Betvarkydama poros metų senumo įrašuose susigliučinusius paveikslėlius (ilga istorija, bet daug kas dingo, tai reik ištrint pilkus blynus) supratau, kad baisiai seniai berašiau ne viena tema, o į vieną įrašą sudėdama daug padrikų pastebėjimų. Kaltas, matyt, FB, kuriame dalykus po truputį aprašyti yra paprasčiau, bet dabar tiek visko prisikaupė, kad nutariau pabandyti pamėginti epizodiškai grįžt prie seniau įprasto formato. Be to, FB sraute daug kas pasimeta, o bloge lieka ilgam ir rasti paprasčiau.
Apie vietas, kur skanu ir faina valgyti
Dažnai nutinka taip, kad valgau arba namie, arba ten, kur būta šimtą kartų, arba cirkle K pyragėlius su vištiena (nieko nesakykit, bet jie skanesni už daugelio kepyklėlių delikatesus nu). Užtat yra pora vietų, apie kurias gal dar ne visi žino ir kurias norėčiau rekomenduoti. Ne, nepažįstu nieko, kas ten dirba ir man niekas už tai nesumokėjo.
Kai ši erdvė iš senojo The Room‘o virto į dabartinį Rhum Room, tikėjausi tik blogo. Matyt dėl to, kad senasis bariukas, kai jis veikė, visada atrodė viena stilingiausių, jaukiausių ir ne pižoniškai mandrų vietų mieste. Tad maniau, kad romo baras yra tai, kur eiti man būtų mažiausiai įdomu.
Kol vieną vakarą ten nepavakarieniavau.
Nuo to karto ten užsuku kur kas dažniau, apie tą vietą neužsičiaupiu, liaupsinu be sustojimo ir visiems rekomenduoju.
Kodėl? Nes ten labai jauku ir žiauriai, žiauriai skanu. Be to, labai padorios kainos. Pradedant nuo užkandžių (rūkytų Accras (tokios spurgytės su skumbre ir romo+mango padažu, Johnny Bakes (tokie koldūno formos pyragėliai su plėšyta jautiena ir kokoso grietinėlės padažu), saldžiųjų bulvyčių) (~3-4,5eu), baigiant pagrindiniais patiekalais ir desertais. Kai valgiau „Blue Mountain“ kepsnį (steiką su kavos sviestu, 9,5eu), buvo taip skanu, kad norėjau apsiverkti iš laimės. Ir aš neperdedu. Karibų jautienos žandai (9,8eu) su tobulai paruoštais ryžiais (kurių šiaip gyvenime tai net nemėgstu) irgi buvo nuostabūs. Desertas „Esant slėgiui“ taip pat vertas atskiro paminėjimo. Gaila, kad nebūnu centre dienos metu, nes būtų įdomu paragauti, ką jie siūlo dienos pietų meniu. Pati neragavau, bet draugai gyrė, kad dar ir be galo skanūs Rhum Room kokteiliai.
Dar vienas baisiai svarbus dalykas – nepriekaištingas aptarnavimas. Nuo bendravimo rezervuojant staliuką, iki patirties pačiame bare.
Kai patariau draugei nueiti į šią vietą, vėliau rašė „Nu tu čia ir užrodei“, su tirada liaupsių.
Man rimtai neaišku, kodėl kartais ten dar būna laisvų staliukų, kuomet visiškai vidutinėse vietose rikiuojasi eilės. Negi žmonės nemėgsta skaniai ir jaukiai valgyti?
Kita, visiškai kitokia nei anksčiau aprašytoji, vieta –
Seniai dūsavau, kad Vilniuje labai trūksta tikro turkų restorano. (Žinokit, turkiškas maistas – ne tik kebabai, turkai puikiai moka ruošti daug įvairių kitų patiekalų.) Ir, pasirodo, toks jau kurį laiką yra įsikūręs Šiaurės miestelyje, greta visų tų parduotuvėlių ir išparduotuvių.
Labai patiko draugiškas aptarnavimas – visi ten dirbantys sutikti turkai kalbėjo lietuviškai ir buvo be galo malonūs ir paslaugūs. Na ir, žinoma, maistas. Labai gardus tadziki ir bulvių košės užkandis su sūriu, patiekiamas su pomidorais. Aš valgiau vištienos Gyros (7,5eu), o draugas – Pideli Köfte – maltos jautienos gabalėlius, keptus pomidorų padaže (8eu). Abu patiekalai buvo puikūs, o porcijos tokios didelės, kad daugiau nei pusę saviškės parsinešiau namo ir kitą dieną suvalgiau pietums. Norėjosi paragauti ir daugiau skanumynų, bet pilve tiesiog nebebuvo vietos, todėl tikrai teks apsilankyti dar kartą.
Draugas, kurį įtikinau čia užsukti, iš pradžių buvo skeptiškai nusiteikęs, bet vėliau valgydamas jau sakė „Kaip gerai, kad čia atėjom“.
Apie kasdienybės smulkmenas
Vakar ryte pasidažiau, jau ruošiausi išeiti iš namų ir dar kartą užmetusi akį į veidrodį supratau, kad kažkas yra labai ne taip. Pradėjau tikrint, gal turiu temperatūros, nes veidas buvo išblyškęs ir pilkas, kaip sergančio žmogaus. Nu o paskui daėjo, kad buvau pamiršusi pasidažyti antakius. Atlikus pataisymus pasiligojusio ateivio įvaizdis prapuolė.
—
Visada smagu, kai fotkiniesi lifte (nes jeigu lifte yra veidrodis, save gražiu kampu jame išvydus sunku atsispirt pagundai to nedaryt) ir tave kas nors prigauna tame veiksme.
—
Nežinau, ar aš nemoku fotografuoti, ar rimtai dėl visko kalta ne pati geriausia mano ne paties naujausio Samsungo kamera. Nes nu aš noriu fotkinti daug dalykų, bet finale mano fotkės atrodo taip, tarsi tamsią naktį būtų fotkinta rūsy su depiliatorium, todėl galiausiai nebefotkinu iš viso. Gal turit minčių, koks telefonas (pageidautina Android) būtų pakankamai patogiai valdomas ir užtikrintų puikią nuotraukų kokybę?
—
Dar visada smagu kai netyčia į kuprinę įmeti neužrakintą telefoną ir vėliau randi, kad priskambinai kam nereikia ir kažkokiu būdu ištrynei krūvą reikalingą dalykų.
—
O jus irgi nervina, kai kur nors valgydami gaunate šakutę su vienu ar, dar blogiau, keliais kiek kreivais dantukais? Nes mane tai rimtai toks dalykas išmuša iš vėžių ir nenurimstu, kol negaunu kitos.
—
Ar kas nors esate matę Jammi Kebabų komunikaciją FB? O gal žinot, kaip galima taip nusvaigt? Suprantu, kad ir prekiauja jie ne Faberge kiaušiniais, suprantu, kad klientų ir taip netrūksta, bet tai kaip dar šauna į galvą tokios reklaminės kampanijos?
—
Apie gyvenimo filosofijas:
„Galbūt ne X yra Y, ką apie Y žinome mes?“
Apie keistus pomėgius:
„Mano vienas draugas kolekcionavo kėdes.“
Apie tikrumo paieškas:
„Aš vis dar manau, kad dirbtinės eglutės yra fake.“
Apie atsparumą naujovėms:
„Aš seno kirpimo, tai labai retai dedu kažką, kas yra ne like.“ (Suprask love, wow, angry, etc.)
Bežiūrint naujuosiuose laikuose atkurtą Pelenės istoriją, sceną, kurioje Pelenė išpila stiklinę su vandeniu ir jai atima telefoną:
„Jei iš manęs atimtų telefoną, kai kažką išpilu, niekada neturėčiau telefono.“
Tiesa, o jūs irgi siaubiakus namie žiūrit kartais pusę veido užsidengdami antklode, kad nebūtų taip baisu? Nes man 28 metai ir aš vis dar taip darau.
Gero savaitgalio!
12 Komentarai