Pirmyn į turinį

Žyma: Visuomenė

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2
Įkelta 2012 10 vasario

Apie tai, ką šneka žmonės vol.2

Jau gan įprasta, kad kaip braškes raškau visus mano ausis ar akis pasiekusius stiprius pasisakymus savo aplinkoje. Kiekviena diena gyvenime galėtų tapt scenarijum, tik, įtariu, ne kažko baisiai kilnaus, o kvailokos situacijų komedijos. Na bet ką jau čia, svarbu linksma. Here we go.

Vienas persidirbęs draugas apie theme songs:
“aš sau žadu tuoj dedikuot live fast die young bad girls do it well”

Apie jaunus, perspektyvius, negeriančius:
“blm
aš išgėriau alaus bišk
po paskaitų
kablys žostkas
dėl to taip tūsint noriu
buvau pamiršęs kad gėriau”

Apie tai, kai gamina vyrai:
“nu naaaaachhhhuiii
5 kartą i parduotuvę lėkt
vis kažko dasipirkt
tai cukrus ne toks
tai kakavą pamiršau
tai bliūdo reikia
nachui
nekenčiu tokių nesamonių
lekiu iki pardės
iki”

Apie tai, kai gamina vyrai vol.2:
“visą dieną žiauriai valgyt norėjau
nusipirkau gaidiškų koldūnų
apsivemt db norėtus”

Apie meilę vakarėliams, kai lauke -30º C:
“A: Pasakyk tu man, kada aš neišeisiu į tūsą?
Kai užšals pragaras?
B: Tada pragare tūsinsi.”

Apie toleranciją ir kompromisų ieškojimą:
A: Pisk i snukį
B: Ir pisiu nx
A: Duok žiebtuvėlį ir sakyk susidegink

Suaugę (peraugę net ir prarūgę, sakyčiau) vyrai gimtojo miesto padorioje viešojoje vietoje:
“Kokie papai! <…> O tu tai chuliganė. <…> Oi mergaite, kur man duosi – ar ant šieno ar rugiuose.” (Tai, kad kažkam kažkas kažką duos tai jau iš viso out of the question, supranti).

Paskutinis žodis prieš tūsą:
“Jei manęs nebesurastum, pasiimk mano paltą ir nebeieškok manęs.”

Apie natūralią mediciną:
“Šnapso, kolos ir mako – pasveiks, atvičaju”

Apie meilę savo Alma Matter:
“O tą univerą aš sprogdinsiu kartu su tavim”

Apie meilę darbui ir viltį:
“Koma at rabota. Ir žostka. Bet aš dar dainuosiu.”

Mokinių perlai:
Teacher: What is “humidity”?
Student A: Well, it makes your hair curly.
Student B: Bigudy?

Apie brandą:
“Kada moteris laikoma subrendusia? Kai iš fb persikrausto į supermamų forumą.”

Apie lojalumą tam tikriems klubams:
“Po vakar neisiu iki 2013m.”

Apie bepročius iš FB “Važiuoju iš taško A į tašką B”:
“Su biržų brigada važiuoju – penkios biržietės. Vairuoja suaugus moteris, kirpėjų kursus mokos, visos šūkauja, nes visos – draugės.”

Apie “Žmonių” viršelį su Paksaite:
“Viršas tai eik tu nx nedapistas šunie už milijoną dolerių!!!”

Apie Alfonsą Peniką (vėl!):
“Važiuojam su drauge Trakų gatve, žiūrim bernas kažkokią paną blondę fyfą neša ant kupros, sijonas užsikėlęs, nu baisu. Pažiūrim – o ten – Penikas.”

Apie darbo balius:
„Mieloji, aš Katpėdėlėj, Banginy. Pamatytum liaudį, šešis blogus parašytum.”

Apie kilnojamas šventes:
“Jisai manęs kasmet vis paklausia, ar mano bday tikrai Kovo 11. Tai ne, blet – slenkantis!”

Apie santūrumą:
“A: Tą mergaitę kad išprovokuot, tai reikėtų šalia jos pradėti drąsia diskusiją apie seksą…
B: Ne drąsia diskusiją, seksą pradėt šalia jos.”

Apie tai, kaip Vilniuj nėra, kur eiti:
“Mane užpiso mano skylės.”

Apie spontaniškumą:
“Mes atsibudom ir kažkaip labai užsinorėjom šuns.”

Apie lietuvius užsieny:
“Jis yra geriausias iš visų statybininkų, nes turi savo nuomonę.”

Amen.


Paskykit man, brangieji, ar kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse žmonės taip pat serga po tris kartus į žiemą? Atsibodo šaltis nebegaliu, jau nei trys megztainai ir nei dvejos vilnonės kojinės nebeapsaugo, drebu iš vidaus.
Bet jau tuoj, JAU TUOJ, galėsim šokt ir dūkt linksmai.

Aj, nors ką aš čia skundžiuos – ir dabar nieks netrukdo, gyvenimas – šventė – tęsiasi. Cheers.

4 komentarai
Amžinieji Kentėtojai
Įkelta 2012 2 vasario

Amžinieji Kentėtojai

Kažkaip šiandien, gyvenant eilinę dieną (-25º C nėra kažkas tokio, nes taip būna kasmet, dievaž) Marijos žemėje, galvoje susiformavo dar vienas terminas, apibūdinantis itin plačiai paplitusią žmonių rūšį – Amžinieji Kentėtojai. Tiesą sakant, bene kiekviename iš mūsų, kurie esame vyresni nei 20m., gali pasireikšti šio tipažo bruožų, nes augome aplinkoje, kurioje amžinas kentėjimas bei aukojimasis buvo laikomi auksinėmis vertybėmis.

Jei dar ne visai aišku, apie ką aš, manau, man padės keletas iš milijonų per gyvenimą regėtų situacijų, kuriose atsiskleidžia amžinojo kentėtojo tipažas.

Atėjau į polikliniką, prie daktarės durų laukiu aš ir dar pora moteriškių. O jau šalta… kaip pachmielnam einant vasarį septintą ryto iš tūso namo. Viena ponia vis rypuoja “Vajej, kaip šalta… jezusmarijakaipšaaalta!.” Sakau, tai eikit, apsirenkit, juk akivaizdu, kad dar reikės laukti bent pusvalandį. O ji, drebėdama iš šalčio, sukandusi dantis didvyriška Marytės Melnikaitės veido išraiška: “Ai, tai jau pakentėsiu…” Sėdi, purtos, kenčia, tik kaži, ar nepamiršo, jog nei šokoladinio medalio nei pagyrimo už tai negaus.

Būna taip, kad amžinasis kentėtojas paskolina kažkam pinigų ar kokį daiktą. Tada vaikšto ir rypuoja, kad va, paskolini, o atgal negauni. Paklaustas, kodėl pasiskolinusiajam neprimena apie tai, amžinasis kentėtojas atšauna – “Aj, na tai jau pakentėsiu aš ir be tų pinigų, ką jau čia…”

Būna, šio tipažo asmenybę tyčia ar netyčia nuskriaudžia valstybinė ar kokia kita viešoji įstaiga, veikianti herojaus gyvenime. Pavyzdžiui parduotuvėje neduodama nuolaida, kuri turėtų priklausyti, dingsta dujos, nusiperkama brokuota prekė ar dar koks velnias. Ką tuomet daro amžinasis kentėtojas? Manai, eina ginti savo teisių? Ne, jis verda kunkuliuoja bemąstydamas, koks nedoras šis pasaulis ir finale, šimtą tūkstančių kartų visus niekadėjus prakeikęs, jis lieka namuose teištaręs “Ką jau padarysi, būna.”

Šio tipažo žmogui nepaprastai sunku įsileisti naujus dalykus į savo gyvenimą. Nesvarbu, kad ir kiek naudos toji naujovė galėtų suteikti, ji visada pasitinkama dūsavimu ir kreivu žvilgsniu. Pavyzdžiui, elektroninis viešojo transporto bilietas, numerėlio išsimušimas laukiant eilėje banke, tvarka, pagal kurią pasienyje nebetikrinami visų pasai, ar savitarnos kasa parduotuvėje. Net ir nepaklaustas amžinasis kentėtojas padejuos, kad velniam čia reikėjo kažką keisti. Po tam tikro laiko tarpo (kokių 3m.), jis prie naujos sistemos pripras, sumurmėjęs “Ką jau padarysi”, bet tada jau bus atėjęs laikas kažką vėl keisti ir amžinojo kentėtojo nusiskundimų lentynėlė vėl pasipildys naujais egzemplioriais.

Amžinasis kentėtojas visada mato pasaulį šiek tiek pilkiau nei kiti. Kai jam viskas puikiai klostosi, jis sako “Visai neblogai.”, kai turi normalų darbą, jis sako “Na, turiu šiokį tokį darbelį, vis pinigas.” (Beje, amžinasis kentėtojas pinigų neturi niekada. Nesvarbu, kad turi, iš ko gyventi, už ką nusipirkti rūbų ir dar kartais sugeba vieną kitą šimtelį atsidėti santaupoms, pinigų pas jį nėra, ir kaltas tikrai ne jis, kažkas kitas, dažniausiai valdžia, bet ką jau padarysi…) Amžinam Kentėtojui nėra gero oro. Jam visada yra per šalta, per karšta, bet daug vėjuota ar pernelyg tyku.

Matyt, kai skaitai, manai, kad visgi šiai grupei derėtų priskirti tik vyresnio amžiaus žmones, bet, vis dėlto, nuolat sutinktu ir tuntus jaunųjų rypuotojų. Įtariu, kad taip yra dėl pavyzdžių, kuriuos žmonės matė, o gal ir vis dar mato šeimose ir kitoje juos formuojančioje aplinkoje.

Mano nuomone, žmogus – tarsi plastilino gabalas, pats atsakingas už tai, kokios formos jis bus. Tuo tarpu amžinieji kentėtojai šventai įsitikinę, kad juos sykį nulipdė ir dabar valdo kažkas, ko pakeisti jie niekaip negali. Bet ką jau padarysi….

1 Komentaras
Teoriniai Šaunuoliai
Įkelta 2012 31 sausio

Teoriniai Šaunuoliai

Kadangi vis nesusilaikau nuo ne pačios kilniausios savybės skirstyti žmones į tam tikras lentynėles, noriu aptarti dar vieną žmonių tipą, su kuriuo susiduriu vis dažniau. (Btw, prašau nepamiršti auksinės taisyklės – vienas žmogus gali būti daugybės grupių atstovu, pvz. emocinis vampyras, bet tuo pačiu ir amžinas studentas, ir pan.)

Tai – Toeriniai Šaunuoliai. Jų galima sutikti visur, tad jei kasdien tenka atsidurti įvairiose socialinėse situacijose, jų nesutikti netgi neįmanoma. Tai žmonės, kurie visoms savo nesekmėms bei bet kam, ką daro, turi parengę šimtą pasiteisinimų (kartais tais pasiteisinimais jie žarstosi net ir tada, kai niekas to neprašo.) “Jei labai panorėčiau, gaučiau ir geresnį darbą” (bet naugaunu); “Galėčiau kad ir šiandien susikrauti lagaminus ir keliauti į Prancūziją” (bet iš Vilniaus nebuvau išvykęs jau penkis metus); “Tikrai mesčiau rūkyti, jei pasistengčiau” (bet nemetu); “Jei man reikėtų, sverčiau mažiau.” (bet nesveriu).

Teoriniai šaunuoliai paprastai yra puikūs pašnekovai, nes ką jau ką, bet šnekėti jie moka ir mėgsta. Ne tokie puikūs jie praktiniuose reikaluose.

Būna ir tokių teorinių šaunuolių, kurie kadaise išties buvo ir tikri šaunuoliai, tačiau viskas, kas jiems belikę – tai tik prisiminimai apie pasiekimus, įvykdytus anksčiau: “Savu laiku galėjau turėti bet kurią čiolę universitete.” (bet jau dešimt metų miegu vienas); “Buvo laikas, kai uždirbdavau bent tris štukes į rankas” (bet iki šiol gyvenu su tėvais); “Uoj, tada tai maitindavausi žiauriai sveikai.” (bet dabar tai čyzais iš mako).

Dar vienas šio tipo porūšis – teoriniai šaunuoliai, kurie šaunūs yra dėl kitų žmonių pasiekimų: “Mano teta mokėsi su tuo čiuveliu, kur veda Labą Rytą” (tas čiuvelis cituojamo šaunuolio akyse matęs visgi nėra; “Tas DJ geras mano draugelis, dažnai kartu paprikolinam, paliubomu pagrotų papigiaj tavo puskės šimtadieny” (bet nepagroja).

Teoriniai šaunuoliai dažnai taip įsipatogina savo teoriškai tobulame pasaulyje, kad pereiti prie praktikos jiems dažnai taip ir neišeina. Tada jie gyvena savo praktiškai paprastą gyvenimą vis nepamiršdami užpilti kuro savo teoriniam Lexusui, kurį drąsiai galėtų vairuoti jei tik uždirbtų daugiau pinigų geresniame darbe, kurį tikrai gautų. jei tik nepatingėtų pasiuntinėti CV, kuris žymiai geriau atrodytų jei tik jie labai pasistengų ir pasikeltų savo kvalifikaciją.

Palikite komentarą
Apie Mokyklą
Įkelta 2012 27 sausio

Apie Mokyklą

Hornbio “Apie vaikiną”, kurį pataruoju metu skaitinėju, bei neseniai pradėti mokyti paaugliai privertė atsiminti, kas yra mokykla ir kaip kitaip viskas yra, kai esi mokykloje.

Žinai, aš vis dar sunkiai įsijaučiu į faktą, kad visuomenėje esu laikoma visaverčiu suaugusiuoju, nes atrodo, kad šešiolika buvo dar labai neseniai.

Taigi, mokykla. Norėčiau pabrėžti ir tai, kad mokykla Panevėžyje, ko gero, yra visiškai kitas reikalas nei mokykla Vilniuj ar kitam Lietuvos krašte. (Šias išvadas darau po ilgo bendravimo su šimtais žmonių iš visų įmanomų pakampių.) Neteko girdėti, kad kur kitur mokiniai pagautų mokytoją tamsų vakarą einančią namo ir jai parduotų plytą arba mokyklos direktorių įtupdytų į medį ir lieptų kukuoti. Panevėžyje taip būna. Na, bent jau buvo tais laikais, kai mokiausi aš.

Kai mokiausi, buvo labai aišku, kas yra kas. Kurie žmonės yra ponai šaunuoliai, o kurie – vargšai nevykėliai. Palyginimas gan banalus ir stereotipiškas, bet paauglystė ir visa aplinka, kurioje gyvenome, buvo tarsi serialas.

Kalbant apie nevykėlius, arba tuos, kurie kitokie nei visi, manau, galiu gan objektyviai analizuoti pasaulio suvokimą iš šios pozicijos. Tada to nesupratau, bet dabar, kai viskas taip toli, akivaizdu, jog visada buvau truputį kitokia nei dauguma. Įvairiausiais aspektais.

Nepamirškime ir to, kad viskas, kas vyko tuo metu, atrodė amžina, rimta ir labai svarbu. Bent jau man.

Septintoje – dešimtoje klasėse šauniausios merginos dėvėjo gražiausius rūbus, turėjo puikiausius plaukus, jau spyrėsi į aukštakulnius, dauguma rūkė ar bent jau tvirtino tai darančios, mėgo sidrą bei kokteilius, vaikščiojo į klubus, didžiavosi milžiniškomis vyresnių draugų kompanijomis ir tuo, jog niekas nežino, kad jos nepilnametės. Vaikinai, na, vaikinai tuo metu intensyviai stengėsi užaugti ir subręsti. Aš, tuo tarpu, gan dažnai parindavausi, kad ant aukštakulnių atrodau kaip karvė ant ledo ir šiaip nepaeinu, rūkyti elementariausiai nemoku, rūbams pinigų netrūko, bet trūko tinkamos pakabos aka figūros, vyresnių draugų tikrai neturėjau ir net neįsivaizdavau, kaip tokie surandami. Ir, žinoma, net nenutuokiau, kad klasiokių pasakojamose istorijose tiesos – gal koks ketvirtadalis (tėvai ant jų pyko lygiai taip pat, kaip ir ant manęs, aukštakulnius paskolindavo mamos, blogesnius pažymius jos gaudavo ne iš šaunumo, o iš paprasčiausio bukumo, o vaikinai, na seriously, kokie vyresni normalūs vaikinai domėtųsi dešimtokėm?) Aišku, tada aš to juk nežinojau. Klausiau Kobaino, rašiau eilėraščius, skaičiau Beigbėderį (jau tada) ir dūsaudavau manydama, kad esu vienintelė penktadienio vakarą leidžianti ne vakarėlyje. Nevykėlė aš nebuvau, nes tokios etiketės labai bijojau. Buvau gan išmintinga, visada žinojau, ką, kur ir kada pasakyti, tad šiokią tokią pagarbą turėjau. Buvau reikalingas žmogus, nes puikiai išmaniau didžiąją dalį su mokslu susijusių reikalų, o rašinius taisydavau bene visai klasei. Tiesa, ir geriausios draugės aš neturėjau. Kiekvienoje pamokoje sėdėdavau su skirtingais žmonėmis.

(Dešimtoje klasėje viskas pradėjo keistis, draugų ratas plėtėsi pasiutusiai greitai, prasidėjo nesibaigiančių vakarėlių maratonai (kurie vis dar tęsiasi), intrigų rezgimas ir visi kiti būtiniausi vėlyvos paauglystės pipirai.)

Per tą laiką spėjau panešioti skiauterę ir nutranzuoti nusipirkti kerzų, įsiverti ragą į ausį ir prisiauginti mėlynus plaukus, įšokti į aukštakulnius ir išnaudoti porą soliariumo abonementų, patirti pirmąją skausmingą meilę ir pradėti rašyti blogą (apie kuriuos tuomet mažai kas tebuvo girdėjęs) – žodžiu, išbandyti labai daug. Ir, laimei, niekada nepatyriau pernelyg skaudinančiai veikiančios bendraamžių reakcijos į tai, kuo užsiimdavau.

Žvelgiu dabar į visus mokyklos lūzerius ir mąstau, ar jie bent nujautė, kaip kitaip viskas bus po tos mokyklos. Dar įdomiau, kokį pasiutusiai malonų pasitenkinimą savimi turėtų kelti suvokimas, kad tam tikrais aspektais toji lūzerio pozicija netgi išėjo į naudą. Ne viena mano daili ir anuomet populiari klasiokė taip ir liko gimtąjame mieste su tuo pačiu šaunuoliu, kurio tuomet stiliova džinsovkė buvo vau, bet šiandien vau ji nebėra, bet vis dar kabo jam
ant pečių. O vienas didžiausių mokyklos lūzerių, mano žiniomis, egzaminus išlaikė puikiausiais balais, įgijo kietą profesiją ir dabar dirba kol kas dirba Barclays, bet net neabejoju, jog tai tik kelio pradžia. Nujaučiu, kad ir merginų dėmesiu šiandien jis nesiskundžia. Lūzerio rolė silpnuosius galutinai nugalabija, o tuos, kurie nėra linkę pasiduoti, paskatina užsispirti ir atkakliai varyti pirmyn. Prisipažinsiu, ir aš nesyk pasvajodavau apie tą laiką, kai išaus vadinamoji teisingumo valanda. Žinoma, šiandien viskas skamba pernelyg dramatiškai ir pritemptai, bet. O štai mokyklos šaunuoliai dažnai užmiega ant laurų. Viskas gerai, viskas žavu, viskas easy. Gaila, kad pasibaigus blizgučių spindesiui didžioji dalis juos gerbusios auditorijos permatuoja vertybes, nuleisdama šaunuolių reitingus žemyn.

Gal ir vėl nuskambėsiu kaip iš ne pačio intelektualiausio žurnalo mergaitėms, tačiau tik džiaugiuos, kad vaikystėje, kai kitiems keliai klojosi olandiškom rožėm be spyglių, teko prabrist ir per dilgynes.

Tai ir šiandien, aš dažnai už tuos, kuriuos dauguma vanoja, ir visų frykų bepročių pusėje.

Feisbuke šmėklų iš vaikystės taip pat nekolekcionuoju. Kaip prieš kelerius metus, dar tik prasidedant snukiaknygės aukso amžiui, Tomas Ramanauskas sakė savo straipsnyje, jei kažkokį žmogų pamiršai ir su juo nebebendrauji, tai gal pamiršai ne be reikalo? O visokie klasės susitikimai man gan sunkiai suvokiamas reikalas. Nesuklyskite, su klasiokais aš sutariau puikiai.

2 komentarai
Odė mano egocentriškajam rojui
Įkelta 2012 26 sausio

Odė mano egocentriškajam rojui

Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.

Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.

Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.

Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.

O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.

Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.

Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.

Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.

“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”

Nick Hornby “Apie vaikiną”

 

Palikite komentarą