O žinai, prasta iš manęs boba. Puoštis dažytis taip ir neišmokau, gamint galiu, bet nenoriu, kiekvienai pradžiai visai nemoteriškai nupiešiu logišką tolimų veiksmų seką ir final Bum kaputt, o net ir verkt žmoniškai mergaitiškai nemoku. Horo sako, kad planetos dabar įkvepia mane būti vienai, kas sustiprins pasitikėjimą savim. Šitai aišku ir be horo (kuris, be to, dar ir Cosmo crapish!), bet kai atrandi juodu ant balto užrašytą patvirtinimą teorijoms, kažkaip smagu. O dėl moteriškumo, tai joo. Turbūt subyrėjusi šeima padėjo paskutinį tašką naiviems svaigimams apie laimingas pabaigas, meiles iki išprotėjimo ir kad galima nieko nedaryt, ir vis tiek laimingai ir šiltai gyvent, sėdint kažkam ant sprando. Iš išlepusio šiek tiek nucackinto vaiko per porą metų neatpažįstamai išaugau į laukinį žvėrelį, kurį prisijaukinti visai nelengva. Matai, aš visiškai nepasitikiu žmonėmis. Žmonės netęsi pažadų, jie negerbia tavo laisvių ir teisių, jiems visai nesunku paminti tai, kas tau šventa. Todėl ir pasitinku kiekvieną, kas bando prieiti arčiau, pasišiaušusia ketera ir skeptišku žvilgsniu, kuris kaip mat pasako – su manim arba gražiuoju arba niekaip. Manau, jog didžiausias laimėjimas dabar yra tai, jog man vienai pagaliau jauku, kad nebereikia, kad šalia vis būtų kažkas, į ką galėčiau įsikibti. Kaip pasakytų vienas žmogus, šiek tiek atpratinau save nuo noro pasitraukti į komforto zoną ir ten rymoti. Žinoma, aš myliu savo draugus, bet čia jau atskira šneka.
Žinai, kartais, kaip moteris, jaučiuos net šiek tiek per daug blaiviai mąstanti. Taip, racionalumas – pliusas, bet kartais gi taip noris išsidrėbt ant rūžavo debesio ir būt stupid. Nebemoku! Per daug gerai žinau, kas yra disciplina, ką reiškia išsiugdyti geležinę valią ir perlipt per save, žinau, kur eiti pasiklydus, ką daryt, kai pasibaigia kuras, žinau, ko nori žavus nepažįstamas rudom akim ir jau žinau taisykles, kuriomis vadovaujantis turi save varžyti, bet finale sulauki rezultatų; žinau, kad laikinos naktinės klejonės baltom suknėm ir balandžiais nesibaigia, kad ateina rytas, gyvenimas tęsiasi, žaidimas tas pats, bet žaidėjai – vis kiti.
Nesuklysk, aš moku juoktis – bet jau dažniausiai tik isteriškai, papuolusi į absurdo teatro situacijas, kai kažkas, kas galėjo nepavykt, iš tikro ir nepavyko, kai einam į zoologijos sodą ir sutinkam unicorn‘us ir kai Likimas atvirai tyčiojas.
Taip, esu šalta, skeptiška ir ciniška, bet vis dar pozityvi ir geranoriška, neapsigauk. Ir jokiu būdu ne feministė, gink die, aš myliu berniukus, aš mėgstu rodyt kojas, lakuot nagus, šypsaus, kai man atveria duris, nebijau pasirodyt fiziškai ar emociškai silpna. Aš noriu vyro šalia, bet noriu tokio, kuriam nereiktų aiškint, ką su manim daryt. Noriu, kad jis būtų žymiai protingesnis ir stipresnis už mane. Kad viskas būtų daugiau ar mažiau aišku ir cackinti jo kaip vaiko nereikėtų. Anksčiau buvau linkus prisitaikyti, bet man gana. (Beje, taip, juokinga suvokt ir tai, kad su vyrais, į kuriuos spiginu akis, turbūt, realiam gyvenime neištverčiau nei pusdienio). Nenoriu aš vargšo muzikanto, kuriam vis vien, turim, ką valgyt pusryčiams, ar ne, man reikia saugumo. Man iki ašarų juokingas grupiokas, kuris penktus metus baiginėja trečią kursą, nedirba, tinginiauja ir dar drįsta skųstis, kaip jam, vargšui, nesiseka. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių pseudovyrų. Ne ne, aš jokiu būdų nenoriu, kad vyras mane išlaikytų, aš tik noriu, jog jam savaime būtų aišku, kas ir kaip ir man nereiktų kvaršint galvos ir kažką prie savęs mokyt gyvent.
Kartais pagalvoju, jog galėčiau būti tobula partnere, tik kaži, ar tobula mylimąja – vyrai stiprių moterų neįsimyli, jie su jomis bendradarbiauja.
Kad ir kaip, man tik dvidešimt vieneri, aš turiu laiko, aš sutiksiu tą, kuris paims ir nusineš ir nebebus jokių klaustukų, o kol kas, žaidžiam toliau.
