Žyma: skrydžiai

Na ką, turbūt laikas pasipasakoti apie pirmuosius savo kelionės įspūdžius. Viskas prasidėjo dar penktadienį anksti ryte, kai užbaiginėjau paskutiniuosius reikalus Lietuvoje ir su šeima keliavau į oro uostą. Baisiausia, kad ano savaitgalio linksmybių atneštas peršalimas manęs nė nemanė palikti, tad į vieną krūvą susidėjus temperatūrai, klaikiam kosuliui ir jauduliui buvau gan nekokybiškas keliautojo vienetas.

However, Vilnius – Varšuva, viskas normaliai, 55min, minkštos sėdynės, sūrūs sausainiukai. Štai skrydyje Varšuva – Torontas ir prasidėjo visos linksmybės. Nenoriu pasirodyti netolerantiška, bet, panašu, kad būtent į tą lėktuvą lenkai susodino baisiausius šalies žmones ir išsiuntė juos kuo toliau. Milijonas klykaujančių vaikų, šalia sėdėjęs rusas žurnalistas, įnirtingai stengęsis su manimi bendrauti, nesuvokiamo skonio maistas, apie kurį pagalvojus skrandis iki šiol nusigąsta, bei nusileidimas pusantros valandos vėliau nei buvo žadėta. Kelionėje mane gelbėjo media sistema, kur, laimei, buvo fainas filmas su Duchovniu.

Taigi, nusileidus iš pradžių teko praeiti vieną bendrą muitinę, kur manęs paklausė, kiek turiu pinigų, kur gyvensiu ir ką planuoju veikti. Atsakymai įtiko, tad buvau nusiųsta į imigracijos skyrių. (Laikrodis rodė 22.00, kitas lėktuvas – 22.55. Hm…) Pralaukus eilėje valandėlę (milžiniška rusų šeima stumdėsi ir garsiai reikalavo pirmenybės, nes „samaliot posle piat minuty“) mane pagaliau priėmė, davė visus reikiamus dokumentus ir palinkėjo sėkmės. Tuo metu jau buvo be penkių vienuolika, kas reiškė, kad į savo lėktuvą jau nebespėsiu. Nubėgau pas oro uosto darbuotojas, kurios pranešė, kad artimiausias lėktuvas tik septintą ryto ir naktį man teks praleisti viešbutyje. Ne pati linksmiausia naujiena kelionėje praleidus jau dvidešimt valandų su aukšta temperatūra. Dar vienas nemalonus siurprizas buvo tai, kad į viešbutį turėjau tįstis ir lagaminus, kurie sumoje svėrė nei daug nei mažai – virš 40kg. Kambarį man davė prašmatnų, Sheraton viešbutyje, bet visą tą grožį mielai būčiau iškeitusi kad ir į paprastą čiužinuką, kad tik namie. Miegojau maximum pusvalandį, nes mintys ir išsitaškymas niekaip neleido bluosto sudėti.

Jau ketvirtą ryto išskubėjau atgal į oro uostą, ir, pasirodo, visai ne be reikalo. Savo miss navigacijos gebėjimų dėka užtrukau visai nemažai, kol susitvarkiau visus reikaliukus ir vėl sėdėjau lėktuve. (Beje, oro uoste mačiau besiblaškančius tuos pačius įžūliuosius rusus, cha). Aišku, kad būtų įdomiau, prasidėjo smarkus lietus, todėl skrydis buvo atidėtas dar valandai. Ačiū Dievui dar kartelį už visa gelbėjančią media, nes kelionėje dar labai smagiai susižiūrėjo Noting Hillas. Taigi, po beveik trisdešimties valandų vojažo (su ne daugiau nei dviem valandomis miego) Edmonto oro uoste mane pasitiko draugai ir parsivežė į namus.

Ėjom pusryčiauti į užkandinę, kur iškart turėjau progą išvysti jų gerules porcijas bei pasmaližiauti klevų sirupu. Kol kas įspūdžių ne itin daug – vis dar sirguliuoju, tad daugiausia laiko leidžiu draugų namuose bandydama pasveikti. Jau susitvarkiau visus dokumentus, tad galiu legaliai dirbti bei legaliai sirgti. Gamta labai panaši į lietuvišką, oras – taip pat, tik daugiau saulės. Gražu labai daug žalumos, parkelyje lakstantys zuikiai, nepaprastai gražus vaizdas nuo tilto. Mane stebina, kad kol kas nelabai kas stebina. Turbūt dėl to, kad nemažai domėjausi ir miestą apžiūrinėjau jotūbėj ir visaip kitaip prieš atvažiuodama. Šiaip, būtina paminėti, kokia dėkinga esu draugams, kurių namuose jaučiuosi tikrai svetingai priimta. Ačiū jums, mielieji, labai. Labai tikiuosi, kad ligos jau greitai mane apleis. Artimiausi planai – būsto bei darbo paieškos.

To be continued.