Pirmyn į turinį

Žyma: Satta

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą
Įkelta 2017 1 rugsėjo

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 komentarai
Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules
Įkelta 2015 11 rugpjūčio

Apie Yagą, jogą, tranzerius ir tronzerius, Nidą, Ant bangos, silikonines medūzas ir neišsimiegojusias tetules

Kai taip karšta, kad, tesinori gulėt ir nejudėt pajūry ištiesus rankas su šaltu šampanu prie šono ir žiūrėt į geltonų skėtukų koliažus, jau grįžus į Vilnių rašyt lengva nėra. Bet visgi, pagaliau randu laiko prisėsti ir supilt viską, ką verta paminėti apie du labai skirtingus ir labai stiprius savaitgalius.

Tie, kas suinteresuoti pasiskaityti tik apie Yagą, į antrą dalį galit nė nebrist, o tiems, kam įdomūs Nidos ir Ant Bangos reikalai, siūlau pirmą dalį praleist ir keliaut iškart į antrą.

Primenu, kad visi mano įspūdžiai yra absoliučiai asmeniškai subjektyvūs, todėl visažiniški pamokantys komentarai laukiami nėra.

1-oji dalis. Yaga Gathering.

Jau labai seniai norėjau nuvykti į Yagą, bet kažkaip visuomet atsirasdavo priežasčių to nedaryt. Kadangi ši vasara yra ta, kai viskam sakau „taip“, supratau, kad dabar arba niekada ir galiausiai bilietą įsigijau. Taip nutinka retai, bet Yagoje draugų buvo labai nedaug, bet, kaip ir reikia tikėtis, tai – puiki proga susipažint su krūva naujų žmonių ir panirt į neprognozuojamus nuotykius.

Atvykus laukti juodais garais čiaudančio shuttle‘o ir į jį sumetus visus daiktus eiti iki festo 4km buvo keista, bet į tą atsipūtusią atmosferą įsivažiavom greit.

Baisiai sužavėjo tai, kad visas festivalis ir į visas puses nusidriekęs palapinių miestelis – susijungė į viena, tarsi plati, nesibaigianti pasaka, kuri, ypač naktį, sujungus visas šviesas, atrodė kerinčiai. (Eini, eini, atrodo, jau priėjai pasaulio kraštą, o ir vėl randi kokią visom spalvom šviečiančią palapinę, arba kokį labirintą, apstatytą kvepiančiom žvakėm). Apie chill‘o dekoracijas pasakyti kažką tikrai norėčiau, tačiau žodžiais susižavėjimo išreikšti visgi nepavyks, tad čia gal bent truputį įspūdžio susumuos klišinė frazė – gniaužė kvapą. Kaip ir tas smėlis, kuriame panėręs rankas galėjai pasistatyti savo naują miestą ir į kurį žiūrėtum ir žiūrėtum.

Savo maisto į festivalį nesidėjau nė kiek, nes norėjau išragauti visas gėrybės, kurių visi buvo priruošę. Idėja pardavinėti uogas – dešimt balų, grikių burgeriai – jėga, bananų ir razinų skanumynai – puikūs, bet didžiausias gėris iš visų buvo kosminiame lenkaičių taške (ten, kur buvo visos dvi Šv. Marijos, disco ball‘as ir margi kilimai) parduodama sriuba. (O pati vieta priminė jaukius Berlyno bariukus, į kuriuos įėjęs stringi bent kelioms valandoms, nes vajej, kaip ten faina.

Paskaitų ir workshopų apėjau geriausiu atveju kokį dešimtadalį, bet žinau, kad jų pasiūla buvo didžiulė. Kiek buvau, tiek buvo labai įdomu. Praustis šaltame duše su vandeniu iš ežero, iš pradžių, atrodė, bus baisu, bet baisu nebuvo, buvo gerai.

Išties, Yagos muzika nėra būtent tai, kas man labiausiai patinka (mano muzika yra Sūpynių muzika arba tai, kas vanoja visą žiemos sezoną Kably), bet išsišokti grojant psy mėgau visada. (Tiesa, kai kurie žmonės dažnai nesupranta, kaip tokia muzika, kaip techno ar psy gali raminti, bet sakau aš jums, man toji muzika nėra chaosas, nuo tokios muzikos aš nusiraminu. Šaižūs garsai viską viduje suglosto, iškedena visus viduje išsišakojusius neramumus.)

Kas yra Juno Reactor iki pat Yagos gerai nežinojau, bet pasirodymas įspūdį paliko didžiulį. Visiškai išprotėjęs tranzo rockstarų šou. Frazė „I hate robbing banks“ iki šiol vis flashaback‘ina galvoje.

Festivalio atradimas – rytinė joga. Kai lankstytis eini dar nemiegojęs, jausmas savotiškas, ir bedarant „žemyn žiūrintį šunį“ kartais teišeina „žemyn žiūrintis suoliukas“, bet pagirkim save už pastangas. Kai kurie į jogą ėjo visas tris dienas iš eilės, viską atliko iš visos širdies ir džiūgavo pajutę naujų jėgų antplūdį.

Labai gerai buvo ugnies šou, lazeriai ir vaizdai ant medžių tai, kad ant žemės nemačiau nė vienos šiukšlės, tai, kad lyjant lietui visada būdavo, kur pasislėpti, tai, kad siaubingai šaltą šeštadienio naktį gelbėjo laužas ir arbata, ir kad visur kur sutikdavom vien tik pozityvią nuotaiką skleidžiančius žmones ir toji magiška gamta buvo žiauriai gerai.

Ar visgi buvo minusų? Taip, kartais naktį buvo tikrai per tamsu, kad rastum kelią į namus, kai kur klampoti per iki kaklo siekiančią žolę irgi nebuvo malonu, o kai kurios maisto ir gėrimų kainos pasirodė neadekvačios, tačiau numanau, kad visiems šiems niuansams yra paaiškinamos priežastys ir, galų gale, juokas čia, ne minusai, kai pliusų tiek daug.

Kaip ir visada, inside tūsas ir pokalbiai visai ne į Yagos temą irgi vyko, tad čia dar pasidalinsiu keletu vietinės reikšmės nesąmonių, kurias, jaučiu, supras tik tiek, kurie jas ir sukūrė arba jose dalyvavo.

Pasirodo, šio sezono festivalių naujausias mados klyksmas ir patogiausias aksesuaras – Maksimos maišelis. Nereikia nei kuprinės, nei rankinės, užtenka maišelio, į kurį susidedi keletą alaus, vodkės ir zagirono ir varai prie scenos tūsint, o maišelį pasidedi šalia.

„Laurai patiko Paulius, Pauliui – Kęstas, o Kęstui – maišelis.“

Atlikinėjant jogos pratimus pamesti linzę – malonumas menkas, bet tikri draugai visada padės tą linzę įstatyt. „Seni, o čia tikrai sterilu? (grūda pirštą iki krumplio draugui į akį) –Jo, jo, tikrai.“ (nukentėjusysis, sutiktas savaitę po Yagos, pasirodė sveikas, akys vietoj, tad darbas atliktas nepriekaištingai).

Nuėjus į tualetą atlikinėt rimtų reikalų, apsivyniojus ranką popierium (kad būtų saugu atsiremt (aš nežinojau, kad žmonės taip daro, bet, pasirodo, daro (herojaus komentaras: „Kadangi esu žiauriai švarus žmogus.“)), save pasidegti irgi nuotykis. Laimei, pasibaigęs laimingai.

Apie lindimo ir lietaus sintezę:

„A:-Man kažkaip nelenda nieks šiandien, nei šnapsas, nei alus.

B: Palauk dar truputį, tai viskas tikrai lis.

C: Nelis nelis, pažiūrėkit, koks giedras dangus.“

Ar žinojote, kai kai kurie veidrodžiai yra zapadlistai ir jums rodo ne tikrąjį vaizdą, o iškreiptą realybę, kad jūs paskui apsijuoktumėt viešumoje? Tai žinokit ir neužsiraukit.

Apie gebėjimą identifikuoti muziką:

„Aj, čia tranzas? Tai kodėl aš dar su batais?“

Debiliškiausių matytų filmų aptarimas penktą ryto:

„A: Buvo ten toks „Vampyrės striptizo šokėjos“.

B: Mano tai jaučiu „Wrong Turn“, penkta dalis.

A: Kas tau nutiko gyvenime, kad žiūrėjai penktą dalį???“

Apie ankstyvąją paauglystę internete:

„Mano tai email kažkada buvo miksis@bamba.lt. Nu gerai, bamba.lt tai duoda, bet „miksis“ tai jau mano geniali idėja“.

Pasirodo, egzistuoja tokia nerašyta landumo taisyklė, arba apie Sattos inside rūkomojo grotas:

„Galva pralenda – pralįs ir kūnas.“

Apie nuskambėjimą:

„A: Pagarsėjo…

B: Liūdnai?

A: Ne, ne, gi muzika.“

Apie sukirpimą:

„Jis tai darėsi auros foto už 20eu. Aš gal seno kirpimo, bet vistiek daktarams teikiu pirmenybę.“

Apie radinius:

„Festuose esu radusi visko – pinigų, piniginių, laikrodžių, telefonų, bet čia pirmas festivalis, kuriame radau vaiką.“

Apie pasaulio margumą:

„A: O tai rimtai yra vegetarų forumas?

B: Nu ble, jei jau yra vaikų mylėtojų forumas, kopūstų mėgėjų forumas, tai tu patikėk, kad vegetarų forumas irgi yra.“

Apie super galias sporte:

„Jo didžiausia stiprybė būdavo, kad jis žiauriai suprakaituodavo ir slysdavo per kitus.“

Ar važiuosiu kitąmet? Būtinai, bet gal jau ne trims, o bent keturioms ar penkioms dienoms. Apibendrinant dar norisi perfrazuot išganingąją ŠMC citatą: „Kiekvienas yra tranzeris, bet tik tranzeris tai žino.“ (arba jei nėra tranzeris, tai yra tronzeris)

2-oji dalis: (Opium) Ant Bangos ir nuotykiai Nidoje.

Antradienį po Yagos aš galiausiai pabaigiau visus darbus ir išėjau atostogaut. Taip, man atostogos iki rugsėjo. Žinau, kad pavydit, bet, žinokit, ir kai ne atostogos, man vistiek gyvent labai gerai. Iš tikro, tai įspūdžiai iš Yagos tiek liūliavo, kad vos tik spėjusi atsigaut kokį trečiadienį supratau, kad jau vėl metas krautis daiktus, ieškotis transporto į pajūrį ir nert atgal į vakarėlių sūkurį.

Kelionė su mumis paėmusiomis šauniomis merginomis praėjo sklandžiai ir neskausmingai, nors trukom gal 5h ir buvo karšta, žiauriai karšta. Pirmąsyk nuėję prie jūros, grįždami jau sutikom briedį, tokį didelį, ėjo sau ramiai per gatvę. Naktį tokį sutikus aš tikrai pakrisčiau iš baimės.

Vakare kai ėjom į vakarėlį, aš tikrai nesitikėjau, kad tas Kupolas taip toli. Bet nieko, tos ilgos kelionės – puiki proga kaip reikiant apšilt prieš vakarėlį, o einant trečią kartą šeštadienį tai jau viskas visai arti atrodė. Tamsoje eiti ne taip jauku, bet ryte, pasirodo, vienas malonumas.

Didžiausios ketvirtadienio nakties linksmybės prasidėjo jau nušvitus. Ir viskas, kas vyko, jau vyko durnumo dėlei – ir iš dangaus nukritę draugai, ir spanguolinė vodkė, ir lygioj vietoj pamesti namų raktai. Pargrįžus iki namų įsilaužt pas save pro langą irgi yra stipru, bet o kodėl gi ne. (O ryte nubudus ir radus save užsirakinusį be raktų akimirką sutrikti dafuck – irgi.)

Draugas, raktų neturėdamas nusprendęs iki namų nebristi, miegojo miške, kur prabudęs sutiko du šerniukus ir visgi persikėlė miegot prie namų ant suoliuko.

Toliau sekė penktadienio dienos chillas pajūryje po geltonuoju skėčiu su juokais ir kas pusvalandiniu atsivėsinimu jūroje, vis paniurkant kaip į papus dedamas silikonas atrodančias medūzas.

Penktadienio naktį į vakarėlį atėjom apie pirmą-antrą. Ilgojo laukimo eilėje prie gėrimų pliusas buvo tas, kad kai tiek laiko lyjant lietui pratrepsėjau po stogu, ne tik nesušlapau, bet iš viso buvau nustebusi sužinojusi, kad buvo to lietaus. Po to visgi nusprendėm nesistumdyt, nesikankint, palaukt, kol prasiskirstys žmonės ir verčiau toliau paprepartint iki 4:30, o tada jau eit atgal į tūsą. Po penktos viskas buvo jau gerai: pakilusi saulė, šokiai iki pat uždarymo, Red Axes, afteris miške, maudynės, vėl miškas ir reivas. Išsilaikiau iki vidurdienio ir ėjau nusnūst produktyvaus šeštadienio vardan.

Apie tokią įstaigą kaip „Zuikio daržas“ išgirdau tik šeštadienio rytą, o užsukau jau tik sekmadienį. Puiki vieta, puikus vaibas, rekomenduoju.

Šiaip, man atrodo, savaitgalį Nidos lankytojai pasidalijo į dvi dalis – visi, kam iki 35, atvykę į vakarėlį, laimingi, viskuo patenkinti ir gerai nusirovę, ir visi kiti, netikėtai užskridę ant masinio reivo, atvykę pailsėt su šeimomis ir pašiurpę nuo to, kas juos supo (ne viena jautresnė asmenybė vaikštinėjo tokiu perkreiptu veidu, kad atrodė, jog juos tuoj išbers arba ištiks nervinis tikas, o dviratininkai jau, atrodo, nervingai žvangino be paliovos tik tam, kad žvangint). Linkėjimai mūsų kaimynei, kuri mus tildė nesvarbu, ką beveiktumėm – kalbėtumėmės, šnabžėtumėmės, ar tylėtumėme, o galiausiai pasiprašė, kad padėtumėm išnešti lagaminus išsikraustant. Šeimininkė, nuomojusi kambarius guodėsi, kad tokios nusiaubtos Nidos nėra mačiusi per keturiasdešimt metų. Nežinau, man tai atrodo, kad tas miestelis dar ne tiek ir dar ne taip atlaikytų, jie gal tik nepratę.

Nidą palikom sekmadienį (nežinau, ar įmanoma, kad tai susiję, bet sekmadienio vakarą, miestui aptuštėjus, visokių naktinių vabalų aplink lempas irgi smarkiai sumažėjo), jau beveik pirmadienį. Laimei, spėjom į paskutinį keltą, sėkmingai pristatėm draugą į Kauno oro uostą ir pirmadienį, 5:30 galiausiai įžengiau pro duris.

Gerai, o dabar apie patį tūsą.

Kas dar buvo gerai: Red Axes tai tikrai pavarė, ir šiaip, muzikine prasme buvo puikių akimirkų – rytas iš šeštadienio į sekmadienį nuo kokių 7:30 – wow wow wow. (Ar man vaidenasi, ar tikrai jau švintant sekmadieniui grojo šitą?) Gerai, kad buvo apstu vietos prisėsti, bet, ar man vaidenasi, ar šeštadienio naktį visų tų sėdmaišių ir gultų smarkiai apmažėjo? Geriausia dalis buvo tie pasakiški rytai, kai sumažėdavo žmonių ir būdavo įmanoma galutinai išsidūkt, o po jų – visi afteriai, vėliau peraugantys į preparčius.

Kas buvo negerai (iš serijos, nu o dabar aš pabithcinsiu): į tokią nedidelę teritoriją sugrūsti tiek žmonių. Net ir ketvirtadienį piko metu pačiame Kupole jų buvo per daug, apie penktadienį ar šeštadienį aš net nekalbu. Ko gero, organizatoriai tikėjosi, kad srautas išsisklaidys po du festivalius ir gražiai sau išsidėlios per tris naktis, bet akivaizdu, kad taip neįvyko. Dažnai jaučiausi kaip pavasarį per Moderatus Lofte – nei pirmyn, nei atgal. Kelionės iki tualetų žudė (brautis pro vis dar laukiančiuosius eilėje ir kristi ant pušų šakų – nu ne kažką, tikrai). Aš suprantu, kad, matyt, kitos išeities nėra, bet blemba. Nežinau, tai, kad kiekvieną kartą perkant gėrimus barmenai vis sako, kad grąžos nėra ir sukasi aptarnauti kitų (o jiems grąžos irgi neatsiranda) irgi neatrodo normalu. Už sidrą, kurio kaina – 3,5eu, mokėti 5eu aš nenoriu. Ir tiesa, vakarėlio dalyviai, kam rėkt „Opa opa papa, juda juda Palanga“? Jūs čia rimtai?

Inside tūso perlai (nedaug)

Apie selebričius:

„A: -Su kuo dabar draugauja Maroon 5?

B: – Su Victoria Secret.“

Apie kabinimo būdus:

„Ji siųsdavo man penio amputacijos foto, paskui sakydavo, kad nori nusilaižyt ir mane taip kabindavo.“

Apie sustiprintą mokyklos programą:

„Jo mama tai dirbo geologijos mokytoja.“

Apie workshopus:

„Man tai labiausiai patiko pergėrimo workshopas.”

Ar žinojote, kad egzistuoja „Gražaus veido“ appsas? Tai žinokite. Ten galima nusistatyti, ankiek gražaus veido norit – lygiai nuo 0 iki 5. Nu ir tada fotkinat. Daugiau info PM.

Apie naujoviškas ligas:

„Šitas gulėjimas tai saulės vėžį sukelia.”

Apie sklandų slydimą:

„Prakaitas ir kraujas – geriausi lubrikantai.“

Susumavus visus pliusus ir minusus, pastaruosius nustūmus į užmarštį, Nida buvo žiauriai gerai, grįžusi ir išmiegojusi gal 20 valandų, pamažu gyjant iš visų pusių nutrintoms kojoms ir išsipurčius smėlį iš visų galų ir vėl noriu atgal. Ačiū naujiems ir seniems draugams ir draugėms, jūs ir jūsų humoro jausmas esat jėga.

Jei po Sūpynių sakiau, kad žmogaus galimybės – neribotos, tai po šio savaitgalio supratau, kad mano tūsai ir hedonizmo lygis, palyginus su kitais monstrais – tik vaikų žaidimai ir laikui bėgant mes ne tik nenusiraminsim, bet dar labiau išprotėsim, garantuoju ir laukiu.

Beje, linkėjimai čiuveliui, kuris sekmadienio popietę keletą valandų prameditavęs ant laiptų prie įėjimo į paplūdimį, mus sutikęs baisiai nustebo, kad jau sekmadienis (nes jam, mat, pirmadienį darbą). Tikiuosi, praėjo sklandžiai.

Aj, ir tiesa, Vyga, tu gėjus.

4 komentarai
Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu
Įkelta 2013 16 vasario

Mirusios Vilniaus vietos, kurių lig šiol šiek tiek ilgu

Dabar esu toli, bet regiu, kaip socialiniai tinklai mirga naujų, dar nelankytų Vilniaus vietų pavadinimais ir nuotraukomis iš jų.

Vilniaus vakarėliuose pradėjau lankytis palyginus vėlai – kokioje vienuoliktoje klasėje, tad tam tikrą dalį sostinės naktinio gyvenimo kultūros istorijos pražiopsojau (pvz. Vault‘ą). Vis dėlto, per tuos septynerius metus spėjau apsilankyti galybėje vietų, kurių jau nebėr ir kurioms lig šiol jaučiu šiokią tokią nostalgiją. (Memory is a poet, not a historian, right?)

Intro. Buvo kadaise toks klubas netoli Onos bažnyčios. Grodavo ten labai įvairią muziką ir vykdavo ten įvairūs kreizi šmeizi renginiai. Man teko lankytis ragga jungle, reaggie ir ska šventėse. Pamenu, po Panevėžio, Intro chebrytė, pasipuošusi dredais ir margaspalviais pyrsingais – milijonas įvairiausių žmonių tuomet atrodė labai naujas ir įdomus dalykas. Pirmas mano aplankytas klubas Vilniuje, bet rimtai į tūsą ten pasinerti visgi tekę nėra, tad ir įspūdžiai tik tokie pirmokiški ir gan abstraktūs.

Gravity. Apie šią vietą galima kalbėti dešimt dienų be sustojimo gurkšnojant vyną/degtinę ir vis atsidūstant, kaip ten gerai būdavo. Gravas, be abejo įsirašo į Vilniaus tūsofkių istoriją, kaip, ko gero, pats stipriausias kada buvęs klubas su įspūdingiausiu grojikų sąrašu. Ot fainas jausmas būdavo nusileidus laiptukais žemyn, slenkant ilgu koridoriumi girdėti siautulingus rimtus, kurie įtraukdavo ir nepaleisdavo iki pat pabaigos. Mano balių sąrašas ten ne itin solidus – Deadbeat, Dieselboy, Darren Price, Carl Craig, Junior Boys, Robert Babicz, Nesakyk Mamai vakarėliai ir dar daug, kurių jau nebepamenu, bet užteko ir tiek. Kiek sobieskio išlakta toj aikštelėj prepartinant, kiek GPL‘ų (dvi stopkės vodkės ir dvi – šviežiai spaustų apelsinų sulčių) išsiurbta prie baro, kiek pokalbių toje nuostabioje rūkykloje – laiptinėje apturėta ir į kiek nurautų afterių po gravo išplaukta. Tai, kas toje vietoje dedasi (ar bent jau dėjosi pastaruosius trejus metus) dabar – net neverta aptarimo.

Transilvanija. Taip, toji neformalų užuovėja Totorių gatvėje. Žinau, ši vieta nelabai panaši į tą, kurioje tikėtumeisi mane sutikti, bet, visgi, praleista ten uoj nemažai vakarų. Tais laikais, kai savaitės diena nebuvo rodiklis, tūsinti, ar ne, Transilvanija labai mums tikdavo sekmadieniais, nes dirbdavo, kiek pamenu, mažų mažiausiai iki trijų nakties. Vienu metu Totorių gatvė buvo visų švenčių epicentras, tad neišvengiamai užsimezgusios draugystės su šios gatvės barų personalu tik dar labiau padidindavo mūsų lankomumą. Girdėjau, prisikėlė ji kažkur kitur, bet man jau ten nebe pakeliui.

Roller. Šiame, pagal pirminę idėją, vieninteliame klube, kuriame buvo galima važinėtis riedučiais, tų riedučių gyvenime matyti taip ir neteko. Užtat teko lankytis keliose dešimtyse techno ir labai hard techno vakarėlių, kuriuos ten 2009-ųjų – 2010-ųjų žiemą galėdavai aptikti kiekvieną savaitgalį. Man regis, niekur per visą Vilnių, nesu tiek šokusi, kiek ten. Nuostabi erdvė, kur techno kapodavo iš širdies ir undergraundas buvo pakankamai nemurzinas mano sielai, kuriai estetika šiek tiek svarbi. Panteroje lankytis dar neteko, bet bus labai įdomu pamatyti, kaip ten viską pertvarkė. Tikrai lankysiuos, nes reikia gi pamatyti, kas ir kaip, jei tik įleis.

Funky Monkey. Šitą vietą mylėjau beprotiškai, o lojalumo kortelė (neįsivaizuoju, kokie benefitai su ja buvo, bet nesvarbu) vis dar mėtosi kažkur tarp senų skrajučių rinkinio. Funky Monkey būdavo vieta, kur vykdavo man siaubingai gerai į atmintį įsirėžę baliai. Ištarus šį pavadinimą iškart prieš akis iškyla nesuskaičiuojama gausybė kamikadzių šotukų, turbo ero vizualizacijos, šokiai be saiko, kliedesiai rūkykloje, ir dar klaidesni ūžesiai prie baro. Laimei, skirtingai nei Gravity, Funky Monkey išaugo į baisiai, tik kiek kitaip, mylimą Opiumą. O pasakojimai apie afterius po Funky Monkey lai lieka privačiam pokalbiui, kai kitąsyk ragausim kamikadzes.

Satta. Jau ir pirmą kartą lankantis Sattoj (čia kokiam pirmam kurse) girdėdavau atgarsius, kad „šita Satta jau nebe ta, tikroji“, tad, ko gero, tos „tikrosios“ Sattos pamatyti taip ir nespėjau. Užtat toje vėliau buvusioje tiek užpjauta, kad verčiau tos sienos niekada neprabyla visų Vilniaus tūsofščikų naudai. Kad ir kur pradėtum, kad ir kur užsibaigtum, būdavo, vis tiek visi keliai veda į Sattą. Ateiti ten septintą ryto – labai normalus reiškinys, be dviejų net nesirodydavom. Būdavo, užeini ir kelis kartus per naktį, nes besiblaškant vis tiek geriausia ten, kur visi savi. Ne kartą Sattos aikštelėje nakvoti teko mano mašiniukui. Smagiausias laikas man ten būdavo tada, kai dar leisdavo rūkyti pusiau vidinėje rūkykloje. Ir vėlgi – išpažintys ir išrišimai, senos nudėmės atleistos, atviri keliai naujoms. Nereikėjo nei iškabos, nei reklamos, su Satta viskas būdavo aišku.

Woo. Man Woo niekada nebūdavo vieta, kurią galėdavai vadinti vakaro highlight‘u. Užeidavai pro šalį šotukui kitam, bet tas masinis stumdymasis kažkaip niekada pernelyg neįtraukdavo. Vis dėlto, Woo – nepamirštama Vilniaus naktų dalis, tik smagiausias veiksmas dažniausiai vykdavo ne pačiam klube, o aikštelėj ar jos užkaboriuose. Užat labai geras buvo uždarymo vakarėlis, kuriam, gaila, tąnakt jėgų užteko tik iki penkių. O rimtai Woo užsidarė dėl to, kad neva grėsmingai smenga Radvilų rūmai?

Smagu prisiminti, ašaringai dūsauti neverta, party goes on, tune the music up!

1 Komentaras
Satta, smėlis, islandiškas alkoholis, voverės ir bėgiojimas per laukus
Įkelta 2012 13 rugpjūčio

Satta, smėlis, islandiškas alkoholis, voverės ir bėgiojimas per laukus

Pernai Satta man patiko nelabai, tad šiemet važiavau vien dėl to, kad buvau pažadėjusi sau prieš kelionę aplankyt visus esminius festivalius. Bet šįkart buvo taip gerai, nu taip gerai, kad jau net nebežinau. (Kažkuo net šiek tiek priminė festivalių lyderę Spartakiadą).

Kaip visada, įspūdžių milijonas, galva dūzgia kaip avilys, kiek daug yra, ką papasakoti (bet visko nepavyks). Mintys sunkiai koncentruojas, todėl viskas padrikai, bet nuoširdžiai.

Jau pernai Šventoji įstrigo kaip vienas didelis Šūdų Kultas, o šiemet šis įspūdis tik dar labiau pasitvirtino. Mes gyvenom tokiuose nameliuose, kokių net labai pasistengęs, matyt, iš naujo įrengti bei apstatyti nesugebėtum („kai miegojau ant lovos, bandžiau jos neliest“). Titanike duona su sūriu yra mėsos skonio, o Grinbergenas kavinėse kainuoja 10lt.

Labai gerai, kad grojo Empti, nes Empti pasirodymas buvo wow. Kai Giedrė užtraukė „Gera mylėtis“ kai kas jau beveik mylėjosi vietoj. (Atvirai pasakius, daugiau komentarų apie muziką neturiu. Matyt, grojo labai gerai, nes šokom gausiau nei gausiai. Tik sekmadienį popiet, kai visi iš po vakar pavargę sėdi rūškanais veidais gal nereikia leist muzikos, kurios nesugebėčiau apibūdint niekaip kitaip kaip savižudybės dainos. Aj, žmonės šneka, kad grojo ir Virgis Stakėnas.)

Tie įvairiaspalviai dažai – jėga, šildytuvai vėsią naktį – irgi. Šiaip oras mano poreikiams buvo tobulas.

Draugas netyčia pradegino skylę megztuke. Šiek tiek nusiminė, bet nusprendė, kad gal dar nunešus pas siuvėją kažką bus galima padaryti. Kai megztuke toji skylė buvo pradidinta delnu, iš apačios ištraukta maikutė ir užrištas mazgas, šios viltys dužo. Megztinis finale buvo sudegintas, nes buvo skaudu.

Kaži, ar kam pavyktų suskaičiuoti, kiek žmonių, bandydami pasinaudoti greitesniu tūliku įkrito į upę. Laimei, aš ne, nes, jei vaikinams vandens iki krūtinės, tai man būtų iki pakaušio ir būtų tekę sužaist „Paskenduolę“. Užtat dėjau niurką į smėlio krūvą, bent jau nesušlapau, užtat susitrenkus galvą draugeliui išsiunčiau 7 sms su mistiška žinia „Let’s davai šokam”.
Festivalio top komplimentas – „Kaip tu gražiai maudais.”

Komentaras apie pažįstamą: „Tas tai užkniso, visas gatavas kas kartą vis su baisesne merga ateidavo.“

Išgirsta istorija: „Sekmadienį ryte ėjau link jūros ir sutikau dvi voverytes. Viena užšoko man ant bato ir aš ją glosčiau. Paskui kita pribėgo, pačiupo ją ant kupros ir nusinešė.“ Jei nebūtų nuotraukų, tikrai galvotum, kad gerai gliučina. (Šiaip seniai esu mačiusi tiek lapių, kiek teko matyt kelionėje namo. Miško žvėreliai lenda į viešumą – truputį nejauku lapę išvysti šimtas metrų nuo namo, kuriame gyvenu.)

Kažkokiu būdu sugebėjom vakar būti tinkamu laiku prie tv, nes matėm, kaip parėjo auksas. Kadangi labai orientuojamės sporte, nusprendėm, kad sporto šaka bus koks nors bėgiojimas per laukus. Fone skandavom „Bėk, bėk, bėk!“. Atbėgo.

Kelionė atgal taip pat buvo stipri, nes keliavom naktį ir, maždaug antrą privažiavom žvyrkelį. Žvyrkelio būti neturėjo. Tuomet Grinkiškyje praleidome daugiau laiko nei kada būtumėm norėję.

Na, laimei, šiaip ne taip parvykome, smėlis byra iš kišenių, nuotaika labai gera, labai rekomenduoju visiems paragauti islandiško šnapso, nes tikrai žavus skonis.

Šios vasaros nuotykiai – to be continued.

2 komentarai
Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas
Įkelta 2011 16 rugsėjo

Vilniaus gyventojų su(ap)rašymas

Gal jau pasikartosiu (bet visi mes kartojamės, so). Gyvenant Vilniuje galima išskirti kelias labai ryškias Vilniaus gyventojų grupes. Pradėkime nuo tų, kuriems Vilnius – savas miestas. Jie čia gimę ir užaugę. Šią kategoriją padalinčiau perpus. Deja, procentaliai įvertinti negaliu, bet whatever.

Vilniečiai. Tie tikrieji, kurie baigė Salomeiką, Licėjų, Jėzuitus, Basanavičių ar pan. Dauguma studijuoja VU, TVM, ISM, kai kurie išsibarstę po MRU ir VGTU. Gyvena Pilaitėje, Antakalnyje, Buivydiškėse, Skaidiškėse, Lazdynuose, Fabijoniškėse ir pan. Rajonuose. Jie turi labai tvirtas draugų kompanijas, kurios susikūrę prieš daugelį metų. Jie nepaprastai pasitiki savimi, nežino gatvių pavadinimų, labai gerai atsimena Intro, Ritos Slėptuvę, Muzikinį Angarą, jaunesni – Gravity jų klestėjimo laikais. Vyriškos lyties atstovai, kurie priklauso šiai grupei, merginoms nešulių nepaneša ir nelabai mokėtų pakovoti, jei juos kas užpultų gatvėje; tuo tarpu panos nežino, kad kitiems žmonėms draskyti akis nėra normalu. Jie sako grieeeetinė ir spyyyynta. Jų vakarėliai dažniausiai nebūna linksmi. Jie baigiasi apie 2val. Dauguma jų turi antras puses, kurios tą 2val. jau rymo jiems ant peties po 3 alaus. Rimtesniuose vakarėliuose jie kartais parūko žolės. Valgo čiliake, Guru, Pizza Jazz ir pan. maitinimo įstaigose. Jų festivaliai – B2G bei Tamsta. Mėgstamos vietos – Vinchenso, Tappo Doro, In Vino, La boheme ir pan. Važinėja mašinomis (tėvų arba savo). Ne(be)rūko.

Vilniečiai rusakalbiai bei lenkai (be jokių intencijų kažką nedoro pasakyti apie tautines mažumas.) Jie augę Karoliniškėse, Krasnūchoj, Šeškinėje ar kituose panašiuose rajonuose. Ko gero, baigę rusų ar lenkų mokyklas. Jie mėgsta blizgesį, žvilgančius audinius ir auksą. Jie visada pasipuošę. Mėgstamiausias restoranas – Carskoje Celo. Prekybos centras – Gariūnai. Gerai atsimena Mensų bei Relax’o klestėjimą. Jie klauso Ruskoje Radio ir jokiu būdu nepraleidžia Tiesto pasirodymų, White Sensation, Pure Future ir panašių renginių. Mėgstamiausias klubas – Malibu. Jie mėgsta švęsti – švenčia viską – pradedant kovo 8-ąja, baigiant vardadieniais. Jie itin nuoširdūs, o vakarėliai su jais beprotiškai linksmi. Muzika – Vintazh, Tiesto, Armin van Buren, Paul van Dyke, Maksim, Chili.

Kitos dvi grupės – netikri vilniečiai, į šį miestą atvykę jau pilnamečiai.

Vilniaus gyventojai, atvykę iš kitų miestų. Daugiausiai – iš Panevėžio, Alytaus, Druskininkų, Zarasų. Pasitaiko ir klaipėdiečių bei kauniečių. Iš jų kilę didžioji dalis Dj’ėjų. Tiesą sakant, jie sudaro didžąją dalį tūsofščikų. Gyvena centre, Senamiestyje, Žvėryne, Užupyje, Antakalnyje ir pan. rajonuose. Jie itin stilingi. Baigę, metę, arba vis dar besimokantys universitetuose, bet apie tai beveik nekalba, nes juose rodose itin retai. Jie visi dirba, arba daro dar kažką be mokslų, turi daugybę kitų užsiėmimų ir visada spėja į visas svarbiausias tūsofkes. Jie visada turi pinigų. Jie atkakliausi iš visų aprašytųjų grupių. Jie visus pažįsta, o jei dar nepažįsta, tik laiko klausimas, kada susipažins. Mėgstamiausios vietos – kažkada – Gravity, (jie gerai atsimena ir tūsus Arkoje), Funky Monkey, dabar – Cozy, Opium, Briusly, ŠMC, pastaruoju metu – Gorky, Vienkiemis bei Gingo. Afterina Sattoje. Labai dažnai sutinkami open-airuose. Muzika – techno, minimal techno, breaks, speed garage ir kitos elektroninės muzikos atšakos. Labai gerai žino, kad gaidys – ne tik paukštis. Išskirtinis bruožas – nevalgo ir nemiega, daug rūko. Festivaliai – Satta Outside, Tundra, Sūpynės. Važinėja dviračiais bei taxi.

(Amžini) studentai. Jie atvykę ir mažesnių miestų bei kaimelių. Iki studijų Vilniuje buvę 4 kartus – porąsyk su ekskursija į TV bokštą ir dar porą – prieš rugsėjo pirmąją apsipirkti su šeima Gariūnuose. Didžioji dalis mokosi VPU. Gali būti, kad gerai mokęsi mokykloje. Mergaitės plaukus dažo sruogelėmis, mėgsta aukštakulnius derinti su kuprinėmis, o berniukai visų švenčių proga išsitraukia baltinukus. Nevengia žvilgesio. Gyvena bendrabutyje, arba 6-iese dviejų kambarių bute Viršuliškėse ar Pašiluose. Rūkyti pabandė 12kl. Šimtadienio metu, tuos bandymus toliau sėkmingai tęsia besilinksmindami universiteto tūsuose. Didžioji dalis šios grupės atstovų priklauso studentų atstovybėms, su kuriomis ir tūsinasi – švenčia atstovybių gimtadienius (kurie niekada nesibaigia), cementovkes, betonovkes ir pan. Tiesą sakant, jie tūsinasi ~5k. per savaitę. Daugiausia tūsina barake. Mėgstamiausi gėrimai – alus, sidras ir degtinė. Mėgstamiausios vietos – Artistai, Route 66, labiau prasimušusiųjų – Disco 311, Plan B, Tarantino. Vos įstoję jie šventai tiki, kad ir toliau mokysis taip pat gerai, kaip ir mokykloje. Jų problema ta, kad, atvykus į Vilnių, mama už nugaros jiems nebestovi ir pamokų daryti nebeliepia, tad jie dažnai atleidžia vadeles. Mama jiems skambina dažnai. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais Vilniuje labai aktyviai dalyvauja naujų santykių vystyme; didžioji dauguma išsiskiria su antrom pusėm, su kuriomis draugavo 6m. Kai kurie jų pirmąsias seksualines patirtis išgyvena vos atvykę su kitų studentų atstovybės narių pagalba. Mamos jiems iš namų jiems įdeda 3 maišus bulvių, 20 stiklainių raugintų agurkų, naminės varškės bei 12 skiritngų rūšių patiekalų artimiausioms dviems savaitėms. Tai ir valgo. Kai pataupo, nueina į Can Can’ą arba Forto Dvarą. Niekada nematė narkotikų, bet turi draugų, kurių pažįstami yra bandę žolės. Muzika – Kelias į Žvaigždes, “Living on my Own” 7-o coverio remixai, ir šiaip, daug populiarių dainų coverių remixai. Festivaliai – Fidi, Gadi ir pan. Važinėja troleibusais.

Žinoma, kiekviena šių grupių dar gali būti suskirstyta į daugybę subgrupių, su dar ryškesniais bruožais. Taip pat drįsčiau spėti, jog grupių atstovai turi polinkį migruoti iš vienos grupės į kitą, atsižvelgiant į socialinę padėtį, draugų ratą ir panašius niuansus, o taip pat, yra nemažai ir tokių, kurie pasižymi savybėmis, būdingoms keletui aprašytų rūšių.

3 komentarai