Sekmadienį mes vykom į kalnus, o dabar – tik mirkt mirkt, eina dar viena savaitė į pabaigą. Tas grožis, kurį ten išvydau, paveikė mane įvairiai. Pirma, toks šviesus, tikras, optimistiškas noras, kad laikas trumpam sustotų, noras likti ir gėrėtis stebuklais. Mieliausiai tie toliai rodėsi grojant klasikinei muzikai. Ir nuoširdus nusiminimas, kalnams liekant už nugaros, jų siluetams mažėjant, leidžiantis saulei.
Man žavu, kokį malonumą suteikia seniausiai sapnuota ramybė. Įkvėpt – iškvėpt, nesirūpint. Nepult nudirbt devynių darbų, bemąstant, kur laike įgrūst dešimtą. Nesiblaškyt, nepurkštaut, nesistengt pabūti ne visai savim.
Nepaprastumui ir everestams dar bus laiko. Pabūkim paprasti, prieš augindami tas auksines žuvytes, kurios mūsų laukia ateity.
