Pirmyn į turinį

Žyma: Universitetas

Paniurzgėjimai

Truputi irzli, truputi nesusipratus, šiek tiek trapped ir visai ne cheerful.

Ir dabar jau šviesesniais plaukai vėl. O šiaip tai šnipšto laikas tęsias. Mirkt mirkt ir dienos nebėr.

Tiesa, pastebėjau, kad žmonėms būna visuotinės fazės. Būna va, fazė, visi eina plaukų tvarkyt it susitarę; kitąsyk – visi vėluoja; šią savaitę dėstytojams fazė netaisyt mūsų darbų. Tiesiog va taip.

Man jau veik atostogos, tik kur jas dabar man dėt?

“Words do not express thoughts very well. They always become a little different immediately after they are expressed, a little distorted, a little foolish.”

H. Hesse

Vaaaa. Tiesa juk.

Man nuobodu. Veiksmo! Veiksmo!

Palikite komentarą

Apie universitetą, paauglystę ir seksi berniukus

Skaityk visą darbo dieną ir praleidau universitete arba universitetiniais reikalais (neskaitant to, kad ėjau pirkt Sim kortelės, reikia gi įsimest vokišką, nes nu reikia. Man to telefono galėtų ir išvis nebūti, tai žinai…) ir aš vis dar čia. Universitetas pilnas beveik gražių berniukų su rankinukais ir stiliovais mokasinais bei visai negražių mergaičių su didžiu Nepasitikėjimu Savim, kuris šviečia per tris metrus, bei vynuogėm dėžutėse ir sumuštiakais folijoj. Dar vaikšto toks vienas tipažas, pavadinkim juos piligrimais. Tai – uniseksinio veido žmogiukai su kalnų batais, kalnų kuprinėm ir kalnų eilutėm, atrodo, ką tik nulipę nuo kokio mountaino ir pasiruošę absoliučiai bet kam. Paskaitos patiko ir net labai. Pastarosios paskaitos dėstytoja pasirodė tokia Simpsoniška, buvo be liemenuko ir tai matėsi (bliaaaatt) ir apkirpta taip labai nesėkmingai – vienas šonas lyg ir kirptas, kito turbūt nespėjo, supranti, aš šiek tiek suprantu, tai matau, kad čia tikrai negali būti stailas Tyčia. Bet užtat faina. Pasirinkau daryti prezentaciją tema ‘Sexism and Homophopia in Basketball‘. Ne dėl to, kad įdomu basketball, o dėl to, kad įdomu tie kiti du.

Universiteto didžiausias pliusas so far tas, kad jis manęs neVeikia. Nes VPU Veikė. Veikė taip, kad, rodos, kiekviena diena, praleista ten, tapdavo kažkokiu mazochistiniu pasiaukojimo aktu, todėl gerai, kad ilgainiui išmokau apsieiti nenueidama į jį ir vis tiek susitvarkydama su Svarbiais Reikalais. Tik antro kurso pradžioje buvo laikas, kai ten eiti buvo šventė, nes buvo mūsų kompanija, gitaros, alus kuprinėse ir pagirios antradienio rytą, buvo Bix karaokė trečiadieniais ir niekas, nei vienas ketvirtadienį į paskaitas neidavo, buvo nuostabus laikas. Iš tos kompanijos VPU nebesimoko 6 (iš 10!). Antro kurso antrame semestre, kai dirbau, būdavo, kad universitete nesirodydavau ir po dvi savaites, kas yra itin paradoksalu, kai gyveni lygiai minutė kelio nuo jo. Turėjau laisvą grafiką, supranti. Atsimenu, būdavo, pabundu, vidurdienis, o visas kambarys miega, nes už lango sninga, šalta, tai negi dabar risies iš patalo, kad eit į VPU? Šiek tiek pasiilgstu gyvenimo su antro kurso kambariokėm. Mūsų kambarys buvo anarchija be taisyklių, vienu metu sugebėjom jame nelegaliai gyvent keturiese. Daugiau nenorėčiau, bet va, studentiška patirtis, čia tau ne Pilaitė su trim aukštais ant keturių žmonių.

Trinuos kampais su kuprine, sėdžiu susidėjus kojas turkiškai ir skaitau Barauskaitę. Toks jausmas tarsi back to 2005, kai buvo šešiolikaseptyniolika, skaitydavau Clockwork Orange, kiekvieną pavasarį žiūrėdavau Romeo + Juliet su Dikaprio, ir ašarodavau, buvau labiau idealistė nei dabar ir net su arafatke mane identifikuodavo kaip Neformalų Jaunimą. Paskui sekė Didžiulė Meilė, Kablai, Rankinės ir isterijos, bet dūšia liko ta pati ir kur buvus kur nebuvus net praėjus šitiekai metų lenda sau besarmatė iš kažkur giliai. Žmonės nesikeičia, jau net aš pradedu pritarti šiai minčiai.

Sėdžiu dabar ir laukiu savo mentoriaus. Jis toks juokingas labai. Ūgio beveik kaip aš, plikas (t.y. plinkantis ir skutantis galvą), per ilgom plačiom kelnėm, paltu ir akiniais. Jis labai neišvaizdus, bet tiek spinduliuoja pasitikėjimu savim, kad net įžiebia savyje šiek tiek simpatiškumo. Matyt dėl to ir turi mergą Spindinčią Blondinę, aukštesnę už save kokiu pusmetriu. Jis ją nuolat visaip čiupinėja, gal net šiek tiek per įvairiai in public (suprask, kad ir prie manęs). Jam, spėju, kokie dvym septyni ir jis visada vėluoja. Anądien tarėmės dvyliktą, atidėjo pusei pirmos, tai šiandien net nemirktelėjau, kai iš šeštos atidėjo pusei septynių. Mada tokia, supranti. Vokiečiai punktualūs, ania? O aš tau kada sakiau, kad man labai patinka vienas toks tipažas – ne per aukšti, pliki vyrai su akiniais. Tai va, žinok, šitas visai nepatinka. Bet šiaip dairiaus šiandien ir tikrai – kaip gražu vyrai su akiniais. Aš nešneku apie šešių centimetrų dioptrijas, ne, aš kalbu apie tuos tokius, na žinai. Ir visai ne dėl to, kad mada, paklausk, kas žino mane, dar prieš kokius penkerius metus dėl to lydžiaus. O visiškas ledas, kai ir taip gražūs seksi berniukai užsideda akinius. Vienas bestfriendas grįžo iš Škotijos su nauju stiliuku ir iš gražaus ir seksi pasidarė ūber seksi, bet šitas nėra ir negali būti liečiamas, nes tokia tvarka gyvenime ir tiek. O pažiūrėti niekas nedraudžia.

Kai pradedu galvot apie gražius berniukus suvokiu, kad mano skonis jiems susiformavo mokykloj. Važiuodavau autobusu per visą miestą ir matydavau šimtus žmonių, o įsimylėdavau vyresnius perkarusius berniukus pamėlynavusiais paakiais ir dažytais plaukais. Mokykloj buvo keli tokie stiliovi stiliovi, su teisingų spalvų striukėm, rankinėm per petį, teisingom šukuosenom ir tom narkomaniškom akim, dvyliktokai. Žiūrėdavau į juos akis išpūtus, kuomet klasiokės spigino akis į tuos, kur su storesnėm cepkėm ant kaklo, nes čia Panevėžys, čia atskira respublika, trust me, ir net neįsivaizdavau, kad kada bent susipažinsiu su tais vaikystės svajonių berniukais. Berniukai atrodydavo kaip Josh Hartnnet filme Virgin Suicides ar Ewan Mc Gregor ir kiti Trainspoting‘e, kaip Pete Doherty, tie seksi niekšeliai. Kai kurie dabar galutinai nusinarkašinę, o kai kurie, visų nuostabai, peršokę į treningiukus, jau nebe Lietuvoje arba niekam nebeįdomūs.

Tiesa, šiandien girdėjau, kad ekonomika Lietuvoje Atsigauna ir dar vakar draugas sakė. Tai gal pagaliau išsipildys tai, ko labiausiai noriu, gal pagaliau nebebus reikalo ieškotis, kur geriau abroad? Gal finale visi besiblaškantys paukšteliai suskris atgal ir vėl gyvenimas virs kaip kadaise, kai buvo tie septyniolika?

Veik mėnesį negėriau alkoholio (du alaus kažkurį vakarą tik). Jaučiu, kaip Dirba protas, really. Man nostalgija, man ilgu, bet taip visiškai pozityviai, sėdžiu išsiviepus ligi ausų.
http://www.youtube.com/watch?v=2WTobJNGP_0&feature=related

4 Komentarai

Blondinė ir akademinis gyvenimas

Per visą tą šurmulį ir ilgalaikes atostogaus jau visai ir pamiršau, ką reiškia sėdėti paskaitose. Šiaip ketvirtakursiai į Erasmusą nelabai važiuoja, nes po rudens semestro paprastai būna praktika, o po jos – jau ir paskutinis pasispardymas su paskaitomis ir tuomet viskas, milijonas egzaminų ir baigtas bakalauras. Bet, ačiū Dievui, užbėgau įvykiams už akių ir praktiką susitvarkiau Austrijoje vasarą, todėl grįžus tereiks atlikti kelias nesudėtingas užduotis ir šitas reikalas bus sutvarkytas. Pasirodo, šiemet mūsų semestras lapkričio pabaigoje jau būtų baigtas (kai tuo tarpu mokslai Vokietijoj prasidės tik spalio 18!), o aš tuo tarpu mokysiuos iki kovo. Daug kas sako, kad apsirikau ir užuot sau patinginiavusi einu sunkiausiu keliu. Bet juk aš ir nemoku kitaip, aš visada turiu kažkur įsivelti, kažką daryti kitaip nei visi (per ketverius metus universitete būsiu išbandžiusi turbūt didžiąją dalį alternatyvių studijų variantų (antram kurse dar ir lankiau paskaitas laisvu grafiku)). Tiesą sakant, bene visus dalykus, kuriuos pasirinkau, vienaip ar kitaip jau teko mokytis (nes per trejus metus iš esmės ir praėjome viską, kas gali būti anglų filologijos programoje), naujas bus tik vokiečių kalbos kursas. Bet kaip aš noriu išmokti tą kalbą! Labai viliuosi, kad sugebėsiu įveikti ir šitą sau mestą įššūkį, nes tuomet turėčiau naudos visam gyvenimui.

Beje, kadangi šis kursas paskutinis, kaip paaiškėjo, jau turiu pradėti rašyti ir kursinį. Jau buvau susitikusi su jo vadove, kuri, laimei, pasirodė labai maloni moteriškė, tokia down to earth (prieš tai buvusi kėlė man scenas emailu ir visaip kitaip tampė nervus, kol, finally, vis tiek ištempiau 9). O štai kursinio tema – ‘Implicit Messages as Means of Character Creation in Fiction‘. Supratai? Aš tai, atvirai pasakius, iš trečio karto tai joa. Turėsiu perskaityti keletą knygų, tik ieškosiu jų jau Berlyne, nes, anot dėstytojos, VPU vistiek jų neturėtų. Pachekinau savo universitetą pasauliniame universitetų reitinge – 139 vieta! (palyginimui, VU dalinasi 501 vietą su keliomis dešimtimis kitų universitetų). ‘Notable alumni, professors and lecturers: Otto von Bismarck, Albert Einstein, Friedrich Engels, Karl Marx…’ Nu.

Vėl skaitinėjau visokias quotes ir radau šitą: (kaip tik į temą prie mano kursinio)

‘Fiction was invented the day Jonas arrived home and told his wife that he was three days late because he had been swallowed by a whale.’


Gabriel Garcia Marquez

Cha.

Palikite komentarą