Pirmyn į turinį

Žyma: Visuomenė

(Mokyklos) šustriakai

Prieš kelis mėnesius žiūrėjau tokią labai populiarią komediją Jump Street 21. Nelabai patiko, gale net nulūžau, bet įstrigo vienas momentas. Koks nusivylęs buvo Channingo Tatumo (visos mergos sėdi apsiseilėję, ou jė) herojus, kai grįžo į mokyklą ir pamatė, kad jis visai nebe šustriakas, kaip būdavo kadais.

Yra toks gan retas, bet labai ryškus žmonių tipažas, kuriam, bešnekant su vienu protingu žmogumi, visai netikėtai, prieš dešimt minučių ir kilo šis pavadinimas, – (mokyklos) šustriakai. Žodis „mokyklos“ įdėtas į kabutes, nes aršūs jie visai kaip mokyklos laikais, vedami paaugliško maišto fakelo, degančio šiknoj, bet tie laikai jau ėjo nuėjo neaiškiais keliais prieš daugel metų.

Jie tiesmuki. Jie niekuomet nieko nevynioja į vatą, būtų kartais gal ir nieko tokio, bet reikalas tas, kad tas tiesmukumas veržiasi ir tokiose situacijose, kur jo verk gyvenk demonstruot nereikėtų. Bendraudami su nepažįstamaisiais jie krepsis „tu“, parduotuvėje užlindę eilėje dar atsisukę sugebės paklaust, kiek valandų, „ačiū“, „prašom“, „atsiprašau“ ir panašius žodžius jie taria tik tada, kai jau labai labai reikia.

Nei knygų į biblioteką, nei skolų jie negrąžina. Iš principo „O man kiek žmonių yra negrąžinę daiktų? Tai kodėl dabar aš turiu grąžint?“. Jie pasakė, ir šventa.

Jie visuomet šimtu procentų pasitiki savimi. Ir nesvarbu, jei jų projektai dar negimę linkę sužlugti, nesvarbu, jei idėjos prieštarauja ir net kenkia bendrajai harmonijai, nesvarbu, jei jie kažką jomis įžeidžia.

Jiems būdingas mokykloj išmoktas talentas greit aplink save suburti pasekėjų ratą, kurie bus pasirengę linksėt galvom tuomet, kai jiems į ataką stos nepritariantieji jų mintims. Ratą buriant dažnai pasitelkiama „tas ant to pasakė“ strategija. Niekas kitas neprivers žmogaus staigiai tapt tavo ištikimiausiu draugu, kaip jam atskleista „paslaptis“, kad kažkas kitas už akių ant jo važiuoja. Dažniausiai šustriakai pasekėjais renkasi tuos, kurie jiems atrodo turintys mažesnį vidinį užtaisą ir, paprastai, akivaizdžiai mažiau nuovokumo. Tokie nenatūraliai gimę „draugų“ būreliai dažnai ir subyra taip pat greitai, kaip ir atsirado. Tuomet šusrtiakas nr.1 rankų nenuleidžia ir jau suka bruka planus, kaip suburt naują partiją. Tai jis daro visą gyvenimą, nesvarbu, kur bebūtų – universitete, sporto klube, ar tėvelių susirinkime. Visada atsiras, dėl ko pakovot.

(Mokyklos) šustriakams nežinomas nei kaltės, nei gėdos jausmas.

(Mokyklos) šustriakai yra tie žmonės, kurie visada žino pigesnį variantą nei tas, kurį pasirinkai tu, važinėja greitesne mašina, nei tavoji ir tvarko mergas, geresnes nei taviškė. Jie nuolatos varžosi, nors „varžovai“ apie tai net nenutuokia.

Būnant su jais vienoje patalpoje tiesiog jauti nuo jų sklindantį pareiškimą – „Aš kietesnis“. Būna, net suglumsti, nes varžytis lyg ir nesirengei.

Taip bekovodami su pasauliu tie šustriakai, būna, gauna savo. Bet dažnai būna, kad ir negauna. Nes jie nebe mokykloj ir isterišku savo tiesų įrodinėjimu atverti pavyksta nebe tiek užvertų durų ir dažnai atsitrenkia jie į tuos, kuriuos kadais užgavo ir šie dabar stovi aukščiau už juos. Visai kaip amerikietiškam filme, kur mokyklos susitikime po dešimties metų paaiškėja, kuris ten visgi šustresnis.

Palikite komentarą

Slaptaėdos

Slaptaėda – tai toks žmogus, kuris gyvena namuose, tačiau niekas niekada nėra matęs, kad į tuos namus jis atsineštų maisto. Jis teigia, kad maitinasi kavinėse arba svečiuose. Būna, kad iš namų neišeina kelias dienas, tad, visgi, kažkaip misti jam tenka. Štai tada ir pastebi, kad pamažu tirpsta mamos džemas, kurio tu nevalgai (dienos bėga, jo vis mažėja…), kad įtartinai greitai sunaudoji produktus, kurių prisiperki visai savaitei. Slaptaėdos gyvenimo credo – MAISTAS SKANUS TIK TADA, JEI JIS NE MANO. Būti slaptaėda reikia nemažai talento, nes būna, kad ilga laiką jie veikia nepastebėti. Vis dėlto, anksčiau ar vėliau slaptaėdos prieina liepto galą. Būdingi du scenarijai – 1) juos pričiumpa kasdien po truputėlį vis tuštinant svetimą stiklainį (slaptaėdos paprastai mano, kad jį tuština pakaitomis su stiklainio savininku, todėl šis to niekada ir nepastebės, bet štai čia jie ir padaro lemtingą klaidą.); 2) jų donorai kur nors išvyksta, tad namie nebebūna maisto ir slaptaėdoms tenka kažkaip suktis patiems. Slaptaėdos dažniausiai būna labai mieli ir draugiški žmonės, tad pykti ant jų dėl aprašytojo įpročio paprastai sunku. Slaptaėda gali tapti ir trumpalaike bet kurio mirtingojo role, išprovokuota nepritekliaus, tingumo, laikino proto aptemimo, ar kitų aplinkybių.

1 Komentaras

Apie Kristmastaimą iš bepročių šopingo ypatybes Kanadoje

Kanadoje yra 10 provincijų, kuriose yra išsidėstę kažkur 150 Body Shop‘o parduotuvių. Aš gyvenu Albertoje, palyginus nedideliame mieste Edmontone, apie kurį niekas niekada nėra pas mus girdėjęs, dirbu viename iš kelių milžiniškų prekybos centrų ir žinai, ką? Bodyshopas, kuriame darbuojuosiu yra pirmas pagal savo reitingą Kanadoje. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad kiekvieną dieną pas mus ateina gazilijonas žmonių ir kiekvieną mielą dieną sutinku tiek bepročių, kiek nebuvau mačiusi per visą savo gyvenimą.

Aš nesu people person. Aš nesu labai tolerantiška, realiai aš nemėgstu žmonių. Todėl darbe, ou mai gad, patikėk manim, aš šėlstu. Ačiū tau, dievuli, už šventą ironiją ir sarkazmą, kurie vieninteliai mane gelbėja, kai norisi pasakyti kažką grubaus, o to kažko grubaus pasakyti aš šiukštu negaliu. Tuomet aš šypsausi. Darbe aš šypsausi labai dažnai.

Po viso šito ekspyrienso galėsiu parašyti išsamią žmogiškojo elgesio shopingo metu analizę. Žmones dabar galėčiau skirstyti į dešimtis skirtingų tipažų, kuriuos jau pradedu labai gerai atpažinti.

Įkišti banko kortelę, kol dar nenuskenuotos prekės ir nepaskelbta galutinė suma bei bandyti įvedinėti pin kodą, nežinoti, kokia kortele naudojiesi, kaip ją įdėti į aparatą, palikti visus savo ką tik įsigytus daiktus ir niekada nebepasirodyti, ateiti prie kasos, sulaukti, kol pardavėja viską nuskenuos, stebėtis „kodėl taip brangu“, visko atsisakyti, paklausus „do you need a bag?“ sulaukti atsakymo „A back? What do you mean?“, įsigyti, grąžinti, vėl įsigyti ir vėl grąžinti viską yra visiškai visiškai normalu.

Viena kinų porelė nusipirko 20 masažo aliejų bei 10 vazelinų, apsimokėjo, prisiminė, kad turi nuolaidos kuponiuką, viską grąžino ir vėl nusipirko. Su kolegėm pagalvojom, kad, ko gero, rajone stumdo juodojoj rinkoj, ar ką. Šiandien ta pati porelė pirkosi šešis vienetus levandų kūno sviesto bei aštuonis imbierinius rankų losjonus. Pirmas mano klausimas jiems buvo, mielieji, ar nepamiršote kuponiuko? Ta pati porelė anądien bendradarbės, kilusios iš Hong Kongo reikalavo 50% nuolaidos, grįsdami savo pageidavimą tuo, jog jie visi kilę iš tos pačios Azijos.

God bless customer service.

Man labai įdomu, kokie prikolai aplanko dirbant tokį darbą Lietuvoje, kur pragyvenimo lygis labai kitoks, shopingo tendencijos, irgi. Labai tikiuosi, kad tokio darbo ten visgi dirbti niekada nereikės.

Taip taip, aš pati pasirinkau, kur ir kaip klajoti. Aš nesiskundžiu, aš tik pizdelinu, ką daryt mėgstu labai. Ha ha.

Kristmastaimas, todėl jau moku absoliučiai visas kada anglų kalba įdainuotas Kalėdines dainas. Ypač žavu, kai visokius „Jesus, Noel, Noel“ gospelus keičia Lady Gagos „My Christmas tree‘s delicious“.

Ho ho ho

Under the mistletoe
ffff

Palikite komentarą

Apie Pavydą

Kartą teko būti vienam seminare, kuriame mums, anglistams, pasakė, kad gyvenime egzistuoja du skatinamieji faktoriai, kuriuos galima pavadinti double PPain and Pleasure. Kažkaip mąsčiau ir sumąsčiau, kad prie šių dviejų būtų galima prilipdyti dar vieną, tik jau lietuvišką P, nes angliškasis variantas sugriautų šį gražų žaismą žodžiais. Trečioji P, manding, turėtų čia atstovauti Pavydą. Hell of a feeling it is, right?

Žaliaakis monstras įsliūkina mums po oda, patogiai įsitaiso ir tūno ten, nenorėdamas niekur trauktis. Bet, kalbant apie motyvatorius (velniava, man atrodo, tokio žodžio lietuvių k.nėra), turiu omeny tą teisingą, šviesų pavydą. Aš dažnai pavydžių. Žmonėms, kurie nebijo mesti sau iššūkius. Tiems, kurie verčias per galvą, atsisako patogumo ir išdrįsta keist pasaulį. Pavydžiu talentingiems, kurie sugeba tiek daug dirbti, kad vėliau savo gebėjimais, išgrynintais įdirbiu, stebina ir žavi žmones. Pavydžiu mylintiems, turtingiems, keliaujantiems, atsidavusiems, tolerantiškiems, atviriems, kūrybingiems, stilingiems, iki galo sąžiningiems. Sąrašas gali būti tęsiamas dar ilgai. Bet žinai, tas mano pavydas toks teigiamas. Atrodo, kad jis eina man iš paskos ir spiria į sėdynę, versdamas neatsilikti ir siekti to, ką regiu kituose.

Gaila, bet kažkaip dažnai tenka susidurt ir su tuo, juoduoju. Gyvi pavyzdžiai rodo, kad žmonės, kartais gal ir nenorom, įsileidžia jį į savo pasaulius, o vėliau įgunda jo aštriais peiliais pjaustinėti tuos, kurie juos supa. Tie peiliai aštrūs ir, būna, kerta per jautriausias vietas net ir stipriesiems mohikanams.

Išvadų nebus, tik… Davai, daugiau pozityvo, optimizmo ir meilės, mažiau sarkastiškų, visažiniškų replikų, kai sėdi už borto ir spjaudai ant skriejančiųjų per bangas.

Palikite komentarą

Margas pasaulis, kurio nesuprantu

Yra dalykų, kurių niekada nesupratau, nesuprantu ir, įtariu, nesuprasiu.  Jų nemažai.

Tam tikri vizualiniai savęs išreiškimo būdai. Kulnai + kuprinė, langeliai + langeliai + langeliai, padišovi tigrai, išprievartauti zebrai, white sensation outfitukas vidury baltos dienos Karoliniškių norfoj, plinkantis pakaušis + kasos iki pečių, priauginti 2cm + nagai, ryškiai vaniliniai plaukai iš Palete dažų pakelio ir anglies juodumo šaknys, plaukai iš Tailando, vestuvinio kalibro meikapas antradienio rytą trulike. Taip galima tęsti be galo. Gal nereikia.

Niekaip nesuprantu, kaip galima savu noru, savo sveiku protu, ne juokais ir ne neblaivia galva tatuiruotis hieroglifus, tribal, gyvūnų pėdutes ar bar kodus.  Subrandinti šią idėją, nueiti pas meistrą ir įrėžt sau po oda. Negi nei viename šio sprendimo žingsnyje neateina mintis, gal nereikia?..

Kvapai. Toks jausmas, kad pusė miesto taupo vandens sąskaita arba šiaip neturi galimybės juo nuolatos naudotis, nes gyvena kažkur Užpečkiasodyje  ir be jokios sarmatos neša savo ypatingus kvapus į viešumą. (Kaip galima bučiuotis trulike? Kaip? Kam?) Dešimtadalis kvepia gardžiai arba niekaip, o likusioji dalis mirksta Dzintars alyvųlevandųrožių voniose arba renkasi vieną iš trijų galimų kvapų droge. Įdomu, ar ateis diena, kuomet iš kažkurio kampo link manęs neatsklis vyriškų rabane purškalų dvelksmas. Kiek galima? Kažkada gal ir buvo gerai, bet tas kažkada seniai praėjo.

Gyvūnų, vaikų, šunų, kačių, šeškų, iguanų fotkės ant telefono ar kompo ekranų, puodelių, maikučių, sienų… Nepaliaujamas šių objektų srautas interneto platybėse. Pamatėm kartą, du, tris, devynis, bet ar reikia tris šimtus? Ar reikia tiek tobulint fotošopu, kuriuo naudotis nemoki?

Nerašytos taisyklės viešosiose įstaigose. Jei jau turi sutvarkyti kokį reikalą, pasiimk laisvadienį, nes vis tiek ten prasitrinsi pusę dienos. Nesvarbu tai bus poliklinika, vmi ar Sodra. Nesvarbu, kelintai valandai esi užrašytas, jei tave aptarnauja nemokamai, pasiimk porą knygų, maisto ir nusiteik pakabėti. (Kodėl pagyvenusios moteriškės poliklinikose visuomet palieka paltus, bet pasilieka kepures?)

Interjero sprendimai. Sekcijos, kilimai, kampai, gintariniai paveikslai, dirbtinės gėlės, liulančios lempos, iškamšos, mediena, tapetai, rėmeliai, vazonėliai, fontanėliai, krištoliniai rutuliai su sniegučiu, vienetiniai paveikslai su angelais ir orchidėjom, užtiesalai, patiesalai, užvalkalai, apdangalai… Suvenyrai.  Aš nekalbu apie vertingus, ilgaamžius daiktus, turinčius bent jau estetinę funkciją ir iš tiesų papuošiančius interjerą. Ne. Aš apie tuos, kuriuos žmonės perka svečiose šalyse, gauna ir neša kitiems dovanų. Kam reikia angelų, dramblių, šunų, gintarų, akmenų ir visų kitų velnių tavo ir taip nedideliuos namuos? KAM? Kad paįvairintum savo dulkių šluostymo ritualus?

Lietuviškas kapų kultas. Kai į du šimtus kvadratinių centimetrų investuoji daugiau nei į tai, kas galėtų tau atnešti realų ir apčiuopiamą komfortą. Gal nesiplėsiu, nes aj.

Ir dar, vienas dalykas, jau seniai man neduodantis ramybės – kodėl pašte pardavinėja sėklas? Kryžiažodžiai, atvirutės, vokai, kalendoriai ir BUM – sėklos. Kodėl?

Palikite komentarą