Šiandien ėjau ir kaip daaavė į veidą – didžiulis gūsis kvepalų, kurie tyč toč kaip mano ekskambariokės. Ir iškart prisiminimų banga, kaip mes pas ją dar neįrengtam vonios kambary čiustydavomės vakarėliams, kaip liedavos čepkeliai fontanais ir šokdavom šokdavom šokdavom. Iškart akyse ir stovi raudona dėžė su tais kvepalais. O trečiadienį, kai tik atvažiavau, įėjus pro lauko duris net galva apsisuko – to mentoriaus laiptinėje kvapas lygiai toks pats, kaip mano numylėtosios stovyklos nameliuose. Kvepia medžiu, sakais ir drėgme. Ir vėl praeities akimirkos prabėgo mano galvoje – kaip aš visko pasiilgau. O vaikino, iš kurio nuomojomės butą Vienoje kvepalai – kaip mano dvyliktos klasės simpatijos, net galva susisuko, kai atpažinau! Ir buvo jų prikrauta pilna spintelė, uostai sau, prisimeni ir kikeni. Kvapas – turbūt vienas tų pojūčių, kurie mane labiausiai veikia. Kaip gerai aš atsimenu kvapus… Arba būna, užuodi ir jauti – kažkur jau patirta, o paskui suki sau galvą, kur ir kada. Turbūt kiekvienas žmogus mano atmintyje turi savo kvapą. O ir vietos… Nepatikėsi, bet Austrijos gatvėse tvyro visai kitokie kvapai nei Lietuvoje. Čia, Berlyne, kvapas primena Austriją, bet turi ir Lietuvos savybių. Čia ne taip švaru, kaip Vienoj, bet žymiai daugiau sintetinių kvapų nei Vilniuj. Medžiai, lietus, mašinos, kiekviena kavinukė skleidžia vis kitokius kvapus, o kiek praeivių nešioja tuos pačius kvepalus, kaip anksčiau sutikti žmonės… O va mano šalikas tavim kvepia.
Įkelta 2010 14 spalio
