Pirmyn į turinį

Žyma: Visuomenė

Ateities spėjimai
Įkelta 2011 10 rugsėjo

Ateities spėjimai

Nežinau, kodėl, tačiau labai dažnai mąstau, kaip ten bus vėliau. Ne, ne apie skraidančias mašinas ar žmones vienodais sidabriniais kostiumais – apie Mus. Ir dažnai šia tema provokuoju diskusiją. Man beprotiškai įdomu, kur pasisuks mūsų visų gyvenimai. Tos mintys taip dažnai atkeliauja todėl, kad jau dabar, žvelgiant į draugus, kuriuos pažinojau ir prieš dešimtį metų ir su kuriais daug laiko praleidžiu dabar, kai kurie dalykai kelia nuostabą palyginus praeities įsivaizdavimus su realybe. Viena aišku – nei aš, nei dauguma tų, kurie šalia, neišprotėjo, dar nesukūrė šeimų ir vis dar paaugliškai eina iš proto, kaip ir anksčiau. Ir tai nėra blogai. Bet visgi, po dešimties, dvidešimties metų juk viskas jau turėtų būti kitaip, ar ne? Emigruosime ar liksime čia? Dirbsim nemėgiamus darbus ofisuose ar nagais ir ragais kabinsimės savo svajonių? Nurimsime ir vakarus leisime jaukiai susisukę prie telikų ar ir toliau šėlsime iki paskutiniųjų net ir be progos? Sustorėsim ir pasensim ar liksime/tapsime žavūs ir patrauklūs? Tuoksimės, gimdysim vaikus, būsime neištikimi, skirsimės, juos dalinsimės, ar liksime vieniši? Visko gali būti. Gali ir nebūti. I’m so freaky curious.

Palikite komentarą
Apie krepšinį / Rugsėjo pirma
Įkelta 2011 1 rugsėjo

Apie krepšinį / Rugsėjo pirma

Visas miestas kaip išprotėjęs, ant kiekvieno kampo žmonės, išsipuošę Lietuvos spalvom ir klykaujantys gimtinės vardą. Ta paranoja atrodo gan idiotiškai. Atrodo, pirkdamas bet ką – nuo sūrio iki kompo – gali gauti pakvietimą į varžybas, ar bent jau kokį numargintą suvenyrą. Juokingai atrodo ir krepšininkai, pastatyti idiotiškiausiose reklamose ir visai neįtikinamai tvirtinantys, kad “džiugas – jų legalus dopingas” ar jų atvaizdai ant istorinių (?) kolekcinių (?) monetų supermarkete. Gal ir smagu, kad pirmą kartą per meisto istoriją, į jį nukreipti visos Europos žvilgsniai, tik nesmagu, kad įvairūs rekordų siekimai bei nebrangūs bilietai į kai kurias varžybas, užuot suteikę progą oriai paentertaininti visuomenę, tik dar kartą tampa erdve ne patiems protingiausiems jos atstovams parodyti savo tikrąją prigimtį, kai lipama per galvas ir mušamasi dėl kamuolių, bilietų, ar geresnės vietos stebėti veiksmą.

Sako, mergaitę iš kaimo išvaryti galima, bet kaimą iš mergaitės – beveik neįmanoma.

Ryt rugsėjo pirmoji. Po šešiolikos metų šią dieną vartysiuosi lovoje, bandydama išprašyti paskutinius ligos simptomus. Ir kaip gera, ak, kaip džiugu, kad niekur nereikia. Jei dirbčiau normalioje mokykloje, gaučiau daug gladijolių, tvirtina mama. Gal ir gerai, kad negausiu, kaip ir gerai, kad nekirba noras kaupti šlamštelį, išgražintą krepšinio simbolika. So far, pusė bėdos atrodo Kaušpėdo kurta atributika bei tikrai gražiai stilizuota vieno lito moneta.

Palikite komentarą
Interneto bepročiai vol. 3
Įkelta 2011 31 rugpjūčio

Interneto bepročiai vol. 3

Visi mes esam interneto frykai. Na, bent jau dauguma mūsų. Kai vakarėlyje prasideda kabėjimas ant jotūbo “parodysiu tą, parodysiu aną”, pasidaro neramu. Dar neramiau, jei pagauni save šnekant apie internetinius prikolus ir plačiai rutuliojant šią temą. O būna, kad mąstai, ką grįžęs namo iš kažkur įsimesi į feisbuką? Dažnai iš besifotografuojančių žmonių išgirstu “Šita bus į FB”.

Būna, kad įžengęs pro duris visų pirma įbėgi į kambarį ir pirmas tavo veiksmas – įsijungti kompiuterį? O ar būna taip, kad sėdi su draugais, bet pas kiekvieną ant kelių – po kompiuterį, o bendravimas vyksta su visu pasauliu, tik ne su tais, kurie arčiausiai? Būna, kad jautiesi nemaloniai supratęs, kad buvai pašalintas iš kažkieno draugų sąrašo? O yra tekę susierzinti kažką paskelbus ir nesulaukus daugybės ‘like’ paspaudimų? Nepaprastai greitai įpratome, kažką atlikę ir apie tai pranešę pasauliui, sulaukti žaibiškos reakcijos ir įvertinimo. “Prasidėjo atostogos” – dešimt, “Baigiau mokyklą” – penkiasdešimt, “Susituokiau” – šimtas like’ų, kurio kiekvieno tau reikia lyg oro.

Yra ir tokių, kurie internete negyvena, jiems mat nereikia dėmesio. Nežinau, kiek tame tiesos. Manding, dėmesio gavimo atsisakymas – tam tikra kitokio dėmesio išprovokavimo forma. Kažkada informacija skildo iš lūpų į lūpas, žvelgiant ir klausantis pro pusiau pravertus kaimynų langus, buvo laikas, kai būti parodytam per televizorių, ar jame išvysti pažįstamą, buvo įvykis, o štai mūsų visuomenė gyvena internete. Kartais pasidžiaugiu, kad nesame įžymūs. Big Brother is here for you, he’s watching you, gyvenimas – tai realybės show. Nesusimauk.

Palikite komentarą
Pagaliau aukštasis išsilavinimas. Tik kokia kaina?
Įkelta 2011 3 birželio

Pagaliau aukštasis išsilavinimas. Tik kokia kaina?

Viskas, esu mergina su aukštuoju. Atsimeni, sakiau, kad švęsiu porą mėnesių? Nešvęsiu. Po paskutinės egzekucijos jaučiuosi taip, tarsi būčiau išprievartauta visom įmanomom prasmėm. Turbūt sakiau, kad šiemet kaip niekad pamilau savo dalyką – man labai patinka dirbti, man įdomu, mane nuoširdžiai veža mano specialybė. Tačiau po to, ką šiandieną teko ištverti, jei būčiau silpnesnė negu esu, ko gero pasakyčiau, kad done su šiuo reikalu visiems laikams. Visgi, silpna nesu ir toliau nagais ragais kasiuos savo keliu, bet. Nesuprantu, kam reikia tiek nežmoniškumo, kokia prasmė šitaip morališkai žlugdyti žmones. Išėjusi iš rezultatų skelbimo sėdėjau trule, važiavau namo, o akyse kaupėsi ašaros. Ne dėl pažymio, o dėl to, kaip klaikiai blogai jaučiaus po visko. Paskutinis atsakinėjimas jei ne prilygo, tai bent jau buvo labai panašus į tardymą areštinėje (at least, palyginus su tuo, ką rodo filmuos). Grįžusi kritau ir miegojau penkias valandas. Viskas baigta, viskas, būtų galima eit švęsti, tik kad jau nebėr nei noro nei jėgų. Šiuo metu sėdžiu ir trinu žmones iš draugų. Je je je.

3 komentarai
Individas ir visuomenė vol.?
Įkelta 2011 31 gegužės

Individas ir visuomenė vol.?

Niekada nemokėjau turėti geriausios draugės. Kai klasėje virdavo aistros, taip ir neišmokau visko sureikšminti, karštligiškais būdais reikalauti dėmesio ir nežinau, kaip vyksta nekalbadieniai. Nemoku laviruoti santykiuose su žmonėmis. Nežinau, kaip elgtis, kad žmonės man neštų naudą ir nemoku atpažinti melo. Neišsipildysiančių pažadų taip pat. Niekada nesukeliu puikaus pirmo įspūdžio, o ir šiaip, įspūdžio dažnai nepalieku jokio.

Ir nemanau, kad kažką prarandu. Kai nubyra blizgučiai, lieka pamatai.

“Žmonės visai kaip medžiai. Aš juos skaičiuoju. Kuo jų daugiau, tuo geriau. Bet tik iš tolo. Ne per arti langų. Kitaip viskas užges.”  (H. Wasmo)

Draugas sykį pasakė, kad Vilnius – gražus miestas, kuriame daug nelaimingų žmonių. Ir iš ties. Viskas lyg ir gerai. Tik. Tik kažkas ne taip.

Palikite komentarą