Pirmyn į turinį

Žyma: Žmonės

Vilniaus briliantai, arba glemūras prieš tarybines sekcijas

Kai ilgai kažkur nebūni, vėliau ten sugrįžus viskas matosi kiek kitokiomis akimis ir įžvalgos lenda kiek giliau nei susizūlinus su įprasta aplinka.

Žengus vieną žingsnį atgal (atstumo prasme, ne progreso), kiek atitolus, Vilnių iš lėto priimu kaip vėl naują reiškinį. Jis keičiasi nepaprastai greit.

O pasirodo, tai išties fancy miestas. Visi puošiasi ir puošiasi daug. Gerai paruoštas makiažas jau nuo aštuntos ryto, atidirbti (tiesinti, garbanoti, kelti, velti) plaukai šiokiai dienai, konceptualūs rūbai išėjimui iki parduotuvės, ir visa kita, ir kita visa, žinai, apie ką aš. (Ne apie gabanas ir gelinius 6cm ilgio nagus, ne, aš apie kokybiškus, išties gražius rūbus ir bendrą pasirengimą viešumai.) Ir tai yra jėga. Vilnius verčia pasitempti. Tik kartais apsirėdęs paprasta eilute, pasijunti tarsi įžeidinėtum bendrą miesto stilių, ir it koks maištautojas į haute couture kolekcijos pristatymą įžengtum su pižama.

Vilniuje visi vairuoja naujas ir apynaujes mašinas, pietauja restoranuose, važinėja taksi, kerpasi aukšto lygio salonuose, gurkšnoja brangų vyną, gyvena dailiuose namuose ir vedžiojasi madingus šunis. Žmonės rūpinasi savo linijomis, apskritimais ir kampais.

Praeik per numylėto Vilniaus centrą vidury dienos ir pabandyk paprieštarauti. Vaizdas, įvaizdis, imidžas, poza liejasi per gatves, teka, srūva, tvinsta.

Ir man tai labiau patinka nei nepatinka. Estetika veikia teigiamai, ji glosto, gydo, ji pakelia aukščiau.

(Tik niekad nereikėtų pamiršti, kad paprastume juk genialumas, paprastume. Nepameskim galvų.)

Kiek gaila, kad arogancija irgi madinga. Ta tokia, kurios paliestas pasijunti it kas būtų dalgiu pakutenęs nugarą. Kai saulė danguj, dar nieko, bet jai nusileidus pradedi stebėtis, kokie gi miltukai beriami į vandenį, kad norėdamas netyčia neužklyst į vilkų pulką turi būti atsargus, nes gali likt apdraskytas. Jei nesijauti perdėm svarbus, verčiau pasijusk, gal suprasi, mat nesuprantu.

Bet žinai, po visų tų grožių bangos man vis tiek norom nenorom kyla klausimas, iš kur tie kraupūs troleibusai, apverčiantys miesto įvaizdį 180 laipsnių kampu, iš kur tos sekcijos, kurių surašymą mieste atlikus rastum daugiau nei gyventojų, iš kur Karininkų Ramovė, iš kur prašinėtojai ką nors atlikti „skubiai ir nebrangiai“, iš kur namai ir biurai, kur vis tiek kas nors nefunkcionuoja? Tiksliau, ne iš kur, o kodėl vis dar?

The best is yet to come. Tik dailius marškinius reikėtų užsitempt ne tik ant savęs, bet ir ant visko, kas tave supa. Ir atsipūst, įkvėpt, iškvėpt, ir prisimint – less is more, LESS is fuckin more, o žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje, atsipalaiduokite.

Palikite komentarą

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Palikite komentarą

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

1 Komentaras

Apie ne visai mielą mergaitę

Kokią tatuiruotę pasidarei? Širdutę? Kodėl? Juk čia visai ne tavo stilius. Tu nesi miela mergaitė.
Okei, nesu.

Bet mane išties siutina, kai žmonės kažkodėl tikisi, kad po pirmojo, ar kelių pirmųjų pabendravimų būsiu jiems ypač miela, draugiška ir maloni. Aš esu mandagi ir kultūringa su nepažįstamaisiais, bet išsyk atsiverti ir pulti glėbesčiuotis tikrai nesiruošiu. Todėl sorry, jei nepuolu šypsotis lig ausų ir krykštauti su kuo nors susipažinusi (žinoma, yra buvę ir taip, bet). Su manimi susipažinę žmonės po poros susitikimų nepuls manęs liaupsinti, tikrai ne. Bet štai būtent tos ilgos, išmintingu tempu besiplėtojusios draugystės ir išlieka mano gyvenime. O tada, mielieji, krykštauti ir džiūgauti aš moku.

Palikite komentarą

Šlovė Sūpynėms

Turbūt ne man vienai vakar perpiet galvoje sukosi tik viena mintis – kaip būtų gerai, jei tai niekada nesibaigtų. However, Sūpynės baigėsi, šlovė Sūpynėms. Buvo tiek visko ir taip gerai, kad, ko gero, visko suminėti neįmanoma.

Išties pasisekė į festą keliauti su draugų Dj, kuris savo diskų lobiais sugebėjo užkurtį puikų preparty, rankom plojom dar neišlipę.

Apie muziką: Laiką leidau prie didžiosios scenos, girdėjau ne viską, tad nuomonė gan mėgėjiška. Puikus Zuluso, nuostabus Few Nolder live‘as (kažkas jį įvardijo lietuviškuoju Nicolas Jaar); kaip visada mane, prisiekusią techno mylėtoją, iš proto išvedantys Pagalvės, Split Pulse ir Calli pasirodymai. Labai labai patiko Saulty. Atvirai pasakius, prieš vykdama nelabai gilinausi į nepažįstamus headliner‘ius, tad nuostabiai maloni staigmena buvo Bruno, kurio grojimo kulminacijoje kur dėtis jau nebežinojom. Tik nesupratau, kam tos gitaros, nevarbu, kad ir dieną.

Mane šėlsmo viršūnė pasiekė dusyk – penktadienio naktį apie 5val.kai šokių aikštelėje prasidėjo netikėtas Stay High for Me Baby seksitaimas ir šeštadienį, paryčiais (ar dažnai kur pamatysi dj nuo scenos gausiai dalijant gėrimus?), kai mūsų būrelis išgėrė šampaną „Už Sūpynes“, o visa festivalio šutvė persikėlė į Aukščiau, pas Rubeną ir pasijutau it jaukiais gerais žiemos paryčiais mylimajam Opiume, tik dar geriau.

Visiško pozityvo nuotaikos nesugebėjo sudrumsti niekas – nei lūžę daiktai, nes trissyk aukštyn kojom virtusi palapinė (prie kurios finale jau fotkinosi grupelės), pirmą kartą gyvenime man taip nesvarbu buvo lietus.

Pasirodo, žmogaus galimybės – neribotos, sutikom pažįstamą, kuris, nemiegojęs trečią dieną, ėjo šokt, ir šoko prieky. Sekmadienio popietę vyko toks reivas, kurį dar ilgai prisiminsiu. Žmonės darė salto, o lietaus nieks nepastebėjo.

Sutikau daug šviesių veidų iš dabarties vakarėlių, ir ne vieną jau seniai pamirštą, bet nežmoniškai pradžiuginusį pažįstamą iš senesnių laikų. Žmonės šventėms iš užsienių pas šeimas gal ir negrįžta, bet ant Sūpynių – būtinai. Šypsenos mode on.

Šįkart šnekų buvo mažiau, nei šokių, bet be sparnuotų frazių neapsieita.

Apie ištvermę:
„-Kaip mes vieną dieną mylėsimės…
-Ne vieną, o dvi.“

Apie toleranciją: „Nevarai į Sūpynes? Tai žinai, ką tau pasakysiu, ir tu, ir tavo pusbrolis, ir viskas, kas su tavim susiję, nesveiki.“

Apie palapinių erdvumą: „Mes gulim, o tada, tik staiga, ji įėjo į kambarį.“

Apie antgamtines galias: „Aš pati ant savęs lyju.“

Apie patirtį: „Esu uostęs visko, nu bet duonos dar nebandžiau.“

Išvada viena – jei atvyktum į Sūpynes be palapinės, be maisto, gėrimų, draugų, drabužių – be nieko, vis tiek būtum ir pamiegojęs, ir pavalgęs, ir pavaišintas bei su chebra.

Grįžus į miestą akimirką buvo keista padėti koją ant asfalto ir apsidairius nematyti šokančių.
Šiandien aš labai džiaugiuosi, kad nereikia į darbą ir kad neteks su niekuo kalbėtis, nes balso nėra, skauda kiekvieną kūno lopinėlį, bet all in all džiaugsmas ir įspūdžiai liejas per kraštus.

1 Komentaras