Pirmyn į turinį

Žyma: švietimas

Padėkok Mokytojui

Papasakosiu vieną tokį mano skaitytojams mažai žinomą dalyką. Penkerius savo gyvenimo metus praleidau dirbdama mokytoja. Greta kelių kitų veiklų, tai buvo mano pagrindinis užsiėmimas.

Tiesa, 2018-ųjų pradžioje pasukau kitu keliu, nes pasijutau išsisėmusi, o be to, baisiai viliojo galimybė šitam nuostabiam gyvenime išbandyti save ir kitose srityse.

Ir vis dėlto, šiandien jums trumpai papasakoti apie tą ypatingą savo gyvenimo etapą.

Tik, kalbėdama apie savo ankstesnįjį darbą, žodį mokytoja tariu nedrąsiai, nes visgi ta mokytoja buvau ne visai tikra. Dirbau ne valstybinėje, o privačioje kalbų mokykloje ir penkerius metus dėsčiau anglų kalbą ne vaikams, o suaugusiems. Mokiau bendrinės, verslo, medicininės anglų kalbos. Iš esmės, turbūt nėra tokio kurso, kurio nebūčiau išdėsčiusi. Dirbau su įvairių profesijų ir amžiaus mokiniais, grupėse ir individualiai. Didelę savo laiko dalį praleidau įvairiose kompanijose, kur darbuotojams padėdavau gilintis į kalbos subtilybes.

Dirbau sunkų darbą, pasirinkusi, ko gero, pačią lengviausią jo formą. Dėstyti suaugusiems privačioje kalbų mokykloje yra be galo malonus ir, palyginus, nesudėtingas užsiėmimas.

Kodėl?

O todėl, kad, dažniausiai už savo mokslus sumokėję patys, žmonės yra kur kas labiau motyvuoti. Jei kursus lanko tam, kad išlaikytų IELTS egzaminą, dirbti irgi nesunku, nes tikslas netolimas ir aiškus. Be to, šito egzamino rezultatas priklauso tik nuo paties laikančiojo, mokytojas tik padeda perprasti gan painią egzamino struktūrą. Jei už kursus sumoka įmonė, situacija kiek keblesnė – pinigai juk ne savi, tačiau tokiu atveju netingėti dažnai spiria atsakomybė prieš vadovus.

Šis darbas yra labai malonus dėl kelių priežasčių:

  • Dirbi su daugybe skirtingų šaltinių ir taip kiekvieną dieną mokaisi naujų dalykų.
  • Tenka pabendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Esu dėsčiusi bankininkams, žiniasklaidos atstovams, muzikantams, pilotams, medikams, drabužių kūrėjams, you name it. Kiekvienas žmogus atsineša savo istoriją ir prie kiekvieno daugiau ar mažiau priartėji, nes valandų valandas kalbiesi apie viską, viską.
  • Edukuodamas žmones jautiesi bent iš dalies darantis tai, kas stiprina visuomenės gerovę.

Turbūt sunkiausia tokiame darbe yra tai, kad kokios 6-9 valandos tiesioginio bendravimo, kad ir koks malonus jis bebūtų, su žmonėmis išties išvargina. O kai pradėjau dirbti, nutiko kitas netikėtas dalykas – dienai einant į pabaigą man baigdavosi balsas. Vakare jau nebekeldavau ragelio, nes tiesiog nebeturėdavau iš ko šnekėti. Ilgainiui įsivažiavau ir šita problema pasidarė nebe tokia opi. Bet niekur nedingo.

Be to, norėdamas mokiniams duoti kuo daugiau, turi būti lankstus, greitai mąstyti, galvoje turėti pasirengęs daug atsakymų į klausimus ir pavyzdžių kiekvienam gramatikos ar žodyno atvejui iliustruoti.

Ir vis dėlto, šitoks mokytojo darbas yra pakankamai lengvas. Nes:

  • Nereikia rengti pamokų planų.
  • Nereikia pildyti dienyno.
  • Nereikia su kolegomis konkuruoti dėl krūvio.
  • Nereikia užsiimti dar nesusiformavusio žmogaus ugdymu, pakanka dėstyti dalyką.
  • Nereikia prisiimti atsakomybės už mokinių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatus, o tavo, kaip mokytojo gerumas nėra vertinamas pagal tokį sausą kriterijų.
  • Nereikia bendrauti su įnoringais mokinių tėvais ir klausytis pasakojimų, kokia puiki ir talentinga special snowflake yra jų vaikas ir kaip mokytojui kažkas negerai, jei to puikumo neįmato.
  • Nereikia dėstyti didesnei negu 10-ies žmonių grupei.
  • Nereikia tvarkytis su į mokyklą iš namų parsineštais probleminių šeimų vaikų skauduliais.
  • Nereikia tvarkytis su patyčiomis ir nedrausmingumu klasėje.
  • Nereikia baimintis, kad mokiniai iškrės kokį pranką, kuris visiškai išmuš iš vėžių.
  • Nereikia tęsti mokslų su žmonėmis, su kuriais dirbti nepatinka.
  • Nereikia turėti auklėjamosios klasės ir atsakyti už kiekvieną besiplunksnuojančių paauglių zbitką.
  • Nereikia aukoti savo savaitgalių ekskursijoms ir svetimame mieste ar šalyje ganyti neprognozuojamo pulko jaunuolių.
  • Nereikia jaudintis, kad koks mokinys, ar neduok die, mokinio tėvas pamatys tave klube ar bare ir pasmerks, kad mokytojui tokiose vietose lankytis nedera.

Net neabejoju, kad šį sąrašą būtų galima pildyti.

Kai mokiausi VPU (dar taip vadinosi, yes, I‘m that old), praktiką atlikti nuskilo Vokietijoje įsikūrusioje Vasario 16-osios gimnazijoje. Sakau nuskilo, nes ta patirtis buvo ypatinga ir įspaudą paliko visam gyvenimui. Tarptautinė gimnazija mažyčiame miestelyje su ypatinga išeivių bendruomenės atmosfera. Maždaug pusė mokinių – emigravę lietuviai, dar pusė – vokiečiai. Kur dar tu gausi progą visą savo laiką nuo ryto iki vakaro leisti su mokiniais bei kolegomis ir dar kartu su jais gyventi tame pačiame berndrabutyje? 22 val. Internetas išjungiamas visiems – po to jau skaitykit knygas. Tai buvo pirma proga iš vidaus pamatyti, kaip atrodo mokytojo darbas, ir iš kiek skirtingų aspektų jis susideda.

Po studijų kurį laiką dar dirbau su vaikais ir paaugliais, tačiau neilgai. Ir tos pamokos buvo pačios sunkiausios. Net ir mokant vaikus ir paauglius privačiai, įsipaišydavo nemažai anksčiau suminėtų niuansų motyvų.

Sudėtingiausia dalis būdavo drausmė. Ir tėveliai. Juk kiekvienas vaikas yra ta nepakartojama special snowflake su daugybe paslėptų talentų ir kiekvieną jų reik atskirai čiūčiuot. Kai tenka popint pilną klasę tokių snaigučių ir apie kiekvieną jų raportuot, nu pareina ta kantrybė, pareina. Pasibandžiusi padraugauti su vaikais, supratau, kaip žvėriškai tai sunku. Todėl atsisveikinau su tokiomis grupėmis ir dirbau tik su suaugusiaisiais.

Kodėl taip niekada ir nenuėjau dėstyti į tikrą mokyklą? Nes I didn‘t have balls like that, štai kodėl. Nes savanaudiškai rinkausi lengvesnį kelią.

Kai buvau paauglė, su mokytojais sutariau neblogai. Bet už akių nevengiau vieno kito pašiepti, ką ten jie, vargšeliai. Dabar jie viršesni ir jų sprendimai svarbūs, tačiau jau greitai baigsiu tą mokyklą ir kursiu nuostabią savo ateitį, o jie ir liks toje mokykloje.

Ne vieną esam iki ašarų privedę, kokie mes šaunuoliai.

Jei galėčiau, grįžčiau laiku į praeitį ir vožtelėčiau paauglei sau vieną gerą už tokias mintis, kad maža nepasirodytų.

Šitos patirtys dėstant ir, ačiū dievui, su metais didėjantis košės kiekis galvoje padėjo suvokti, kokį milžinišką darbą dirba kiekvienas mokytojas. Lygiai taip pat, žvelgdama iš laiko perspektyvos, esu vis dėkingesnė ir vis geriau suvokiu, kiek daug mano formavimuisi davė tie mokytojai, kurie su manimi dirbo mokykloje. Manau, kad ne vienas bendraamžis šitai suprasdamas dabar gailisi dėl to, kokia rakštis subinėj buvo kai kuriems mokytojams ir nevertino jų darbo ir pastangų.

Jūs suprantat, tie žmonės savu noru kiekvieną dieną keliauja į mokyklos avilį ir visą save atiduoda tuntui svetimų vaikų. Manot, jie, po darbo uždarę mokyklos duris, pamiršta tuos mokinius ir su savim minčių apie juos nesinešioja? Galvojat, kad, vyresniesiems baigus mokyklą jų istorijos neužsilieka mokytojų atmintyje? Ne taip viskas paprasta. Šitas darbas yra ypatingas tuo, kad tai nėra tiktais darbas. Tai yra gyvenimas. Ir tokiam gyvenimui pasiryžti reikia turėt daug drąsos ir atsidavimo. Ir kantrybės. O dievuli, kiek daug kantrybės. Nepaisant kasdien matomų patyčių ir nepatenkintų veidų.

(Kalbant apie auklėtojus, kurie yra ne ką mažiau svarbūs – nustebtumėte sužinoję, kaip dažnai tėvai pamiršta pasiimti vaikus iš darželio.)

Šitie žmonės, pasirinkę tokį kelią, yra ne silpnesni, kaip dažnai tenka girdėti, o kur kas stipresni už mus visus.

Todėl kiekvieną kartą, išgirdus, kaip mokytojai yra viešai maišomi su purvais, mane apima siaubingas beviltiškumas.

Trūksta tų pagarbių žodžių apie mokytojus mūsų aplinkoje, oi trūksta. Visą gyvenimą negražius žodžius apie mokytojus girdėjau ir iš vaikų, ir iš suaugusiųjų. Paskutinį kartą – dar vakar. Iš suaugusio, regis, protingo žmogaus.

Ir tik kokį vieną kitą iš populiaresnių viešosios erdvės kalbėtojų kitą esu mačiusi teigiamai atsiliepiant apie mokytojo profesiją.

Madingiau yra peikt, keikt, tyčiotis. Ką ten tie durneliai, nuostabiųjų special snowflake‘ų talentus žlugdo.

Sunku dėstyti? Tai rinkitės kitą profesiją neverkšlenę!

Ne viskas taip paprasta ir tiesmuka šiam pasaulyje. Užuot abejingai spjaudęsi tokiais pasakymais, padėkokit tiems, kurie, priešingai negu jūs ar aš, pasirenka neiti lengviausiu keliu.

Ir nemaišykit mokytojų su skylėta švietimo sistema. Tai nėra tas pats. Mokytojai yra stebukladariai, kurie, turėdami tą aplūžusią sistemą, dar ir sugeba protaujančius žmones į pasaulį išleist.

Greta tėvų, auklėtojo, mokytojo vaidmuo yra nepaprastai svarbus žmogaus formavimosi procese. Ir mokytojas turi būti tas žmogus, kuriuo žavisi, gerbia ir jo klausosi. Todėl ir atlyginimai auklėtojų ir mokytojų turėtų būti tokie, kad kiekvienas jų galėtų bent kelis kartus per metus po pasaulį keliaut ir gyvent visavertį gyvenimą. Nes tik stiprus ir laimingas žmogus gali ir kitą tokį pat suformuot. Kol to nesuvoks kiekvienas, mažas ar suaugęs, ir drįs neatsakingai mokytojo vardą su purvais maišyt, į priekį nejudėsim.

Kaip kelti mokytojo autoritetą ir spręsti atlyginimų problemas, aš, deja, nežinau. Tegu bent šitas tekstas bus tie mano penki centai kelyje link to.

Aišku, kaip ir žmonių, tų mokytojų būna visokių. Ir kaip ir visi kiti žmonės, tie mokytojai nėra tobuli, kad ir kaip tokius juos trokšta matyti mokinių tėvai. Ir vis dėlto, jei pajusi, kaip tavo liežuvis verčiasi niekinti mokytoją, pagalvok, kad tai daugiausia pasako ne apie jį, o apie patį tave.

Kaip ir visur kitur, pradėti gali nuo savęs. Nesidrovėk, padėkok mokytojui, kuris prisidėjo prie to, kas šiandien esi. Padėkok mokytojams, kuriuos pažįsti už tą darbą, kurį jie daro dėl to, kad čia jie yra stipresni už tave.

Ir prisimink tai ne tik trumpam, per Mokytojų dieną, bet kasdien.

1 Komentaras

Apie feisbuką, keistus sprendimus, bepročius, kultūrinius skirtumus, vasaros pabaigą ir nepatenkintus italus

Baigiasi vasara ir jaučiu, kaip į kambarį pūstėli jau vėsesnis vėjelis. Vasara baigiasi (bet jau tikrai gana), prasideda darbo, savidisciplinos ir mažiau pasiutusios, bet laimingos laimės sezonas. Nerašiau jau beveik mėnesį, nes daug visko veikiau, net nebuvo kada prisėst. Užtat įžvalgų, keistų minčių ir kliedesių prisikaupė be proto daug, gali būti, kad vienu prisėdimu net neperskaitysit. Na, bet pabandom.

Tiesa, ar kada susimąstėte, kiek vargšų overthinkintojų iš proto išvarė toks dalykas, kaip feisbuko funkcija “SEEN“? Ir šiaip, this modern love breaks me, and as I understand, visus ji breaks, kaip dainuoja Block Party.

Man toks dėmesio sutelkimo sutrikimas, kad aš nebežiūriu serialų. Nebežiūriu filmų. Nebent kine, kai gaila išeit. Ir kai gyvenimas toks įdomus, ką ten tie serialai. Savus kuriam.

Nervinis tikas – populiariausia šios vasaros liga. Visus buvo užpuolęs kokį kartą kitą.

O jeigu jums neaišku, kodėl pastarosiomis dienomis kai kam taip smegenis užtrumpino, tai darsyk sakau paprastą paaiškinimą. Pakelkit galvas ir pažiūrėkit į mėnulį.

(matot, kaip mintys šokinėja?)

Gražiausi vasaros naujadarai: pasmerktadienis, drugsėjis, putskaras (auskaras intymioj vietoj) ir nebeišsifistinėk.

Aną sekmadienį vykau į Panevėžį su žmogum iš feisbuko. Kai jis mane paėmė nuo Europos buvo 13:30. Dar užsukom į Ozą, Akropolį, Statoilą ir Bigą. Kai draugui pasiskundžiau, tas man sako „Tai gal jis ieško kažko su nuolaida?“. Vilnių palikom 14:20. Pz.

Apie nuodėmingumą:

„Sėdžiu kartais ir jaučiu, kaip spragsi pragaras po kojom.“

Apie dekoracijas:

Apie pasirengimą šventėms:

„- Aš per kitą Helauvyną persirengsiu Arnu Klivečka.

– O nebijai, kad gali gautis Eltonas Johnas?“

Apie Arną Klivečką:

„O VRS Kamerą ne Arnas Klivečka vedė?“

Apie Arną Klivečką, kaip įsivaizduojama draugą:

„Jis būtų tas fainas draugas. Kur pasigeria, bet nepamiršta.“

Apie pykčio valdymą:

Apie lažybas:

„Jis vakar tiek užsimojo, kad susilažino iš Užupio.“

Apie working class problems:

„Mano puskei teko atidėti vestuves, nes darbe nedavė išeiginės.“

Apie variantus:

Apie neapsižiūrėjimą:

„Namie dingo internetas. Nu kaip dingo. Atjungė. Nes galvojom, kad gyvenam Pilies g. 57, o gyvenam, pasirodo, Pilies g. 59, tai ne ten sąskaitas siųsdavo.“

Apie skausmus:

Apie ištvermę:

„Aš galiu pistis kiaurom parom, jei tik proga yra.“

Apie nelaimingas pabaigas:

„Kartą atėjo pas mane draugas ir klausia, ko mano žiurkėnas toks šaltas.“

Apie nelaimingas pabaigas vol.2:

„My friend had a turtle and decided to take it to the beach.“

Apie CV šifravimą:

Apie draugų statusus:

„Ji yra ta draugė, kur labai gera draugė, bet su žvaigždute*.“

Apie romantinius žodžius, žvelgiant moteriai į krūtinę:

„Tavo kupolai, tavo vigvamai, tavo iglu…“

Apie kantrybę:

Apie norus ir nenorus:

„Nenorėjau vakar aš kvėpuot.“

Apie pirmosios pagalbos įgūdžius:

„Matau, kad tai panelei negerai. Pulso ieškau. Blet daktaras. Pas save net nerandu, o pas ją dar ieškau.“

Apie Lietuvos kaimą:

„Jie gyvena kaimų kaime, kur populiacija – 25 žmonės ir visi Kazlauskai.“

Apie šiuolaikinių technologijų galią:

Apie italus, kurie meldžia užleisti lėtą ispanišką muziką, kad galėtų į ką nors pasitrint:

„Bet vat ką gali žmogus padaryti dėl erekcijos.“

Apie savotišką racioną:

Apie nesusipratimus, kuomet nesupranti, kad žodis „rugby“ yra sporto, o ne baro pavadinimus ir sakai žmonėms:

„I don‘t know where Rugby is, sorry.“

Apie paradoksus:

„Plikas kirpėjas tai čia kaip angliškai nemokanti anglų mokytoja. Kas, tarp kitko, buvo mano teta.“

Apie titulus:

„Donatas Montvydas Paskutinysis

Apie tai, kai atsirandu ne vietoj ir ne laiku:

Apie dienas, kai neatrodai dailiai:

„Atrodau kaip invalidas-pedofilas.“

Apie Erasmus nestudentus:

Apie melancholiją:

„Mūsų muzikos mokytoja verkia dėl suplyšusių pėdkelnių ir kad dantys pradėjo krist. Ateina, užleidžia Bethoveną ir verkia.“

Apie švietimo sistemą Rumunijoj:

„Our education system is awkward.“

Apie kategorijas:

Apie prastą muziką vol.1:

„Kartą paklausęs jos gabalo prarandi du metus gyvenimo.“

Apie makiažo galią:

Apie prastą muziką vol.2:

„Įėjimas į jos koncertą nemokamas, o išėjimas – 20eu.“

(Tiesa, visai neseniai praleidau 9 dienas labai multikultūrinėje/edukacinėje aplinkoje, todėl tiek daug pokštų apie švietimą ir kultūrinius ypatumus.)

Apie neatpažintus skysčius:

Fun fact 1: Kroatijoje uždrausta klubuose groti turbo folką, nes kai klausomasi tokios muzikos, labai padaugėja susišaudymų.

Fun fact 2: Ar žinojote, kad jei nešiojate gintaro karolius, jie veikia kaip gintaro karoliai, kuriuos deda šuniukams, kad apsaugotų nuo erkių. Tik moteriškėms jie veikia kiek kitaip – atbaido visus bernus.

Fun fact 3: Ar žinojote, kad latviškai „liemenukas“ yra „krusturis“?

Fun fact 4: Ar žinojote, kad kai jums kraujuoja galva, reikia užrišti kaklą, kad neprarastumėt kraujo? Tai žinokit.

Fun fact 5: Vienas draugas sakė, kad kiekvieno berno svajonė, jog po one night stando būtų iškart galima spragtelt pirštais iiiiir… she‘s gone. Tai mielieji, jei jūs galvojat, kad panos apie tai nesvajoja, ta galvokit iš naujo. I did some research.

Apie vaikų teises:

Apie daugiadienes:

„Atsikeli ir varai. Alų toliau.“

Apie ankstyvą brandą:

„-Jis 1997m. gimimo.

-Eiktu, jam jau nuo 9m. stovi.“

Apie reakciją, perskaičius straipsnį, kad vorai Lietuvoje darosi vis didesni ir greitesni:

Zjbs blet. Tik to man ir betrūko.“

Apie stiliaus detales:

Apie priežastis:

„-Tai gal jam įmetė kažką į rimą, kad jis nieko neatsimena?

-Jis pats save įmetė į gėrimą.“

Apie pomėgius:

„-Gausi šlapiu bybiu per veidą.

-Aj, gal ačiū, aš ne mėgėjas.“

Apie amžiaus limitą:

Apie nepatogumus:

„Aš kai rašiau magistrinį, mano vadovė buvo susilaužiusi abi rankas.“

Apie šovimą pro šalį:

„Keturis kartus per dieną persirengia, bet vis tiek atrodo kaip benamė.“

Apie hard spanking:

Apie alkoholio žalą smegenims:

„Aš labai suagresyvėju pastaruoju metu kai išgeriu. Pastarąjį kartą primušiau žmogų su dulkių siurblio kotu.“

Apie keistai pasibaigusius one night stand‘us:

„Aš sykį Žvėryne lipau pro nuosavo namo langą ir bėgau į stotelę, nes bičo sesuo vienuolė įnirtingai beldėsi į miegamojo duris ir būtų mus pasmerkusi.“

Apie spragas švietimo sistemoje:

„Tai dėstytojai 80 metų ir ji niekam neleidžia pirmais metais gintis bakalaurinių, nes, matyt, nori ilgiau darbo turėt.“

Apie įvaizdį:

Apie atsainumą renkantis indus:

„Panele, ar jūs žinote, kad geriate iš žvakidės?“

Apie artėjančias moralkes:

„Aha, dabar tai linksma, o antradienį sėdėsiu ir klausysiu Lanos del Rey.“

Apie prastus kibinus:

„Į džiūvėsėlį mėsa įdėta ir įsivaizduoja, kad čia patiekalas.“

*****

Lyrinis nukrypimas.

Būna, grįžti namo sau tamsią naktį, ateina vienatvė (ta vienatvė, kurią myli, bet sekmadienio vakarais nekenti) ir prilupa tave į kampą. Ir kauki vilku, kai dega toji erdvė širdy. Bet ir tos išverktos naktys gražios. Gražios apnuoginimu. Ir gera jau tada pasitikti rytą protingesnį. Tada renkiesi, ir vis tiek pasirenki būti geru žmogumi. Kad ir kaip tai kartais neparanku. Ir lieki nesuprastas hedonizmo šventime, kuriame ir pats įklimpsti tai giliai, tai ne ypač, nors nežinai, ar iš tikro nori.

*****

Fear and shame block everything in life. Tad nuo šiol, no fear and no shame. Išsigydykim.

Bet tai kokia gera buvo vasara, ką? O ruduo koks geras bus.

Aj, ir gal jau gana tų medkirčių barzdų, už kurių slepias tiek gražių jaunų vyrų? Pabuvot, pakaks. Jau tikrai gana.

Man regis, bręsta poreikis antrai tatuiruotei.

4 Komentarai