Pirmyn į turinį

Žyma: Skaitymas

Jūsų mėgstamiausios lietuviškos knygos. Visuomenės (blogo auditorijos) apklausos rezultatai


Aš skaitau mažai ir lėtai. Per metus sukremtu, geriausiu atveju, kokias septynias-dešimt knygų. O pavasario pradžioj susizgribau, kad didžioji dalis mano pastaruoju metu skaitytų kūrinių buvo anglų kalba, lietuviška literatūra jau kurį laiką nustumta į antrą planą.

Palikite komentarą

Penki pasižadėjimai sau šią vasarą

Pastaruoju metu pajutau, kad truputį pati sau atsibodau ir nuo savęs pavargau. Todėl supratau, kad atėjo metas šiokiai tokiai disciplinai. Aiškiai suformulavau ir įsivedžiau sau penkias esmines taisykles/pamatines užduotis:

  1. Nesiskųsti. Kad ir kas benutiktų, kad ir kaip tas batas koją spaustų, kad ir kokia ilga eilė bebūtų, kad ir kiek tas autobusas vėluotų, kaip ten belytų ar pravažiuojantis automobilis aptaškytų. Ša. Vienintelis leistinas pasiskundimo būdas – į situacija pažvelgt ironiškai, su humoru, be aimanų ir „odieve, kodėl man taip nesiseka“ savigailos maldelės.
  2. Nustoti teisti žmones. Į šį punktą įeina ir elementariausias noras skrynšotint išbaisėjusį tolimą pažįstamą ir kažkam siųst nuotrauką pasijuokimui, ir lūpų papūtimas, kai kažkas negali kaip mat atlikti man duotų įsipareigojimų (I don‘t know their life, gal jų priežastis – ne tinginystė, o šeimoj užviręs pragaras, nereikėtų pulti smerkti ir susireikšminti).
  3. Rašyti. Šita situacija, kuomet kelis mėnesius iš eilės pasirodydavo po vieną – du įrašus per mėnesį, nėra gera. Tikrai yra ką aprašyti, tik reikt baigt teisintis nesibaigiančiu darbų kalnų. Rašymas yra mano malonumas ir mano terapija, rašydama susidėlioju mintis, berašant paaiškėja neaiškūs buvę dalykai ir, nemeluosiu, visada, visada yra žiauriai gera gauti skaitytojų feedbacką. Kai kurie sako, kad rašo tik sau. Mano atveju iš dalies tai – tiesa, bet tik iš dalies. Rašydama žinau, kad tekstą paleisiu į viešumą ir kuo tikresnė jame būsiu, tuo geresnį atoveiksmį jis atneš. Tiesa, labai nenoriu siekti žūtbūt patikti auditorijai, tačiau faktas, kad kažkas skaito yra svarbus, o kuo daugiau tų skaitančiųjų – tuo didesnė atsakomybė. Be to, kuo daugiau ir dažniau rašau, tuo daugiau ir kokybiškiau parašau.
  4. Skaityti. Bent kelis puslapius per dieną. Nuolat save baru už tai, kad skaitau per mažai. Kai yra tikslas, veikti lengviau. Šiemet nutariau išsikelti tikslą perskaityti bent penkias knygas. Suprantu, kad mažokai, tačiau jau šis tas, o penkios todėl, kad planas atrodo realistiškas ir įvykdomas. Jei būčiau užsibrėžus dešimt, matyt būtų kiek per daug, išsigąsčiau ir visai apleisčiau šį tikslą. Baigiu įpusėti ketvirtąją, tad tikiuosi, kad planą ne tik įvykdysiu, bet ir viršysiu savo lūkesčius. Gal sakysit, kad negalima taip per prievartą, kad turi gi noras pats ateiti. Nesutiksiu, nes geras užpakalio paspardymas sau man yra būtinas reikalas, kad neaptingčiau.

  5. Susitikti su žmonėmis. Baisiai mielas tas namų jaukumas ir buvimas vienumoj. Baisiai miela gali atrodyti dienų dienas leisti savo pasauly su niekuo nebendraujant. O paskui tik staiga imi ir supranti, jog žmonės atprato, kad randi jiems laiko. Susitikti, pasikalbėti, pasidalinti yra svarbu. Kad nepavirstum į gyvo bendravimo bijantį zombį.

Jau keletą dienų mėginu įgyvendinti šitas taisykles. Nėra lengva, žinokit. Bet kai tik prigaunu save veiksmuose, kurie prieštarauja šiems principams, mintyse pabaru save: „Ei, klausyk, gi tu šitaip nebedarai. Tai ir nebedaryk.“ Kol kas veikia.

Palikite komentarą

Pirmą kartą Knygų mugėje

Turbūt sunku patikėti, bet šiandien PIRMĄ KARTĄ BUVAU KNYGŲ MUGĖJE. (Visą gyvenimą knygas skolindavausi iš bibliotekų arba draugų ir nusipirkdavau tik tas, kurias perkaitydavau ir norėdavau turėti. Be to, prisibijau masinių renginių ir minių, Litexpo toli, tad priežasčių, kodėl iki tol nebuvo tekę apsilankyti, netrūksta.

Šįkart visgi įkalbėjo draugė, kurios nepaveikė mano siunčiamos kitų vakar ten apsilankiusiųjų fotkės ir skeptiški komentarai, tad iškart po nacionalinio diktanto (kuriame susimoviau rašydama žodį „mąslios” ir parašiau be nosinės) ten ir nuvykom. O mano įspūdžiai štai tokie.

-Praleista laiko besisukiojant po aikštelę ir beieškant, kur pasistatyti automobilį – 25min. Toji dumblo jūra išties neatrodė viliojančiai, tad visgi pasistengėm į ją nepapult.

-Praleista laiko belaukiant eilėje – 7min. Visi dirba super duper greitai, o ir iš dangaus kritęs lietus pavirto į sniegą, tad visai neprailgo.

-Užėjus į vidų akivaizdu, kad žmonių yra ne taip jau ir skausmingai daug nei galima įsivaizduoti, tikrai pakenčiama.

-Didžiausią įspūdį paliko eureka! knygyno stendas (knygos anglų kalba). Vienas pažįstamas apie jį pasakė: „Visos knygos ten tokios gražios, kad visų jų noris.“ Pritariu, čia įsigijau dvi.

-Mėgstu sieninius kalendorius ir mielai būčiau čiupusi kokį fainą 2017-iesiems, juolab, kad jau ir su galinga nuolaida, tačiau, apžiūrėjusi bent kokius keturis stendus, neradau nė vieno gražaus ar skoningo.

-Apstu paauglių, kurie nelabai mėgsta praustis, tad vis teko stengtis arti tokių neatsidurti.

-Muzikos salėje – patys gražiausi žmonės, tik gaila, kad nėra pirkti plakatų.

-Sužinojau apie labai įvairių ir įdomių knygynų egzistavimą (visokie ten ezoteriniai, apie gamtą ir pan.), pamačiau, kaip atrodo darbo kalendoriai margais odiniais viršeliais, išdėlioti ant balto kailio (įsivaizduoti ne skoningą, o itin neskoningą variantą).

-Nors sakiau sau, kad einu apsidairyt ir kažką pirksiu tik jei pamatysiu ką faino, visgi įsigijau penkias knygas. Apie jas įsigijimo eilės tvarka:

  1. Marina Abramovic – Walk Through Walls. Draugas sakė, kad žiauriai įdomu ir labai užkabino, tas pasiklioviau rekomendacija.
  2. Patti Smith – Just Kids. Nebeprisimenu, kodėl prisidėjau šitą knygą į savo goodreads.com want to read sarašą, bet džiaugdamasi tuo, kad radau popierinę versiją ir nereikės iš niekur siųstis, čiupau.
  3. Rūta Vanagaitė – Jis. Knyga apie vyrus. Vyrai man yra įdomu. Be to, draugė sakė, kad gera. Tik viršelis toks kažkoks nelabai dailus mano akiai. Kad ir kaip ten būtų, tuo pačiu gavau dar ir autorės parašą, faina.
  4. George Orwell – Gyvulių ūkis. Nes vis dar nesu skaičiusi, o kainavo baisiai nedaug.
  5. Galina Dauguvietytė – Pokalbiai su savimi. Iš nenaujų knygų skyriaus, mamai. Žinau, kad pirmoji Dauguvietytės knyga jai labai patiko. Pati dar neskaičiau, bet tikrai skaitysiu.

Taigi, manau, kad laukia daug malonaus laiko skaitant. Tik kad paskendusi reikaluose sugebėčiau nepamiršti, kaip gera tai daryti. O šiaip tai, viskas super fainai, manau, kad nuo šiol visgi nebepraleisiu. Be to, nebesiskolinu knygų iš bibliotekos, nes tiesiog nespėju perskaityti ir tarsi jaučiuosi įspausta į laiko rėmus.

Palikite komentarą

Viskas labai paprasta

“Savanaudiškumas – tai tik kitas valios pavadinimas. Visi mūsų darbai, geri ar blogi, kyla iš savanaudiškumo. Užsiimame labdara, kad aname pasaulyje užsitikrintume gerą vietelę, o šiame būtume gerbiami ir kad mažiau liūdėtume, išgirdę apie kitų kančias. Vieni elgiasi gerai, nes jiems tai teikia malonumą, o kiti blogai, nes tai jiems irgi malonu. Didis žmogus atlieka pareigą, nes atliktos pareigos pojūtis jam teikia didesnį pasitenkinimą negu jos vengimas. Tikintis žmogus yra pamaldus, nes religija jam teikia džiaugsmą; moralus žmogus taip elgiasi todėl, kad turi savigarbą ir elgdamasis nemoraliai jaustųsi nelaimingas. Net pasiaukojimas yra subtili savanaudiškumo atmaina: mes renkamės dvasios pakilimą, o ne juslių patenkinimą, kurį žada priešingas kelias. Žmogus iš esmės negali būti kitoks, jis visada savanaudis. Tai gyvosios gamtos principas. Kiekvienas padaras, nuo tolimiausios žvaigždės iki maželyčio žeme ropinėjančio vabaliuko, visomis išgalėmis kovoja už save; o visa tai mąsliai stebi Amžinasis, kuris irgi rūpinasi savimi – taip sudaryta visata.”

“Žmogaus prigimtis nuo seno dangstėsi įvairiais sąlygiškumais, ir jie priaugo jai prie kūno. Dabar <…> jau nebeįmanoma pasakyti, kur baigiasi papročių drabužis ir prasideda tikroji žmogaus prigimtis. Dorybių mus moko etiketo vadovėliai, ydas nurodo gyvenamoji aplinka ir klasė. Jau prie kūdikio lopšio patogiai kabo religija, tik ir laukdama, kol ją apvilks ir užsagstys rūpestingos rankos. Gyvendami šiaip taip išsiugdome skonį, atmintinai išmokstame, ką reikia jausti. Per baisiausias kančias priprantame skanauti viskį ir mėgti cigarus, aukštąjį meną ir klasikinę muziką. Tam tikros epochos žmonės žavisi Baironu ir geria saldų šampaną; po dvidešimt metų jie pradeda gėrėtis Šeliu ir mėgti sausą šampaną. Mokykloje mus išmoko, kad Šekspyras – didis poetas, o Medičių Venera – nuostabi skulptūra, ir paskui visą gyvenimą pasakojame, kaip mes žavimės Šekspyru ir kad, garbės žodis, nėra nuostabesnės skulptūros už Medičių Venerą. Jei gimėme prancūzais, dieviname motiną; jei anglais – mylime šunis ir vertiname dorybę. Mirus artimam žmogui, gedime dvylika mėnesių, bet jei miršta antros eilės pusbrolis – tiktai tris. Geras žmogus tiksliai žino, kokios tobulybės jam siekti ir už kokias nuodėmes atgailauti. <…> Aukštuomenėje dera būti ciniškam ir šiek tiek pagedusiam; bohemiškoje aplinkoje – keistuoliui kaip visi. <…> Mes visi – gražiai aprengtos marionetės. Mūsų balsais kalba nematomasis lėlininkas – Papratimas; visi mūsų judesiai, kupini kančios ir aistrų, tėra jo siūlo trūkčiojimai. Žmonės panašūs į milžiniškus ryšulius, kuriuos matome auklių glėbyje. Ryšulys atrodo didžiulis ir ilgas, putoja plonais nėriniais, spindi glotniais kailiais ir dailiais audeklais; tačiau po visomis tomis grožybėmis slepiasi mažulytis, raudonas, paklaikęs žmogutis, kurio balsas – tik bežodis klyksmas.”

Jerome K. Jerome

“Kaip mes rašėme romaną”

Pildau sau duotus pažadus ir neriu stačia galva į literatūrą. Kaip labai be reikalo buvau apleidusi šį visavertį malonumą, vaje.

 

Palikite komentarą