Aš turiu vieną didelę spintą ir bent trisdešimt skirtingų outfito variantų, kuriais apsirengus būtų galima išeiti į viešumą. Esu tikra, kad laikui bėgant, jų tik daugės. Turiu vieną raktą nuo mano vienos privačios erdvės. Net ir šaukštelį kavai – ir tą vieną teturiu.
Turiu aukštąjį išsilavinimą, tikrai spalvingą patirtį gyvenime ir dar spalvingesnį pažįstamų ratą bei darbą, kurį tikrai mėgstu. Visas mano laikas ne darbe – ne kam kitam, o man. Mano ilgos pertraukos, mano rytai, kai nedirbu, besivartant mano didžiulėje lovoje, kurios neturiu su niekuo dalintis, mano vakarai, na ir žinoma, mano savaitgaliai. Aš neturiu prieš nieką atsiskaitinėti, kur einu, ką veikiu, su kuo kalbuosi. Klausau tik tokią muziką, kuri man patinka, grįžtu, kada noriu, miegu, kur noriu, gaminu tik tai, ko noriu.
Šiandien supratau, kad šaldytuve tėra pomidorų padažo, duonos ir jogurto, nes labai retai valgau namie, o jei ir valgau, mano porcija yra ketvirtadalis to, ką suagęs vyras suvalgo lengviems pusryčiams. Sulaukusi 23m. aš neturiu nei menkiausio supratimo, kaip reikia išvirti sriubą, kepti mėsą, o kaip paruošti troškinį man iš tiesų yra visiška mistika.
Šiandien išgirdau, kaip kolegės guodžiasi savo bepročiais vyrais ir vaikais, kurių nespėja pasiimti iš darželio. Jų vyrai įtarinėja jas romanais, kurių net fiziškai, dėl laiko stokos nebūtų įmanoma užsukti ir burnojasi dėl kitų smulkmenų. Suvokiau, kad pavydo sceną paskutini kartą teko girdėti daugiau nei prieš metus, o jos autorius su savo įsivaizduojamomis nuosavybės teisėmis seniai nuplaukė į užmarštį su visais neatsakytais sms’ais ir skambučiais. Išties, klausantis moteriškių pasakojimų šiurpas kratė net teoriniame lygmenyje įsivaizdavus, kad apskritai kažkas, o juo labiau koks lochas, kuriam didžiausia gyvenime nusišypsojusi laimė – iš viso mane sutikti savo varganame gyvenime, aiškintų, ką turiu daryti.
O dievai, kaip aš myliu savo visiškai nepriklausomą ir tik savęs pačios reguliuojamą gyvenimą. Kartais užeina idiotiškumo srovės, kuomet mielai atrodo kūdikių veidai ir visai sudomina kokio pyrago receptas, tačiau labai greitai šias absurdiškas mintis nuplauna potvyniu išsiveržę sveiko proto bangos, primindamos, kad kūdikiai verkia, rėkia, vemia, valgo, auga ir kainuoja nežmoniškus pinigus, o naminis pyragas visų pirma prilipina tave prie puodų bent dviems valandoms, kurias galėtum sau ramiausiai skaityti gerą knygą, visų antra – jo miltų daugiatūkstantinės kalorijos suteikia sekundės malonumą ant lūpų ir šimtus sąžinės priekaištų bei ringes ant klubų. Fuck this shit.
Neseniai buvo užėjęs smegenų užtemimas, kurio metu vis apnikdavo mintis, kad ak, kaip liūdna, kad esu viena ir neturiu antros pusės. Laimei, tamsūs debesys apleido smegenis ir pagaliau leidau sau suvokti, kad mano padėtis – didžiulė laimė, apie kurią ne vienas gyvenimo rutinos rato įsuktas vargšas tik svajoja.
Su kiekviena laisvo ir nepriklausomo, jokio idiotiško universiteto ir kitų nesąmonių nejuodinama savo gyvenimo diena jaučiu, kaip į dangų stiebiasi mano ego ir kaip tolyn tolsta nuaidi visų dalbajobų, pavyduolių ir heiterių komentarai ir moralai.
Mes princesės, o visi, kas drįsta tam prieštarauti, eikit po velniais. Taip, mes degsim vienam pragare, bet ten turėtų būti linksma.
“Vilo manymu, vienintelė priežastis turėti vaikų yra viltis, kad jie tave prižiūrės, kai būsi senas, nuskurdęs ir niekam tikęs, – bet pinigų jis turi, o tai reiškia, kad gali išvengti šlamšto, tualetinį popierių primenančių sofos užtiesalų ir pasigailėtino troškimo įtikinti draugus, kad jie turėtų būti tokie pat nelaimingi kaip jis pats.”
Nick Hornby “Apie vaikiną”
Palikite komentarą