Pirmyn į turinį

Žyma: Tacheles

Vos dvi savaitės, o Vilnius užkniso juodai

Negaliu patikėti, kiek, gyvenant Vilniuj, nervų ištampo viešasis transportas. Prakeikti trūlai važiuoja, ne tada, kada parašyta, o tada, kada jiems reikia. Išeini iš namų baisingai iš anksto, o finale vėluoji į reikliausios dėstytojos paskaitą. Važiuoji, kratais vos ne iki apsivėmimo, net skaityt neišeina, fone kažkokia moteris vis primena, kad bilietėlį pažymėjus praeitum į saloną (captain obvious), sėdynės tokios siauros, kad nuolat turi liestis su nepažįstamaisiais, o nepažįstamieji nekvepia. Siaubingai nekvepia. Tiek baisių kvapų mano jutimų sistema seniai nejuto ir nenori just, po velniais. O vairuotojai rėkia. Dažniausiai rusiškai. Išvis, kartais jaučiuos it Rusijoj (no offence jai, beje) – Norfoj mačiau šūsnį atviručių sdniomraždėnja.

Man šiandien nesveikai pikta, o liūdna dar nesveikiau suvokt, kaip man čia baisu. Ieškais darbo, išsiunti pusšimtį cv, o niekas net nesiteikia atrašyti. Žinai, net ir atsakymas apie neigiamą rezultatą būtų kažkokios kultūros apraiška. O jei kas apsireiškia, tai suvoki, kad jei norėsi uždirbti bent tūkstantį litų (kuriuos vėliau sėkmingai per kelias savaites investuosi į šiukšlių, kurias išveži kitur, nes savieji kontikai per toli, kad eit, bei gyvatuko, kurio neturi išlaikymus), turėsi art, kaip žvėris. Tiesiogine ta žodžio prasme. Dabar, kaip suprantu, jei jau dirbi, tai multitaskingas neišvengiamas, nes vienas žmogus turi savy talpint kelias pareigas. Jei dirbi aptarnaujančiu personalu, tuos centus uždirbdamas dar privalai ir šypsotis ligi ausų, nors kojos kruvinos ir nervai parėję seniai. Jei esi beveik diplomuotas filologas su gražia įvairia patirtim, tavęs tikrai nereikia niekam. Tikrai.

Važiuojam toliau – kultūra. Dėstytojai ir visi kiti žmonės neatsakinėja į emailus, arba atsakinėja vėžlių greičiais, kai issue jau būna seniausiai išspręstas rankiniu būdu. Jei į tave kas kreipiasi kokiu klausimu, didžioji dalis besikreipiančiųjų niekad taip ir neišmokę elementariausių mandagumo frazių (nu bet kokiu klausimu judindami, būkit žmonės, prisistatykit), ačiū, prašom ir visi kiti žodžiai kybo kažkur teoriniam lygmeny. Jei persigalvoji ir nori kažką atšaukti, tai būk žmogus, padaryk tai vien jau iš pagarbos sau ir dėl savo įvaizdžio, jei ne dėl manęs. Visi baisiai gudrūs kažko prašyt, gudraut, o padėkot ar subinę dėl kito pajudint – mission impossible.

Ir jo, visi susiraukę. Na, didžioji dalis. Ir liūdniausia, kad tenka pateisint tą susiraukimą, nes ir mano visas pozityvas išsiblaškė besikratant šitam velniškai mažam, bet su***tai komplikuotam mieste, kur visi jaučias baisiai svarbūs ir baisiai šaunūs. Ypač šaunūs jaučias jauni avinėliai struobriukai (vapščė šaudyt juos) ir treninguotos žąsys. Visi rėkia vieni už kitus garsiau, paskęsti miesto mišrainėj ir suvoki, kad noris bėgti ir bėgti kuo toliau.

Noriu mylėt tą prakeiktą Lietuvą ir jos žmones, bet išeina tik labai truputį ir tik labai kai kuriuos. Užsidaryčiau urvelį ir nieko nedaryčiau, gal viskas atrodytų gražiau, bet kad tenka varyt kiekvieną dieną daug ir intensyviai.

Beje, užvakar Berlyne išdraskė Tacheles kompleksą, visiems šioks toks gedulas, man taip pat. Daros baisu, kad niekur nebebus galima normaliai gyvent.

Palikite komentarą