vilniuje išgyventi kainuoja tūkstantį litų per mėnesį. Jei esi studentas, moki 300lt per mėnesį už kambarį, kurį daliniesi su draugeliu, transportas tau kainuoja ~60lt per mėnesį (nuolatinis bilietas + taksai grįžti namo šaltom naktim po tūso). Kitos išlaidos – pietūs kabake bent kartą per savaitę (labai gerai, jei į trasą eina nuolaidų kuponai); alus (bokalas – ~5lt, jo?), degtinė, brendis, zagironai, cigaretės, pramogos (Vishy parkas kokį kartą į ketvirtį, kinas), higienos priemonės – muilas, dantų pasta, šampūnas, kondicionierius, dezodorantas, telefono sąskaita (~20lt), gal net ir maistas, kopijos univerui, įėjimai į klubus (bet dažniausiai eini ten, kur nekainuoja). Gyveni, normaliakas.

Vilniuje išgyventi kainuoja belekiek. Jei nebesi studentas, gyveni truputį patogiau (taip, kad jaustumeis žmogum), tau nebegalioja jokios nuolaidos, alus (bokalas – ~7lt, jo?), cigaretės ir kiti svaigalai, maistas (pietūs ar bent koks užkandis/kavos popietė kabake ~3k./sav.), maistas, valgomas namie (tau svarbu, ką tu valgai), taksai iš tūsų ir vėluojant į darbą, gal ir mašinos išlaikymas, telefono sąskaita (didelė), pramogos – įėjimai į klubus, teatrai, koncertai, soliariumas, kirpykla (nuo 50lt, nes negi grįši kirptis į gimtąjį miestą?), stilius, dovanėlės draugams gimtadienių progomis, higienos reikmenys ir kosmetika – šampūnas, kondicionierius, kaukė, losjonas, pienelis, tonikas, kvepalai, tualetinis vanduo, plaukų vaškas, lakas, standiklis ir pan., apranga.

Sakai, netiesa? Aš tai sakau, kad, kad ir kaip bebūtų akivaizdu, tačiau neišvengiamai nesuvaldoma, apetitas kyla bevalgant ir išleisi (ir reikės) tiek, kiek gausi.

3 Komentarai

  1. Man jau gal trečia stadija. Nes taip – norisi atrodyti gražiai/skoningai, valgyti kiek padoriau, išeiti kur nors pasižmonėti, su drauge, kurios šimtą metų nemačiau, telefonu paplepėti daugiau, nei 5 minutes, aplankyti gimines, tada tą pačią draugę kitame mieste, kam nors ypatinga proga padovanoti ne kokį nors absurdišką daiktą „made in china“ už tris litus, bet kažką solidžiau, gerti ne alų, bet kažką skaniau (ir brangiau, vadinasi), apsikirpti pas gerą meistrą, o LT tokių mažai… taip, padorus gyvenimas tikrai kainuoja. Ir nors galėčiau susispaudus gyventi, bei užtektų, bet… turiu galimybę rinktis. Ir renkuosi. Nes noriu gyventi laisvai.

  2. Taigi. Ir šimtus, tūkstančius, kuriuos išmintingi žmonės lieptų atidėti santaupoms, stebim slystant mums pro pirštus. Vienok – gera ir patogu, bet kažkokia sąžinės graužatis kartais apima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *