Pirmyn į turinį

Žyma: stengtis

Iš mažų pastangų susideda dideli dalykai

Man truputį nepatinka terminas „Komforto zona“, nes jis yra toks nudrengtas ir nunešiotas, kad dar kartą viešumoje išgirdus paraginimą „Išeiti iš komforto zonos“, noris užverst akis į dangų taip smarkiai, kad net galėčiau pamatyt pakaušį. Todėl, kad šis skatinimas skamba taip pat akivaizdžiai kaip ir paraginimas valgyti daugiau vaisių ir daržovių arba valyt dantis bent dukart per dieną.

Siekdama toliau nebetvirkint minėtojo termino, vartosiu savąjį. Patogumo viršūnė. Kaip atrodo tavo patogumo viršūnė? Maniškė – baisiai paprastai: leidžiu laiką plačioje, patogioje lovoje su daug pagalvėlių, esu apsirengusi kokiais nors treningais, kambaryje šilta ir jauku, netrūksta šviesos, fone šviečia dar daugiau to jaukumo suteikiančios margaspalvės lemputės. Aplink tylu ir ramu, turiu vandens su citrina, gal dar kokį dubenį pjaustytų ananasų, o ant kelių laikau savo patogųjį kompą. Jame browsinu feisbuką, chatinu su žmonėmis, žiūrinėju pažįstamų nuotraukas, šunuko su lietpalčiu arba šiaip kačiukų video, kokias nors savaitę besitęsiančias temas, apie kurias visi per visur skalambija ir per daug apie nieką negalvoju. Na, arba žiūriu kokį serialą. Gal net liūdna, bet taip atrodo mano patogumo viršūnė. Nenustebsiu, jei paaiškės, kad tokia idile mėgaujuos ne aš viena.

Pilnai sutinku, kad kartais taip atsijungti ne tik, kad nėra blogai, bet netgi būtina. Tačiau. Patogumo viršūnėje yra taip patogu, ten galima taip įsipatoginti, kad iškyla tikimybė užsibūti per ilgai. Ypač, kai lauke plaukai šerkšnija į juos vos kvėptelėjus šilto oro.

Patogumo viršūnėj būti yra baisiai gera. Neapkrauni proto, nieks neerzina, nėra iššūkių ar problemų, paprasta gyvent.

Tačiau oi ne visada mes patogumo ieškom namie po kaldra. Tiesą sakant, ieškom jo kasdien daugybėje kitų situacijų. Patogumo paieškos paremtos patingėjimu. Pastarasis mums toli gražu nėra draugas, kur jau ten – jis mūsų priešas. O patingėjimų mūsų gyvenimuose apstu.

Eidami gatve pamatę pažįstamą veidą mes patingime pasisveikinti ir tiesiog apsimetame, kad žmogaus nematom, o šis patingi pasistengti ir pasielgia lygiai taip pat.

Mes matome, kad feisbukas išmetė priminimą apie draugo gimtadienį, bet patingime jį pasveikinti, nes gi pasveikins dar šimtas kitų.

Susitinkam su drauge ir matom, kad ji lūpdažiu išsibuzojo dantis arba viršutiniai vokai išsitepė akių pieštuku, bet patingim jai tai pasakyti.

Matom, kad draugas jau kelintą kartą viešumoje pasirodo su nudrengta kuprine, kuri baisiai gadina jo bendrą žavų įvaizdį, bet patingim subtiliai į tai atkreipti jo dėmesį.

Karts nuo karto pagalvojam, kokie esam dėkingi tėvams už tai, kad jų dėka užaugom tokie, kokie patys sau patinkam, bet patingim išsiųsti žinutę ir jiems tai pasakyt.

Jau trečią savaitę pro išplyšusios kišenės skylę į palto apačią krinta telefonas, bet patingim prisėst ir tą skylę užsisiūt.

Gaunam pakvietimą į renginį, bet patingim parašyt kvietusiajam, padėkot ir pasakyt, kad būsim, ar nebūsim.

Žiūrim serialą anglų kalba, išgirstam nežinomą žodį, bet patingim atsisukti tą vietą, kurioje jis nuskambėjo, tą žodį susirast žodyne ir vėliau išmokt.

Pastebim, kad kolegė vakar buvo kirpykloj, todėl dabar jos plaukai ištiesinti žiauriai gerai atrodo, bet patingim jai tai pasakyt.

Matom, kad nagai jau visai nebegražūs, bet patingim susitarti dėl kito manikiūro.

Bendrauti norintis žmogus parodo iniciatyvą ir parašo mums, bet mes patingim normaliai į ją reaguot ir tęsti bendravimą.

Mes galim pakviesti buvusius kursiokus susibėgt pasibūt, bet patingim.

Dažnai pagaunu save svarstant, patingėt ar ne.

Mes nuolat save teisiname laiko stoka. Neva esam tokie užimti, kad nu gi nėr kada. Tačiau dažniausiai WE ARE FULL OF SHIT IR TIESIOG ŽOSTKAI TINGIM.

Tikrai būna taip, kad laiko žiauriai trūksta net fiziškai. Tokius atvejus pateisinu, viskas čia gerai.

Tik nu pašnekam davai taip realistiškai, gerai? Yra toks labai geras, tik jau senokas paveikslėlis:

Šitą buvau perdarius vietoj Bijonsės įrašydama Šimašių. Veiklių žmonių mūsų visuomenėje daug, pavyzdžius įsivaizduot galit lengvai. O dabar man taip nuoširdžiai atsakykit, ar mūsų dienose tikrai yra mažiau laiko nei tų veikliųjų dienose? Ar tiesiog nesugebam to laiko išmintingai planuot ir valdyt? Kai pradedu murmėt, kad nėra laiko, iškart primenu sau veikliausius pažįstamus žmones ir skubu sau spardyt užpakalio, nes iš tikro, palyginus su jais, aš iš viso nieko nedarau tik vegetuoju savo patogumo viršūnėj.

Laimė, net ir iš patogumo viršūnės yra išėjimas. Jis vadinamas maža pastanga. Ji gali prilupti patingėjimą ir apsukti situaciją visai kitu kampu.

Gulint be plionkės ir žiūrint serialą tas išėjimas yra išgirdus nežinomą žodį jį sustabdyt ir tą žodį užsirašyt. Ir fakin išmokt. Atitinkami mažos pastangos pavyzdžiai yra akivaizdūs prieš tai aprašytose situacijose.

Tikrai ne visada būtina sakyti „Taip“ visiems pasiūlymams, kurių sulaukiat ir galvotrūksčiais skubėt pildyt į galvą šovusias idėjas. Aj, nors iš tikro, bene visada geriausia taip daryt. Nė viena ypatinga istorija neprasidėjo nuo to, kad jūs nutarėt patingėt ir likt po kaldra arba eit lengviausiu keliu. Ne visos mažos pastangos išsirutulioja į kažką grandiozinio, tačiau gali būti, kad nepatingėję davėt priežastį įvykti kad ir nedideliam dalykui, kuris galiausiai atgarsį turės po metų ar dar vėliau. Bet turės.

Patingėjimus kartais netgi prilyginčiau destruktyviems procesams.

“Kad ir kokie destruktyvūs procesai jūsų gyvenime vyksta, kiekvieną akimirką galite priimti sprendimą situaciją gerinti. Nors truputį geresnė situacija rytoj gali reikšti daug geresnę situaciją po mėnesio. Mažytis teigiamas postūmis, mažytė pastanga, mažytis pozityvus poslinkis mąstymo kampe ilgainiui sukuria labai, labai didelius pokyčius.”

Rašo Ilzė Butkutė. Ir kaip teisingai ji rašo.

Aprašiau visiškai savaime suprantamus dalykus, tačiau mano maža pastanga šiuo atveju yra nepatingėti jums apie juos primint.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

5 Komentarai

Avelių tylėjimas arba Marytės Melnikaitės vis dar egzistuoja ir gyvena tarp mūsų

Nežinau, kaip jūs, bet aš žiauriai mėgstu dirbti įdomų darbą, kuriame galiu jausti progresą bei už tą darbą gauti atitinkamą atlygį. Ne ką mažiau man patinka ir po to darbo turimas laisvas laikas.

Užtat mūsų visuomenėje, pasirodo, egzistuoja, labai gaji ir gyva žmonių rūšis. Ne vienam mano klijuojamas terminas pasirodys menkinantis ir įžeidžiantis, tačiau būti sumenkintai tai žmonių rūšiai nėra neįprasta, labai dažnai tai kaip tik sustipriną jų entuziazmą bei motyvaciją, nes kančia yra jų gyvenimo stilius, kančia yra pamatas, ašis, aplink kurią sukasi jų gyvenimas. Dar labiau įsižeis feministai/ės, nes terminas bus pabrėžtinai moteriškosios giminės. Kodėl? Todėl, kad dar neteko sutikti nei vieno vyriškosios lyties šios rūšies atstovo. Toji rūšis yra Tylinčiosios Avelės arba Marytės Melnikaitės („Kankinkit, budeliai, stipriau, iškęsiu, nedejuosiu!“ – terminas paremtas tik šia ištrauka iš eilėraščio. Į istorinius faktus nesigilinau ir nenorėčiau būti kaltinama jų iškraipymu ar neteisinga interpretacija. Tad čia kalbam tik apie lyrinę heroję.)

Tylinčiųjų Avelių, pasirodo, visuomenėje apstu. Dabar sau pačiai ši tiesa skamba įstabiai, nes vos prieš kiek daugiau nei metus tokių žmonių iš viso nepažinojau, nes tada mane supo nepaprastai stipriai koncentruotas hedonizmo išpažinėjų (kurie, beje, šiuo metu nuo šios religijos visai nenusisuka, bet tuo pačiu ir gyvena klestėjime, nes meilė geram gyvenimui ir atneša gerą gyvenimą) ratas.

Taigi, kiek plačiau apie Aveles. Jos dirba. Jos dirba daug, dažnai ir šiek tiek (bet dažniausiai kur kas) daugiau nei visi kiti visuomenės nariai. Į darbą, kuris prasideda pirmadienį, 9 val., jos ateina 7.30 (neduok die bus užsilikęs koks neperskaitytas laiškas iš penktadienio vakaro, kai darbo vietą jos paliko kiek vėliau, nei visi. Na, tiesą sakant, kur kas vėliau. Gali būti, kad į darbą jos užklydo ir šeštadienį. O gal is sekmadienį. Dar didesnė tikimybė, kad nebaigtus darbus jos išsinešė namo su savimi, tad smagiai ir patogiai vis grįžti prie darbo palaimingą progą jos turėjo visą savaitgalį.)

Būna, kad darbe paprašoma (bet dažniau pranešama), kad Avelės padirbėtų savaitgalį. Tada jos sekundės dalelę papučia lūpytes, tačiau akimirksniu su džiaugsmu sutinka. Darbas savaitgaliais – tobula proga darbdaviui, kolegoms, giminei, visuomenei, šaliai parodyti, kad darbo jos nebijo, yra visiškai lojalios savo kompanijai, tik duokit padirbėti, jos tikrai neatsisakys. (Darbas po darbo yra norma, jeigu ką.) Jei tenka padirbėti iki išnaktų (ir kalbu aš ne apie vidurnaktį, iki vidurnakčio dirba tik tinginiai. Rimtos Avelės rankutėmis plodamos padirbės ir iki pirmųjų saulės spindulių, tik duokit). (Nesuklyskit – dėl pragrariškų sąlygų jos kartais pasiskundžia. Viena kitai. Arba sau po nosimi. Iš visos širdies. Tada nutyla, ir dirba toliau. Darbe laimė.)

Avelės yra teisios ir teisingos. Jos visada ras, ką ne itin gražaus pasakyti apie žmogų, kuris akivaizdžiai darbe neatiduoda visų savo jėgų. Jos sau kelia aukštus reikalavimus, o dar aukštesnius kelia kitiems. Kadangi Avelių galvelės kartais dirbant 27val. per parą šiek tiek susisuka, tie reikalavimai bei kritika kartais, o vėlėliau ir dažnai, tampa nepagrįstais bei neišmintingais.

Avelėms pinigai nėra svarbu. Kur kas svarbiau – etiketė (postas, pareigos, statusas). Jei besidraskydama ir plyšdama per pusę Avelė ir neuždirbs algos, kuria galėtų džiaugtis ir pasipuikuoti, didžiuotis ji vis tiek turės kuo. Labai didelė tikimybė, kad jos pareigybių apibrėžime bus žodis „vadovė“. Ir nesvarbu, kad toji vadovė pavaldinių ir neturės. Bet ji juk vadovaus. O kai kavalieriaus tėvai, gatvėje sutikti buvę mokytojai bei klasiokai, kiemo draugai pasiteiraus, kuo užsiima mūsų Avelė, ji su pasididžiavimu galės pranešti, kad yra ___-o (įterpti gan bendrą prasmę turintį žodį) ___ -iaus (įterpti kiek siauresnę prasmę turintį žodį) vadovė. Didelė tikimybė, kad tų klasiokų bei kiemo draugų ji ir nesutiks, nes tada, kai normalūs žmonės ilsisi ir šmėžauja viešose vietose (pvz. pietų pertraukų metu) Avelė pietauja (jei pietauja, nes kartais ji to nedaro. Juk visada iki skausmo pasiaukojančiai ir tauriai skamba frazė „nespėjau net pavalgyti“) darbe. Jei Avelei pasakai, kad pinigų su savo žiniomis bei kruopštumu ji galėtų uždirbti ir daugiau, ji tau dažniausiai atšauna, kad „čia juk Lietuva ir tokie atlyginimai, apie kuriuos, tamsta, kliedite, mūsų valdžios apvogtoje šalyje neegzituoja“. Neegzistuoja, be abejo, ir pagarba žmogui, jo darbui, jo poilsiui bei asmeniniam gyvenimui. Avelės iš darbo neišeina, nes darbą palikti baisu. Darbą susirasti sunku, tad galima ir pakentėti. Ir, kaip jau žinome, ilgainiui kentėjimas tampa gyvenimo būdu, stiliumi ir, galiausiai, laime.

Yra tokių Avelių, kurios dirba net ne vienoje šventykloje. Būna ir taip, kad be visa ko jos dar ir mokosi. Ir, patikėkit manimi, aksesuaras, kuriuo jos nepaprastai didžiuojasi dažniausiai būna pajuodę paakiai bei pilka oda, kurie ir be jokio paaiškinimo signalizuoja „Pažvelkit į mane. Aš taip nuoširdžiai, taip oriai ir atkakliai kenčiu.“

Avelės dažnai būna feministės, arba, bent jau itin sunkiai prieinamos. Visgi, išimtiniu, kokį kartą į ketvirtį pasitaikančiu atveju, lyžtelėję gurkšnį šampano jos kiek atsipalaiduoja. Tada savaitę ūbauja, kad leido sau per daug. Nuodėmes kompensuoja darbu. Avelės „su bet kuo neprasideda“ ir kiekvienam jas užkalbinusiams kandidatui jos turi parengę šmaikštų bei taiklų atsakymą. Avelės baisisi visuomenės atstovais, kurie kiekvieną ar bent jau kas antrą savaitgalį (kartais, viešpatie, net ne savaitgalį) pašventina linksmybėmis.

Avelės rūpinasi savo sveikata. Sportuoja, sveikai maitinasi (dažnai jos vegetarės arba veganės), tepa veidą, plaukus, kojas, rankas, nagus, paausius kremuku. Nerūko, negeria, netoli širdies nelaiko mobiliojo telefono, nėra ragavę energetinių gėrimų, iš tolo aplenkia gazuotus vaisvandenius. Ale bėda ta, kad miega tos Avelės labai nedaug. Arba, geriausiu atveju, visą laisvą laiką ir pramiega. Be kita ko, kasdien ant jų galvų atsiranda bent po vieną streso pasisavintą žilą plauką.

Kadaise esu kalbėjusi apie Kyborgus. Žmones, kurie daug dirba, mokosi, yra visuomeniškai aktyvūs. Nemaišykite jų su Avelėmis. Dažniausiai Kyborgai dirba nei per daug, nei per mažai. Dirba tiek, kiek reikia. Ir už tai uždriba. Tiek, kiek reikia. Nes jie žino savo vertę. Žino, koks svarbus poilsis, dėmesys sau bei savo mylimiems. Nemaišykit Avelių ir su Amžinaisiais Kentėtojais. Tie daug loja, bet savęs per daug taip pat nealina.

O jei kalbėsime labai rimtai, noriu išsakyti savo griežtą nuomonę. (Pakartosiu ne kartą nuskambėjusias tiesas, tačiau, pabendravus su Avelėmis, atrodo, kad žiauriai didelė žmonių dalis apie tas tiesas net girdėję nėra). Joks darbas, joks pripažinimas, statusas, ar etiketės, galų gale, jokie pinigai nenupirks ir nekompensuos nei sveikatos, nei laiko, praleisto su savo mylimaisiais. Kirstau karaliau, vis dažniau ir dažniau išgirstu apie tai, kaip jaunus, perspektyvius („tas tai toli eis“) žmones dar tik pradedant įsibėgėti sustabdė nejuokingos tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos problemos.

Milijonas motyvacinių paveikslėlių ir citatų tiesiogiai ar tarp eilučių šaukia – daryk tai, kas tau teikia džiaugsmą. Kančiai nėra nei vietos, nei laiko.

Sakysite, Avelėms džiaugsmą ir neša toji kančia. Nifiga, mažulyčiai laimės trupiniukai tose nusistekenimo kupinose dienose dažniausiai būna įsikalbėti. O Avelės tėra tik įrankis, kuriuo su džiaugsmu naudojasi žmonės, kurie drįsta pildyti savo troškimus. Galų gale, sąžinės priekaištų sau jie nebeturi, nes Avelės savanoriškai stoja į eilę prie kruvino darbo, tik duok.

Pabaigai, vėlgi, šimtą kartų girdėta citata iš J. Patterson knygos „Siuzanos dienoraštis Nikolui“:

„Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną tu pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi, jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus mokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra.“

Ir ačiū dievui (ir sau), kad pagaliau (laimei, neilgai užtrukusi) grįžau ten, kur ir pradėjau, kur nė akimirkos netenka sudvejoti savo saviverte, o ji, su kiekviena kokybiškai išgyventa darbo diena vis auga. Jei niekada nebūčiau išdrįsusi paklajoti, galbūt man iki šiol atrodytų, kad mūsų visuomenėje kankinio rolė nebėra mėgiama, o žmonės kryžių sau ant kuprų specialiai nesikabina.

Palikite komentarą