Pirmyn į turinį

Žyma: skonis

Apie Euroviziją, „baisoką” vedėją, grožį ir žodžio galią

Ne kartą esu minėjusi, kad žiauriai mėgstu Euroviziją ir kasmet jos laukiu labiau nei Naujųjų metų. Norėjau, kad laimėtų Gruzija, tačiau žinojau, kad, kaip ir kiekvienais metais, mano favoritai nelaimės, na, nes taip būna. Nieko tokio. Apie laimėtojus, politiką ar teisybę nekalbėsiu. Noriu pakalbėti apie grožį.

petra_mede_general_views_malmo_arena_sweden_cbsv3ixrdp8l

Tokie žodžiai iškart po renginio atsidūrė ant Delfi vyr. redaktorės Monikos Garbačiauskaitės Budrienės sienos. (Vienas žmogus man sakė, kad et, tikriausiai čia pasisakė Monika, o ne Delfi redaktorė, tačiau, čia aš nesutinku. Kai prie tavo vardo Facebook profilyje parašytos pareigos (pats pasirenki jas rašyti), ir šeštadienio vakarą tu lieki Delfi redaktore, kuriai derėtų pagalvoti, kokią žinią ji nori pranešti visiems beveik 6000 savo sekėjų).

Galima prie televizoriaus sau pabumbėti ir nuomonę pasilaikyti sau, tačiau M. Garbačiauskaitė Budrienė pasirinko apie tai parašyti. Apie tai, ką rašo, ji turėjo laiko pagalvoti, pildama žodžius kompiuterio ekrane. Matot, šiais laikais, kai visos Europos šalys yra ranka pasiekiamos, o Facebooke verda tikras gyvenimas, dažnai paleistas žodis nebesugrįžta. (Taip, ir aš pati esu ne kartą juodai juokavusi apie baisius žmones ir panašius niuansus, tačiau humoras ir tiesmukas drėbimas – skirtingi dalykai). Manau, kad didelė tikimybė, jog toks leptelėjimas tikrai galėjo pasiekti pačią Petra Mede, kuriai, esu tikra, nusispjaut ant tokių komentarų, tačiau ar tikrai derėjo taip drėbt?

Man regis, savaime suprantama, kad, didžiausio Lietuvos naujienų tinklo atstovė turėtų būti girdėjusi apie taktą ir mandagumą. Jei norisi, kritikuoti galima ir net reikia, tačiau įmanoma tai padaryti subtiliai ir išmintingai. Visiems užkliuvo žodžiai „baisoka“ ir „tragiška”, man dar labiau užkliuvo pastaba apie atsainų skandinavų požiūrį į prabangą ir moterų grožį.

Atsainų? Man regis, greičiau išmintingą ir jau seniai išsilukštenusį iš visame pasaulyje paplitusių standartų. Žiūrėjau aš į tą Petrą ir jos sukneles ir galvojau, „Oi, kokios nedailios kai kurios suknelės.“ Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad vedėja truputį vyresnė, nei įprasta matyti šiame šou. Tada supratau, kad pričiupau save mąstant pagal standartą. Sukurtą ne savo, sukurtą vaizdinių, kuriuos įprasta regėti ekranuose. Dar kiek vėliau supratau, kad tos ne iki galo dailios suknelės kaip tik gi galėjo būti ironiškas ėjimas, siekiant truputį pašiepti Eurovizijos pompastiką ir blizgučius. Ar toks ir buvo tikslas, aš nežinau, bet taip galėjo būti.

Po kelių valandų, apie savo netaktą susipratusi M. Garbačiauskaitė Budrienė postą redagavo (redaguoti galima kiek panorėjus, tačiau žmonės jau būna spėję pasidaryti print screenus):

„Atrodo, būsiu neįsigilinusi ir nepelnytai aplojusi gerą vedėją, kuri ir pati iš savęs nevengė scenoje pasišaipyti.“

Palaukit, tai vedėja jau nebe baisi? Nuomonė pasikeitė, nes šimtas komentatorių sukritikavo tokį pareiškimą? Ar sakydama, kad vedėja baisoka, M. Garbačiauskaitė Budrienė turėjo omenyje, kad ji bloga? Nors, ko gero, jei jau pavadino ją tragiška, tai į šitą žodį telpa viskas, kas blogiausia.

„Barbės, žinoma, blogai…“, toliau tęsė DELFI redaktorė.

Gerai, o dabar vėl einame prie kito kraštutinumo. Daugybė komentatorių, palaikiusiųjų Petrą, stojo ją ginti lygindami su Lietuvos balsus pranešusia Ugne Galadauskaite. Neva toji tai lėlytė, fuj kaip baisu. (Nieks čia ne baisu, mielieji.) Kiti puolė su žemėmis maišyti M. Garbačiauskaitę Budrienę, neva ne jai su savo išvaizda kalbėti apie kitų moterų grožį. Ir Petra, ir Ugnė, ir Monika – visos jos gražios moterys. Petra renkasi rudus plaukus ir kirpčiukus, Ugnė renkasi šviesius, ir mėgsta saldoką įvaizdį, Monika renkasi griežtą kirpimą ir santūrius kostiumėlius. Žmonės puola Ugnę, nes, ji, neva atrodo, kaip kvaila barbė. Man regis, nuomonę, kad, jei žmogus baisiai dailus, tai jau durnas, o jei negražus, tai matyt protingas, jau seniai reikėtų palaidoti. Visi mes norime atrodyti jauni ir gražūs, kaip sakė J. Statkevičius. Kad grožį kiekvienas supranta savaip, aišku seniai ir priminti to tikriausiai nereikia. Patikėkit manim, gražūs žmonės savęs nebaisina tam, kad atrodytų protingesni. Ir, dievulėliau, kaip gerai, kad mes galime rinktis, kaip atrodyti.

M. Petruškevičius sukritikavo U. Galadauskaitės įvaizdį, gėda, kokia gėda. Jokia gėda. Smulkmena. Jei jums irgi žiauriai gėda, pasakysiu, kodėl. Todėl, kad augote visuomenėje, kurioje išvaizda visada reiškė siaubingai daug. Ir dar dėl to, kad jus kamuoja mažos šalies sindromas ir jūs visiškai be reikalo manote, kad į jums nepatikusį mūsų pranešėjos įvaizdį tiek dėmesio atkreipėte ne tik jūs. Patikėkite, 99/100, jei ne didesnis procentas, pamatė ir pamiršo. Jiems patiko ar ne? Koks skirtumas. Smulkmena. Patiko, gerai. Nepatiko, irgi gerai, gal patiko pernai, o gal patiks kitąmet. Visiems gražus, geras ir visų mylimas nebūsi, visi tai puikiai žinom.

Grįžtant prie „atsainaus“ skandinaviško požiūrio į grožį. Linkiu visiems ilgainiui išsiugdyti tą puikų ir sveiku protu paremtą požiūrį. Ir aš, ir, esu tikra, daugybė merginų ir vaikinų (taip, ne tik merginų) visą gyvenimą jaučiamės ne iki galo gražūs. Kaltas nuolatinis kalimas į galvą, kad taip, kaip yra, nėra pakankamai gerai. Vis pasitaiko situacijų, kuomet galvojame, kad dėl mūsų nesėkmių kalta nepakankamai gera išvaizda. Žinot, liūdniausia tai, kad ne kartą, o tikrai ne kartą žiūrėjau į žmones, kurie gal ne iki galo atitinka grožio idealo standartą ir vėlgi pričiupau save galvojant „O kodėl gi jis nesusitvarko dantų?“, „Blyn, koks negražus apgamas“, ir taip toliau ir panašiai (jei jūs nesat taip pagalvoję, aš jus nuoširdžiai sveikinu). Prieš keletą metų nė nebūčiau susimąsčiusi, kokie neišmintingi, net pikti tokie galvojimai. Visi žmonės turi savo priežastis būti tokie, kokie jie yra, tad ne mums smerkti jų pasirinkimus. (Žinoma, kai kurių dalykų pakeisti nepavyks net ir labai panorėjus.) Aišku, sveika nėra nei kategoriškas smerkimas, nei perdėta tolerancija (kai tam tikri pasirinkimai turi įtakos ne tik išvaizdai, bet ir sveikatai, tačiau tai visiškai ignoruojama).

Kai kuriose šalyse, siunčiant savo CV dėl darbo, jame negali būti nurodyta nei lytis, nei amžius, nei prisegta nuotrauka. Toks požiūris mums gal ir neįprastas, bet, visgi, manyčiau, visai sveikas.

Brangieji, nepamirškite, kad grožis dažnai gali būti baisiai laikinas dalykas. Jei jūs savo mylimus mylėsit mažiau, jei jie nebebus tokie gražūs, kaip dabar, gerai pagalvokit, apie savo vertybes, kol dar ne vėlu. Nepamirškit, kad nebe tokie gražūs kažkada galite būti ir jūs. Bet mylimi būti juk norėsite, tiesa?

Linkiu daugiau meilės ir proto, o tada grožio tikrai netrūks.

9 Komentarai

Apie tai, ką derėtų nutylėti

Tram pa ra ram

pam pam.

Visų pasimetėlių gyvenime ir bendravime bei wanna be šaunuolių dėmesiui, skelbiu labai svarbią informaciją. Dalykai, kuriuos derėtų nutylėti. Žinokite, yra nemažai tokių, gal net šabloniškų frazių, kurias ištarę, priešingai jūsų nuomonei, ne tik nepriartėsite prie mano mylimųjų rato, bet dar labiau nuo jo nutolsite. Here we go.

Aš troleibusais nevažinėju”, “Aš lietuviškos kavos negeriu”, “Aš Norfoj neapsipirkinėjų” stiliaus dalykai. Jei esi šanuolis, tau nereikia kažkokių tokių paniatkių, kad išliktum jėga. Rubinai ir purve blizga.

Seni lievi bajeriai. Suprantu, kad yra žmonių, kurie jų dar negirdėjo, bet aš esu bendravusi su tokia gausybe viso pasaulio gyventojų, kad, patikėk manimi, atsiklausiusi esu visko. Anekdotai apie ežiuką, blondinę su pieno pakeliu, jotūbės pokštų perpasakojimas, tv bajeriai ir t.t. ir pan NESUEIS. Dar labiau nesueis “Kažką pametei. Šypsenėlę.” tipo juokučiai.

Juokavimas apie kitų žmonių odos spalvą, orientaciją, tikėjimą, negalią, ar panašius dalykus bei nevykę komentarai šia tema. Fu fu fu. Pripažįstu tik arba labai labai juodą humorą su išsitaškiusom kūno dalim, arba jokio. O narrow-mindness – labai plačiai paplitusi liga Lietuvoje, reikėtų skiepų.

Obvious pareiškimai. “Kokia tu mažutė!”, – rimtai??? Negali būti. Per dešimt metų, kuriuos mano ūgis nesikeičia, to dar nepastebėjau. Joa, aš esu viena mažiausių merginų, kurias jūs pažįstate, bet niekada tam ypatingos reikšmės neteikiau. “Gerai kerti anglų?”, – Ne, nekertu. Anglų kalba mokausi nuo penkerių, ketverius studijavau ją universitete, bene metus bendravau vien tik anglų kalba ne Lietuvoje, NE, NEKERTU ANGLŲ KALBOS. Čiuju.

Ar galima tave pabučiuoti?”, – jei jau paklausei, tai tikrai negalima.

Visada norėjau turėti draugų gėjų.” Niekada nenorėjau girdėti šios idiotiškos frazės, bet girdėjau, ir ne kartą. Gana.

Pasisakymai iš serijos “Negalima to, negalima ano”, arba, dar geriau “Mergaitėms negalima taip”. Princesėms galima viskas, ką jos sau leidžia. Ant stalo šokti galima, batą per visą klubą draugams mesti galima, lubom laipioti galima, realiai, galima galima galima. Į tą pačią kategoriją įeina pamokymai, kaip gyventi. Jau tiek laiko pragyvenau ir neištirpau, nesuplyšau ir nesusprogau, tad, ko gero, šį tą žinau.

Bendrauti su manimi oficialiais darbiniais reikalais ir pirmą kartą mane išvydus sakyti “Tu”. Nekenčiu familiarumo, nekenčiu.

Nepagrįstas mano mylimųjų kritikavimas. Pabandyk kažką užpjauti apie mano meiles ir pajusi, kaip saldžiai pareina bato padas per veidą. Arba šimtasluoksnis žodinis spjūvis. Kritika savo pačios bei savo atžvilgiu man įdomi, kai jos paprašau ir ji būna argumentuota. Man nelabai įdomu, kad tau nepatinka mano trumpi plaukai, nes man jie labai patinka, o tai, kad tau kažkas nepriot, net provokuoja daryti kažką, kas dar labiau tave suerzintų.

Aj, bet šiaip gi žinai, aš draugiška ir nesikandžioju. Bet. Have some things in mind.

Prašom prašom, į sveikatą.

Palikite komentarą