Pirmyn į turinį

Žyma: Sex and the City

Mano didelis, storas rekomenduojamų serialų sąrašas
Įkelta 2021 7 vasario

Mano didelis, storas rekomenduojamų serialų sąrašas

Geriausi serialai

Karantinas ir žiema tęsiasi, kas reiškia, kad namie dar tikrai pasibūsim, tai pagalvojau, kad gal visai gerai būtų į vieną vietą sudėti savo žiūrėtų ir man patikusių serialų aprašymus. Nors nereikia apsimetinėti, serialai mums patinka visais laikais. Šiai dienai įvairiausių serialų prikepta tiek, kad neįmanoma net spėt sužiūrėt, kur vaidina vienas ar kitas tavo mėgstamas aktorius. Jei norėtum pažiūrėt viską, ko yra prikurta, ir gyvenimo neužtektų, o, saugios erdvės beieškodami, dar ir mėgstam jau matytus serialus pakartotinai prasukt, užuot rizikuodami imti kažko naujo.

Suprantu, kad mano sąraše bus ir tokių serialų, kurių, regis, pristatinėti nė nereikia, nes visas pasaulis juos yra matęs.

Bet, žinokit, vis dažniau įsitikinu, kad assuminti dalykus nėra labai geras įprotis ir visad reikia prisiminti, kad tai, kas puikiai pažįstama ir žinoma tau, kitam gali būti neatrastas pasaulis. Apie tai galvodama prisimenu save vaikystėj. Kiek daug dalykų man pasidarė žinomi vien dėl to, kad kažkas netingėjo apie juos man pirmą kartą papasakoti. Nors ką ten vaikystė, ir dabar pilna tokių atradimų, už kuriuos esu dėkinga kantriems pasakotojams.

Serialus surikiavau į kelias kategorijas, kaip man atrodo geriausiai tinkama. Čia bus ir draminiai serialai, ir detektyviniai, ir komedijiniai, ir draminiai, tik fantastikos nerasit. Reitingų nebus, nes čia panašiai kaip rinktis patį skaniausią patiekalą – nelabai įmanoma. Vieną dieną labiau už viską norėsis torto, kitą – sušių ir tomis dienomis tai bus skaniausia, ką galėtum valgyti. Taigi absoliučiai viską, ką aprašiau, nuoširdžiai rekomenduoju. Jei nerekomenduočiau, nebūčiau kiekvienam jų skyrusi laiko.

Prie kiekvieno aprašyto pridedu nuorodą į IMBD, citatą/kadrą iš serialo ir, jei manau, kad verta, nuorodą į soundtracką Spotify. Informacijos apie platformas, kur galima rasti vieną ar kitą serialą, nesurinkau, nes manau, kad dabar, kai pasiūla begalinė, be vargo susirasite patys.

Galiu tik prižadėti, kad šiame sąraše atsirado tikrai įdomūs serialai.

Puikiai suvokiu, kad pati esu dar labai daug ko nemačiusi ir daugybės dėmesio vertų pavadinimų čia nepaminėsiu, tad kviečiu prisidėti komentaruose dalinantis savo rekomendacijomis ar papildant manąsias.

Skaityti daugiauMano didelis, storas rekomenduojamų serialų sąrašas
6 Komentarai
Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam
Įkelta 2017 16 rugpjūčio

Marina Abramović – Walk Through Walls – fantastiška literatūrinė patirtis, kurios linkiu kiekvienam

Man regis, dar niekada nebuvo viso įrašo, skirto vien tik knygai. Tai štai, į mano rankas pateko tokia knyga, apie kurią daugiau neparašyti tiesiog negaliu. Marina Abramović – Walk Through Walls.

Šiuos Belgrade 1946-aisiais gimusios ir iki šiol aktyviai veikiančios performanso menininkės memuarus man rekomendavo vienas geriausių draugų, vėliau apie juos gerais atsiliepimais besidalinantį mačiau dar ne vieną.

Turiu prisipažinti, kad, prieš skaitydama knygą, apie šią menininkę žinojau nedaug. Truputį gėda, tačiau, jei ne Sex and the City, gal ir nebūčiau žinojusi iš viso. (Vienoje serijoje Carrie ir Charlotte užsuka į jos performansą. Tiesa, pasirodo, šis jos paminėjimas seriale jai pačiai nebuvo labai džiugus).

Tačiau, kai knygą pamačiau Knygų mugėje, intuicija sakė, kad reikia čiupt. Dar truputį sudvejojau, nes 24eu – visai nemažai. O tada trinktelėjau sau mentalinį antausi priminusi, kad dar ne tiek vėjais paleidžiu, o investicija į knygas yra investicija į save. Beje, pastaruoju metu dažniau skaitau biografijas ir dokumentinę literatūrą, rečiau – romanus. Supratau, kad realus gyvenimas man visgi įdomesnis negu fikcija, o juo labiau – fantastika.

Taigi. Nuostabi, fantastiška, į nieką nepanaši knyga. Knyga, kurią skaitant visiškai neįdomu būdavo visa kita. Jei ne kasdienybės pareigos, būčiau perskaičiusi kur kas greičiau. Tačiau gal ir gerai, kad neprarijau iškart – tai knyga, kurią norisi taupyti, nes taip įdomu, ak taip įdomu.

„The body really is like a precise machine, and you can train a machine to do certain things. It‘s just that we almost never do.“

Visada skaitydama šalia turiu pieštuką, nes pasyviai skaityti dažniausiai neišeina – pasibraukiu tai, kas atkreipia dėmesį, kažką užsirašau, pasižymiu. Ši knyga po pasibuvimo su manimi liko visa prirašinėta, jei kas skolinsis – matys mano kelionę per ją.

Nenoriu per daug spoilinti, todėl akcentuosiu tik kelis svarbiausius dalykus. Nuostabiai paprastas, įtraukiantis rašymo stilius (kiek žinau, didįjį darbą sudėliojant mintis atliko ghostwriter`is (beje, yra jau koks nors lietuviškas terminas šitam?)), skaitydamas tarsi girdi Marinos balsu, su tuo jos žaviu slavišku akcentu pasakojamą savo gyvenimą. Puikiai parinktos įžanginės istorijos kiekvieno skyriaus pradžioje ir nenuviliantys cliffhanger`iai bene kiekvieno skyriaus pabaigoje. Viskas sudėliota taip, kad neįmanoma neįsijausti ir nepradėti tapatintis su ja (kai žinai, kad ji – šaulys, kaip ir aš, tai daryti noris dar labiau). Paprastai apie keliones man skaityti nelabai įdomu, tačiau čia visi jos tripai į Australiją, Braziliją, Indiją ir visur kitur aprašyti taip, tarsi pats keliautum ir tas patirtis išgyventum kartu.

Perskaičiusi šią knygą jaučiuosi visiškai susižavėjusi šia neeiline menininke ir tikrai neblogai susipažinusi su jos kūryba bei performanso meno šaka. Pažintis su ja čia tikrai nesustos. Abramović pati knygoje teigia, norinti, kad kuo daugiau žmonių priartėtų prie meno, nes menas priklauso visiems ir menas yra gyvenimas. Mane per knygą pasiekti tikrai pavyko.

„…I began to be heavily criticized in the media for being a star, and for hanging out with stars. But I didn‘t ask for this. The perception is that an artist has to suffer. I‘ve suffered enough in my lifetime.“

Marinos gyvenimo istorija – idealus priminimas, koks stiprus ir ištvermingas gali būti žmogus, kokia stipri ir ištverminga, bet taip pat ir jausminga, savo jausmų nesigėdijanti gali būti moteris. Taip pat, kokia graži, vis skirtingai, moteris yra visą gyvenimą, keliaudama per vis naujus jo etapus ir atrasdama dar nepažinotus savo asmenybės klodus. Priminimas apie tai, kokia svarbi ir reikalinga yra vienatvė. Kaip ir meilė žmonėms, meilė sau, savidisciplina, atkaklumas, užsispyrimas, tiesa ir beatodairiškas atsidavimas užsibrėžtam tikslui. Jos atveju – nemenkų pastangų pareikalaujantiems performansams ir, regis, visiškai beprotiškų idėjų įgyvendinimui. Perskaičius užplūdo kažkokia didžiulė laimė ir neaprėpiamas įkvėpimas, tarsi patvirtinimas, kad intuicija – neįkainojama dovana, kuria privalu tinkamai pasinaudoti bei žinojimas, kad ir su manim, su mumis visais visgi viskas bus gerai. Tiesa, po šios knygos dar labiau mėgstu Lady Gagą. Kai perskaitysit, suprasit, kodėl.

Taigi, labai, labai rekomenduoju, net jei nieko nežinote apie Mariną Abramović. Nuostabus skaitinys su daugybe iškalbingų iliustracijų. Tiesa, anglų kalba, bet parašyta tikrai nesudėtingai, todėl įkąs ir tie, kurie jos tobulai dar nemoka.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

6 Komentarai
Septynios rekomendacijos gruodžiui
Įkelta 2015 8 gruodžio

Septynios rekomendacijos gruodžiui

Būna laikas, kuomet viskas verda, sukasi ir yra baisiai juokinga ir šmaikštu. O būna, sėdi ir žiūri bukomis akimis į niekur, ir tiesiog norisi truputį sustoti ir nieko nedaryti. Gal tai apatija. „Nesiapatink“, sako man.

Bet šiandien ne apie tai. Šėlsmo ir pokštų aprašo dar teks palūkėti, dovanokit, šiandien aš šiek tiek santūriau.

Kai žiauriai daug dirbu, man baisiai norisi viską veikti. Skaityti, rašyti, žiūrėti, išmokti. Bet tada tam laiko nėra. Visada svajoju apie tą magišką metą, kuomet galėsiu pažiūrėti visus nematytus filmus ir perskaityti visas neskaitytas knygas. Betgi. Tais laikais, kai laiko atsirasdavo, ir tas noras smarkiai sumažėdavo, nes kai nieko nedarai, tai ir nesinori nieko daryti. Tad vienintelė išeitis dabar tėra suvokti, kad the time is now, ir ne rytoj, ir ne po mėnesio, ir mėginti kažkaip visus tuos domėjimosi objektus sugrūsti į trumpučius laiko tarpus dabartyje.

Viską, ką veikiu, aš privalau išanalizuoti ir ištaršyti (jūs pamatytumėt, kaip atrodo mano skaitomos knygos ir kiek kartų stabdau žiūrimus filmus ir leidžiu mintims pasileist per jų keliamas asociacijas ir ieškau atsakymų į klausimus) ir dar parodyti kitiems. Štai jums mano rekomendacijos gruodžio mėnesiui, kuomet, tikiu, rasis laisvesnių akimirkų pasiglostyt savo nepatenkinamą žingeidumą (ak, kaip kartais gaila eiti miegoti, nes gi viskas taip įdomu, ar ne?)

1.Žiūrėkit Six Feet Under. Žinau, žinau, senas reikalas, tačiau vis neprisiruošdavau. Džiaugiuosi, kad tada, kai rodė LNK, žiūrėti nepavyko ir dabar dar turiu dar bent tris sezonus nesuspoilinto gėrio. Frances Conroy yra kieta aktorė.

“I wish that just once people wouldn’t act like the clichés that they are.“

“Academia is one huge circle jerk. All the sequestered people desperately defending the one good idea they have had in their lives.“

“I know stealing a foot is weird. But, hello, living in a house where a foot is available to be stolen is weird.“

Šiuo atveju, kaip buvo ir su Nip Tuck bei Breaking Bad, soundtracko kapstymas pažiūrėjus seriją – kaip desertas po pietų.

Random fact: Aš žinojote, kad Sex and the City opening theme song sukūrė Groove Armada?

2.Klausykit Tame Impala. Man sakė, kad čia irgi senas reikalas ir nėr čia ko aikčiot, bet šiuo metu man vyksta tas žavusis atradimo etapas, kuomet įrašai sukasi aplink mane be paliovos. “The Less I Know the Better“ yra nepaprastumo gražumo kūrinys.

It‘s not now than ever. Better late than never, ar ne? Gal ir ne, kas ten žino.

Dar klausykit Museum of Bellas Artes. Šokit.

3.Pažiūrėkit filmą Amy.

(Kalbant apie filmus, esu smarkiai kalta sau ir draugams, su kuriais mažai kada turiu ką kalbėti apie filmus, nes filmų beveik nežiūriu. Jums pritrūktų oro sužinojus, kokių kultinių filmų aš nesu mačiusi. (IMDB rodo, kad iš pirmojo 250-uko mačiau 43, doh.) Matot, dažniausiai mano filmų laiką užpildo tie, kuriuos verčiu, bet verčiu ne visada tai, ką rinkčiausi žiūrėti šiaip. Be to, man, kaip ir daugybei šiuolaikinio pasaulio individų, nepaprastai sunku sutelkti dėmesį. Tiesą sakant, darosi vis blogiau. O į kino teatrus aš nenueinu, nes laikas vis atrodo netinkamas. Ironiška gyventi kino teatro pastate, bet tame kino teatre dar nebūti buvus.

Kai pamačiau, kad trukmė – 2h, numaniau, kad didelė tikimybė, jog išjungsiu neišlaukusi pabaigos. Bet taip įtraukė, kad, ko gero, žiūrėčiau dar dvi ir nemirksėčiau. Taikiai ir nuosekliai išdėstyta Amy Winehouse istorija, žinoma, puiki muzika, apžvalga gyvenimo-rokenrolo, kurį stebint sunku patikėti, kad laikai tai šie, o pati Amy buvo vos penkeriais metais vyresnė už mane. Buvau primiršusi/praleidusi keletą biografijos niuansų, kuriuos filmas gražiai užpildė ir užkabino ant dokumentikos.

4.Skaitykit Beigbederį. Jei manęs paprašytų papasakoti mano skaitytų jo knygų siužetus, tai padaryti, ko gero, būtų užduotis sudėtinga. Jo knygose aš nematau istorijų, matau šaižias įžvalgas, kurias, regis, įžiūrėti ir konkretizuoti ir pati galėčiau (bet negalėjau). Prie Beigbederio vis grįžtu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano pirmas blogo įrašas 2005m. buvo citata iš “14,99eu”. Dabar skaitau “Prancūzišką romaną”. Knygos lyrinis herojus sakosi neprisimenąs savo vaikystės. Svarstau, ar tikrai įmanoma neprisiminti, jei prie tų ankstyvųjų epizodų vis negrįžti ir nepakapstai, kad neužsimirštų, ir kiek gi tikras tas pagrindinis herojus. Mano mėgstamiausia jo knyga – „Romantiškas egoistas“.

Šio autoriaus atveju gaila, kad turbūt niekada neišeis skaityti, arba bent jau palyginti, su versijomis originalo kalba, nes prancūzų kalbos paskaitose teišmokau pasakyti „Povilas est un musicien“, bet ir tada dėstytoja papyko, nes juk „Povilas est un etudiant“ (sakė ji), bet kur ten jai suprast.

5.Nustokit juoktis iš supermamų ir žmonių, kurie įvairių feisbuko grupių ir puslapių postuose rašo su klaidomis savo pasireiškimais rodo ne patį geriausią išsilavinimą ar intelekto lygį. Tiesiog nustokit. Iš pradžių gal ir buvo juokinga, bet tie socialinių tinklų herojai, kurių pramoga spėjo tapti visų Londono/Dublino/Kosmoso lietuvių forumiukų sekimas ir darkymasis iš kiekvieno pro šalį mesto pareiškimo, atrodo liūdnai. Juk tiek įdomių ir gražių dalykų yra gyvenime ir be tokių veiklų. Argi verta apsistot ties pašaipa, nejučia ir sparčiai virstančia piktdžiugišku šaipymusi? Neverta gi, tikrai neverta.

6.Nueikit į Dėvėtus ir paragaukit Saros vegababo. Tai yra vienas geriausių dalykų, kokius teko ragauti mieste pastaruoju metu. Kaina ir kokybė dera.

(Norėjau Dėvėtus įtraukti į samprotavimus apie naujas vietas, bet jiems juk jau metai, o aš tik dabar iki jų daėjau)

7.Išeikit bent trumpam iš Islandijos ar Trakų gatvės (kur strigus jaučiuosi jau per seniai) ir aplankykit naujas vietas.

Skaitykla. Toje vietoje apsilankiau pirmą kartą. Nuvedė kažkur laiptais, sakė niekuo nesirūpint, viskuo bus pasirūpinta, ir patekau į jaukią erdvę, kurioje prapuolėm kelioms valandoms. Visos tos knygos interjere yra kūl. Daug šokom.

Peronas. Taksi operatorė klausė važiuosiu į autobusų ar traukinių stotį (tarsi būtų labai didelis skirtumas). Kai atvykau, krito šlapias sniegas, o traukinių bėgiai tamsoje atrodė kažkaip mistiškai. Užėjus labai patiko. Laukiu to karto, kai užsibūsim ir paryčiais tiesiai iš ten sėsim į traukinį ir nuriedėsim bent jau į Kauną, nes kodėl gi ne.

Turgus. Arčiau, bet prasčiau nei Peronas (leidžiu sau šituos du lygint, nes sekė vienas po kito), bet vis tiek labai gerai.

Ačiū tiems, kurie vis netingi man parodyti kažką naujo. Tikiuosi, ir neaptingsit.

Palikite komentarą
Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, „Amneziją”, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms
Įkelta 2015 9 lapkričio

Apie What’s Next, Samanthas ir Charlottes, liūtus ir avis, „Amneziją”, Somovą, Štombergą ir aistrą kambarinėms gėlėms

Norėjau kažkaip lyriškiau, bet ką jau ten. Gilius primadienio dūsavimus mandarinai ir savidisciplina gi visiškai sutvarko.

Tegu siurrealizmas virsta realizmu. Ir galima pasijuokti dar kartą iš savaitgalį išsijuoktų vėjų. Šįkart be iškarpų iš susirašinėjimų, nes visi perlai gimė gyvai.

Trumpai apie What‘s Next:

Prieškonferencinis dialogas, arba „apie neprigirdėjimus“.

„-Varau savaitgalį į What‘s Next.

-White Snake?“

Labai gerai tai, kad pranešimai ne ilgi, ne užtęsti, tie, kas pavarė, tai pavarė puikiai, Juozas is my love, su visais savo pričiūdais ir reklaminiais triūsikais, nes vieniems kai jau duota, tai duota, o kitiems net labai panorėjus taip nepavaryt. Kristupas Sabolius yra mano naujas interesas, pažadu sau rimčiau pasidomėti juo ir jo rašiniais, nes išklausyta ne pilna valanda buvo geras trigeris imt ir pamąstyt, taip labai maloniai.

Negerai: žiauriai neaiški programa. Užblūdijau ne aš viena, kitą kartą reikėtų aiškiau išdėstyti laikus. Gaila, kad kai kurie užsienio svečiai atsirado pagrindinėje scenoje, nors taip nieko doro ir nepasakė, o kai kurių vietinių pranešėjų mintys buvo kur kas įdomesnės, bet sulaukė mažiau dėmesio, nugrūstos į mažąją salę. Na, bet taip jau būna. Aj, nu ir eilini kartą wc situacija. Nu kamooon.

Absoliučiai visi verkė, kad nėra bariuko. Bet, kaip vienas draugas sakė, „Pop up bariukai dažniausiai būna su pop up policijos reidais“.

Aj, nu ir ne su mūsų gyvenimo būdu naivu būtų tikėt, kad suvaikščiosim į visą programą, ir šeštadienį atsikelsim į paskaitas, kai realybė tokia, kad šampanas laimi prieš sau numestas atsakomybes. Bet viskas bus gerai.

Juozo perlai:

1:„Jei aš vieną dieną pasirodau su triusikais ir kitą dieną nuperka 500 buteliukų kvepalų, tai aš parodysiu jums viską.“

2:„Gal kada atsiras tokie kremai, kur kaip lygintuvas ištiesina ten, kur reikia. <minia šėlsta> Gerai pasakiau, ania? Visi mes norim būti jaunesni, būkit ramūs. Gal jums neaktualu, man aktualu.“

Žmonių patarimai meilės tema:

„Būk Samantha, ne Charlotte.“

Apie geografines žinias:

„Varysiu į Slovakiją. O gal Slovėniją. Į Budapeštą žodžiu.“

Apie kelionių įtaką žmonėms:

„Jie nuvažiavę į Tailandą gal ir pasidaro linksmesni, bet po to ar turi ką pasiūlyt draugam?“

Apie lyrinius nukrypimus:

„Mes važiavom pas jį darbo reikalu pasiimti aplanko, bet pasimylėjom.“

Apie gerą atmintį:

„Kaip ten jo vardas? Laimonas? Aj joa, Dainius.“

Apie tobulus dj-ėjus (no racism intended):

„Dj Negriukas groja, šoka, nusirenginėja, mergos lipa, o jis mandagus, atvaro kartą į metus.“

Apie tai, kaip baigias gėrimai:

„Geri sau ledą.“

Apie pajamas:

„-Pirk būstą

-Tai kad išgalėčiau tik inkilą Radviliškyje.“

Apie puikius matematinius gebėjimus:

„-Kiek aš pučių turiu? Dv…ieną.“

Apie talentus:

„-Bet kaip tu gerai moki susikaupt.

-Ne, aš tiesiog miegu girtas.“

Apie talentus kalbai:

„Jis agresyvus ant anglų kalbos.“

Apie lemiamus faktorius:

„Aš permiegosiu su barmenu, jei patalynė išdžius iki vakaro.“

Apie Kiguolį:

„Kaip ten tas, Kotletas? Aj, Kugelis“.

Apie barų pavadinimus.

„“Amnezija“? Tai Kauno rajone yra. Stobal načnykas.“

Ar žinojote, kad Vilniuje yra bariukas „Savas ratas“? Bet ten renkasi tik savas ratas.

Apie higieną:

„Išsiprausiau su gaivikliais.“

Apie neįdomius pranešėjus:

„Ta moteriškė neįdomiai šneka, mums, pagiringiems, šou elementų reikia.“

Apie tai, kas trukdo progresui:

„Buvau stiprus ant fizikos, bet visą elektrą pragėriau.“

Apie savikritiką:

„Statybininkai išjuoktų pamatę pro langą, kaip mes čia mylimės.“

Apie atvirumą:

„Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad niekada nesakiau, jog Prisma – geriausia parduotuvė.“

Apie įvaizdžius:

„Barzdą bet kam uždėk ir gausis Somovas.“

Apie meilę gyvūnams:

„Man šuniukai patinka, nu bet ne penki.“

Apie savęs stabdymą:

„Aš tavo fotkes norėčiau laikint.“

Apie originaliausius wifi passwordus:

„Pas mus tai „Stombergas“ su „S“ didžiąja.“

Apie stimuliatorius:

„Geriausia kava yra ratai.“

Apie vakarėlius, į kuriuos nereikia eiti:

„Cementovkės visada šūdiniausi baliai.“

Apie etiketes:

„Ateik čia, Svieste, šaukė jis, nes anas su geltona striuke buvo.“

Apie įdomius būrelius:

„Yra čia toks būrelis. PGVS. (Patinai, gaunantys vaginalinio sekso.) Jų išskirtinė savybė ta, kad negauna.“

Apie kompleksus:

„Visada bandžiau savo ūgį nuslėpt. Bet ar pavyko.“

Apie filosofinius klausimus:

„Kas tave labiausiai taško iš judančių objektų?“

Apie realizmą:

„Aš niekada ir nesvajojau, kad mano santuoka ilgai truks.“

Apie įdomius polinkius:

„Aj, mes tai gėlių privalgom house parčiuose.“

Valgykit jūs kiek norit, tik atsargiai, neužsiraukit ant difenbachijos, nes galit bet kada mirt.

Ir šiaip gi, galit bet kada mirt, todėl reikia labai labai mylėti, daug juoktis ir nevaržyt savęs, nes žaviausios ir yra toks akimirkos, kai pasidavę jausmui jūs būnat tikriausi. Kad ir kaip nuvalkiotai tai skambėtų ir kiek kartų tai jau būtų buvę sakyta. Kad ir kiek atsirastų bukapročių, velniai žino, dėl ko, užsimojusių maišyt jus su purvais. Liūtams avių nuomonė neturi būti svarbi.

Be juoko ir meilės gyvenimas būtų bevertis. Tai tiek.

Palikite komentarą
Kasdienybės nuotrupos
Įkelta 2012 7 vasario

Kasdienybės nuotrupos

Taip, aš šiandien esu ta netekėjusi beprotiškai daug dirbanti moteris, kuri sėdi vos grįžusi namo iš darbo (21.00, išėjau 07.20) nusivalo makiažą, viską numeta, susisupa į rožinį chalatuką, valgo ledus ir žiūri Sex and the City. Ir kai esi toks pavargęs, visiškai nebeparina anei jokie pletkai ir intrigos, ir nebeužsiiminėji jokiais overthinking’ais, nuo kurių pražilti, ko gero, įmanoma greičiau nei nuo juodo darbo. Su kolegom, kurie varo tokiais pat tempais, kaip ir aš, pradedame darytis gan smagi vienas kitą suprantanti netradicinė šeima, kurios inside juokelių ne mūsų profesijos atstovams paaiškinti turbūt nepavyktų. O dievai, kaip man pasisekė, kad šiame darbe visai to nesitikėdama atradau šitiek gražių žmonių. Ir šiaip, mano darbas – jėga. In your face, visi skeptikai, purkštavę, kai pasirinkau šią specialybę. Kai suvokiu, kiek, pasirodo, žmonių neturi švarios anglų kalbos savo gyvenime, pašiurpstu – juk šitiek nuostabių dalykų galima suprasti ir patirti tik angliškai.

O danguje pilnatis. Kiekvieną liapsusą, kiekvieną surauktą veidą ir savo vieną po kito iš rankų krentančius daiktus nurašau pilnam mėnuliui, kuris smaginasi it marionetes judindamas vargšus mirtinguosius.

Tai tiek nuotrupų iš mano kaip vilkelis besisukančios kasdienybės, kuria, savo pačios nuostabai, esu visai patenkinta. Stop thinking, start doing, dear.

2 Komentarai