Nežinau, kodėl, tačiau labai dažnai mąstau, kaip ten bus vėliau. Ne, ne apie skraidančias mašinas ar žmones vienodais sidabriniais kostiumais – apie Mus. Ir dažnai šia tema provokuoju diskusiją. Man beprotiškai įdomu, kur pasisuks mūsų visų gyvenimai. Tos mintys taip dažnai atkeliauja todėl, kad jau dabar, žvelgiant į draugus, kuriuos pažinojau ir prieš dešimtį metų ir su kuriais daug laiko praleidžiu dabar, kai kurie dalykai kelia nuostabą palyginus praeities įsivaizdavimus su realybe. Viena aišku – nei aš, nei dauguma tų, kurie šalia, neišprotėjo, dar nesukūrė šeimų ir vis dar paaugliškai eina iš proto, kaip ir anksčiau. Ir tai nėra blogai. Bet visgi, po dešimties, dvidešimties metų juk viskas jau turėtų būti kitaip, ar ne? Emigruosime ar liksime čia? Dirbsim nemėgiamus darbus ofisuose ar nagais ir ragais kabinsimės savo svajonių? Nurimsime ir vakarus leisime jaukiai susisukę prie telikų ar ir toliau šėlsime iki paskutiniųjų net ir be progos? Sustorėsim ir pasensim ar liksime/tapsime žavūs ir patrauklūs? Tuoksimės, gimdysim vaikus, būsime neištikimi, skirsimės, juos dalinsimės, ar liksime vieniši? Visko gali būti. Gali ir nebūti. I’m so freaky curious.
