(Įspūdžius apie pirmąją dieną rasite čia.)
Tikėjausi, kad antrąją dieną žmonių bus kur kas daugiau, nes niekam į konferenciją ateiti nesutrukdys darbas, tačiau, man atrodo, žmonių šeštadienį buvo mažiau nei penktadienį. Galbūt dalis perėjo į Litexpo, nežinau. Kad ir kaip ten būtų, kai žmonių mažiau, naviguoti renginyje irgi paprasčiau.
Dieną pradėjo Tomas Nemura iš The Chocolate pranešimu apie tai, kaip nešvaistyti laiko arba švaistyti jį kūrybiškai. Kalbėjimu ir minčių dėstymu jis man priminė mano numylėtąjį R. Zilnį. Pranešimą jis pradėjo paprastai: „Su produktyvumu yra absoliuti šikna.“
Vėliau Tomas parodė skraidrę, kurioje buvo surašyti naujųjų metų pasižadėjimai sau, kurie, anot jo, niekada tikrai neišsipildo ir neišsipildys, tad geriau tiesiog atsipalaiduoti ir ramiai sau gyventi. Šypsojausi žiūrėdama į šitą skraidrę, nes mano atveju, nors griežtų naujųjų metų pasižadėjimų ir nebuvau surašiusi, 2016-aisiais išsipildė absoliučiai visi punktai.
Pranešėjas pateikė šiek tiek statistikos: žmogus per savaitę gauna 300 emailų, o telefoną tikrina 85 kartus per dieną. Jis nurodė tokius darbuotojų išsiblaškymo šaltinius: pasikalbėjimus, parūkymus, užkandžius, veidrodį, printerį (kai darbo printeriu spausdinatės lėktuvo bilietus ir dar penkiolika minučių su kolegomis aptarinėjate, kur skrisite) ir karjerą (kai darbo metu ieškote kito darbo, tobulinate cv ar einate į darbo pokalbius).
Ieškodamas absurdiškiausio pavyzdžio, kaip žmonės švaisto savo laiką, Tomas pateikė skrynšotą iš youtube video „Radži ieško žmonos“ – daugiau nei valandos trukmės laidą peržiūrėjo 115 000 vartotojų.
Prajuokino pastebėjimas apie labai rimtą įvaizdį susikūrusius piliečius: „Kuo rimčiau atrodo, tuo žiauresnis fetišas.“ Suprask, kad solidžiausiai besistengiantys atrodyti žmonės turės pačių žostkiausių pomėgių ir paslapčių.
T. Nemura paminėjo kelis bruožus, kuriais pasižymi darbuotojas, kurio samdyti nesinori: jis niekada nepraleidžia skambučių (čia pritariu labai smarkiai, tie žmonės, kurie visur ir visada nešasi telefoną ir juo atsiliepinėja (ypač tie, kurie atsiliepia ir pasako „Dabar negaliu kalbėti“, ypatingi tie žmonės yra), yra žiauriai aktyvus Linkedine ir neturi nė vieno neatsakyto emailo (suprask, ir gyvenimo).
Tomas paminėjo keletą puslapių, kurie gali padėti savo laiką valdyti kiek išmintingiau:
Evernote.com – įrankis užsirašinėti visus must to darbus. Šituo sėkmingai keletą metų naudojuosi pati ir turiu pripažinti, kad tikrai veikia. Tai, ką užsirašau, padaryti privalau. Ir padarau.
Getpocket.com – įrankis susirinkti straipsnius, kuriuos norite paskaityti ir tai padaryti offline (vis dėlto, anot Tomo, klausimas, kaip dažnai mes būname offline ir, jei ten atsirandam iš karto puolame į paniką).
Gofuckingdoit.com – užsiregistruodami įvedate savo kortelės duomenis, pasižadate kažką padaryti, jei nepadarote, už tai susimokate.
Inthemoment.io – įrankis, padedantis sekti, kiek laiko per dieną praleidžiate naudodamiesi savo iphone ar ipad.
Kitas pranešėjo patarimas buvo toks: „Jei jau švaistai laiką, tai bent daryk tai taip, kad aplinkiniams atrodytum protingas.“
Jo rekomenduoti puslapiai:
Coursera.org – įvairiausi online kursai. Ketinu pasinaudoti pati.
Pasaka home cinema – už simbolinę kainą žiūrėkite filmus namuose (apie šitą nežinojau, atrodo labai įdomiai, bet, mąstant realistiškai, kaži, ar man suveiks praktiškai).
Goodreads.com – dokumentuokite savo skaitomas knygas, pasinaudokite rekomendacijomis ir apžvalgomis, sekite draugų biblioteką (seniai naudoju)
Artsy.net – klasikinio ir modernaus meno galerijos online.
Steemit.com – jei mėgstate papizdelinti internete, darykite tai už pinigus. Šitą gal man reikėtų išnagrinėt įdėmiau. Na, kada nors, kai bus daugiau laiko.
Tomas apibendrino: „Geriau didelis tinginys negu mažas darbininkas.“
Pranešimas buvo be galo smagus ir įtraukiantis, tačiau nesitikėjau, kad jis į produktyvumą ir laiko taupymą pažvelgs tokiu kampu. Į klausimą, kaip laiką švaistyti kūrybingai, atsakyta, tačiau manau, kad nebuvo paminėti šiek tiek rimtesni būdai tą produktyvumą iš tikro pagerinti. Kaip suprantu, pranešėjas yra visiškai susitaikęs, kad darbuotojai tikrąja to žodžio prasme mala š, kad jau nė nebesitiki, kad įmanoma tai pakeisti. Kad š malamas kapitaliai, sutinku pilnai, bet pakeisti tai įmanoma. Tačiau apie tai galbūt parašysiu pati kada vėliau.
Vėliau klausiausi Teemu Arina, biohakerių biblijos autoriaus iš Suomijos, pranešimo. Iš pradžių nebuvau tikra, ar man tai įdomu ir pirmosios dešimt pranešimo minučių pasirodė tokios meh, tačiau, kai Teemu įsivažiavo, pasidarė labai įdomu. Iš esmės čia buvo kalbama apie tai, kaip priversti savo kūną veikti taip, kad ant pečių esanti galva veiktų kuo produktyviau ir tuo pačiu nuveiktumėte didelių dalykų.
Nemažai minčių gal ir buvo girdėtos, tad Teemu jas tik patvirtino, išgirdau ir daug naujo.
Vienas iš geriausių būdų vaikystėje padėti vystytis smegenims – išmokti groti instrumentu, šokti arba žongliruoti.
Buvo malonu dar kartą išgirsti, kaip svarbus žmogui yra jį supantis oras. Esu sutikusi žmonių, kurie užsispyrusiai nenori vėdinti patalpų, nes bijo sušalti. Aš kaip išprotėjusi visur ir visada tam tikrais laiko intervalais atidarinėju langus, manęs kartais nemėgsta, na bet ką padarysi. Pasak Teemu, vienas geriausių kada nors jo įsigytų dalykų yra hepafiltras. Apsupdami save augalais irgi neprašausite, nes jie taip pat puikiai atlieka oro valymo funkciją.
Buvo paminėta, kad sėdėjimo žala kartais prilyginama rūkymo žalai, tad alternatyva sėdėjimui – standing desks. O vat pasirodo, tupiko poza yra teisinga poza, nekenkianti kūnui.
Anot Teemu, miltai, bananai, pienas ir kiti reikalai – tai maistas, kurį žmonės išvedė tam, kad jis suteiktų energijos dirbant laukuose, tačiau šiandien tuose laukuose mažai kas bedirba, tad žmogui, kasdien laiką leidžiančia prie kompiuterio, maitintis reikėtų kitaip. Perkant maistą svarbu įsigilinti, kiek jame maistingumo tenka kalorijai. Kaip vienas iš naudingiausių super maistų dar kartą buvo prisimintos uogos, ypač mėlynės.
Pranešėjas kalbėjo apie tai, kad baisiai rizikuojame kai dienos eigoje vis pakeliame cukraus lygį kraujyje. Vienas iš būdų to išvengti – maistą kartinti. Fotkėje matosi keletas jo paminėtų hackų.
Mano ausiai buvo žiauriai faina girdėti tai, kuo tikėjau ir seniau, kad fat is always better than sugar, o balta duona iš viso yra baisus velnias. Žinojau, kad baisus, bet netikėjau, kad toks baisus. Spagečiai, tuo tarpu, visai ne toks ir baisus dalykas. Iiiir, kad dirbant yra be galo svarbu daryti pertraukas. Yes, sir.
Dar sužinojau, kad lyderiai turi natūraliai aukštą seratonino lygį, o pamiegoti pietų, jei trūksta miego ir norite atgauti jėgas, mintis yra gera.
Paskutinė įžvalga – šaltis yra tavo mokytojas. Šaltis yra gerai. Žmogus, kuris ryte nusipraus po šaltu dušu, dienos eigoje streso patirs kur kas mažiau. Mokausi susidraugauti su šalčiu ir jo nebijoti, tad tai dar kartą patvirtino mano prielaidas.
Aj, nu ir dar, kanapės yra gerai, kai jomis nepiktnaudžiaujama. Žinau, kad jūs tai žinote, tačiau būtų smagu, kad tai pripažintų ir daugiau žmonių.
All in all, labai labai įdomu, klausyčiau ir klausyčiau, būtinai eisiu skaityti apie biohakinimą daugiau.
Vėliau keliavau į Donato Vainilaičio ir Joerg Rheinboldt iš Berlyno pranešimą apie investavimą į kūrybiškumą. Donatas sukūrė kalbų mokymosi programėlę Trill, o Joerg į tai investavo. Man tai buvo vienas įdomiausių pranešimų dėl asmeninių priežasčių, tačiau daug nepasakosiu. Keletas įžvalgų.
Jei norite gyventi visavertį gyvenimą Vokiečių kalba Berlyne nebūtina. Man, kaip ten gyvenusiai ir kelissyk mėginusiai mokytis vokiečių kalbą, visada malonu, kai kas nors dar kartą tai patvirtina.
„You have to pay good money for good work.“ Komentarų turbūt nereikia.
Dirbti su žmonėmis, pranešėjų įvardintais kaip underachievers, anot jų, yra geriausia, nes jie yra alkani. Labai svarbu transformuoti viltis ir svajone į realybę ir testuoti savo idėjas, nes failinimas palaipsniui yra geriau nei vienas didelis epic fail.
Fotkėje matote, kaip, anot Donato, jis jautėsi tvarkydamas reikalus Vokietijoje. Kaip tas mažasis šunytis.
Apie baltaruso Denis Trusila pranešimą pasakyti nieko negaliu, visos išsakytos mintys pasirodė girdėtos ir aiškios jau seniai. Suprantu, kad daug jo paminėtų dalykų baltarusams gali pasirodyti inovatyvu, tačiau manau, kad Lietuvai tai jau savaime suprantami reikalai.
Vėliau klausiausi Aido Puklevičiaus paskaitos apie story telling‘ą. Prisipažinsiu, kad klausytis ėjau ne tiek dėl temos, kiek dėl pačio pranešėjo, nes man jis atrodo įdomi asmenybė. Keletas įžvalgų iš pranešimo.
Geras amatininkas>blogas menininkas
Aidas pateikė įdomų pavyzdį apie tai, kaip istorijai papasakoti užtenka kelių žodžių. Wikipedia įkūrėjo entry 6 žodžių ilgumo biografijos konkurse: „Yes, you can edit this biography.“
Jūsų pasakojama istorija turi patikti jums, ją dėliodami negalite galvoti tik apie auditoriją, nes jei idėja netikėsite patys, nieko iš to nebus. O istoriją papasakoti galima iš absoliučiai visko.
Arvydo Būtos iš ISM inspirational talk buvo įdomi, tačiau užsirašiau nedaug. Labiausiai įstrigo tai, kad, anot jo, jei kažkas sako, jog tai, ką jūs pasakėte/sugalvojote yra nesąmonė, galima priimti kaip komplimentą. Reiškia, kad sugalvojote kažką tokio, kas kitam iki jo paties sąmonės nedaeina.
Magnus Berg iš Švedijos SNASK kūrybinės agentūros pranešimo metu neužsirašiau nieko, nes kalbama daugiausia buvo pavyzdžiais, bet jis buvo išties smagus. Užtat pafotkinau, bet fotkės gavosi kur kas prastesnės nei tos, kurias galima rasti internete, tad dalinuosi ne savo fotke. Nuotraukoje matote iš vaginos išlendančią Karley Sciortino, mano mylimąją Slutever, kurią esu minėjusi ne kartą.
Konferenciją užbaigė diskusija apie tai, kiek kainuoja idėjos. Kalbėjosi A. Būta, S. Jokštytė, D. Ibelhaubtaitė ir T. Nemura, o ją moderavo A. Puklevičius. Manau, kad būtų buvę kur kas įdomiau, jei į diskusiją įsitraukti būtų galėjusi ir publiką, tačiau truputį susidarė vaizdas, kad buvo siekiama baigti kuo greičiau ir, na jau imti ir užbaigti konferenciją. (Užbaigimo, visgi, manau, reikėjo kažkokio stipresnio, o ne tik „Na ką, baigėm. Iki kitų metų.“) Susidarė toks vaizdas, kad, iš visų besikalbėjusiųjų, kaip bebūtų paradoksalu, labiausiai modest (sorry, lietuvių kalboje tinkamo žodžio aš nerandu, nes „kuklus“ čia netinka) ir mažiausiai nosį užrietusi pasirodė išties daug pasiekusi Ibelhaubtaitė.
Vienas erzinančių dalykų visuose pranešimuose yra tai, kai pranešėjai kaip savaime suprantamą dalyką priima tai, kad klausytojai puikiai žino, apie ką jie kalba. Žinokit, kad, kai pranešimo metu nuskamba kažkokia klausytojui nežinoma informacija, na, tarkim, kokios nors agentūros ar produkto, apie kurį jis nėra girdėjęs, pavadinimas, toliau pranešimą klausyti yra kiek sunkiau, nes išlieka tas nežinios momentas. Konkretumas, tikslumas, supratimas, kad kalbate įvairialypei auditorijai, yra labai svarbu. Siauriems inside pokštukams čia irgi ne vieta, nes žiūrovas, nežinodamas, apie ką eina kalba, jaučiasi maustomas. Kalbėkite aiškiai, suprantamai ir konkrečiai.
Įdomus dalykas – abosliučiai visų Above Hall pranešimų, kuriuose buvau, metu rodomose skaidrėse buvo rašybos klaidų (ir anglų, ir lietuvių kalbomis). Kai jūsų senelis, visą gyvenimą pradirbęs šaltkalviu, nežino, kaip rašomas žodis VOK, tai suprantama, kai dėl to nėra tikra copywriterė, sorry, truputį juokinga.
Viską susumuojant, konferenciją vertinu labai gerai. Jaučiuosi sužinojusi daug visko naujo, patvirtinusi savo seniai svarstytas teorijas ir, svarbiausia, įkvėpta. Jau laukiu kitų metų. Mieli organizatoriai, tik nemažinkit renginio kainos ir jo nedidinkit, susimažinimas kiekybės prasme judant link kokybės šiemet buvo labai teisingas žingsnis, na, o sąlyginai aukšta kaina, manau, puikiai atsijojo tuos, kuriems iš tikro įdomu, nuo tų, kurie ateitų, nes faina pasimaivyt, kad buvo. Ir nekvieskit draugiukų, kurie patys sau faini, bet prieš publiką visai šnekėt nemoka. Ačiū.
Ir pabaigai. Jei būčiau dalyvavusi šioje konferencijoje nemokėdama anglų kalbos, man čia tikrai nebūtų buvę taip įdomu. Pamirškit visas tas vertimo programėles ir panašius reikalus, visko išversti neįmanoma, sėdėdami su ausinėmis nepatirsite tokio paties įspūdžio, patikėkit manim. Taip kad mokykitės anglų kalbą, brangieji, mokykitės, kol dar esat jauni (esate jauniausi, kokie tik kada nors gyvenime bebūsit) ir nė nesvarstykite varianto, kad gal kaip nors be jos ir išsisuksit. Taip nebus. Na, nebent norite nepatirti didžiulės dalies gyvenimo įdomumo. Norite?
P.S. Prajuokino šitas šulinukas patalpoje.
