Pirmyn į turinį

Žyma: Yaga festival

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų – visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina – 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

„Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.”

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

„Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.”

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

4 Komentarai