Pirmyn į turinį

Žyma: Renginiai

Konferencija „What’s Next?” – ne taip įkvepiančiai kaip pernai. O gaila.

Šis įrašas bus įdomus gana siauram ratui žmonių, tačiau kažkaip neišeina bent trumpai nepareflektuoti.

Vakar ir šiandien teko trečią kartą dalyvauti penktą kartą „Lofte“ vykusioje konferencijoje „What‘s Next?“. Skirtingai negu, numanau, nemažos dalies jos lankytojų atveju, ten lankiausi ne pasiųsta darbo, o grynai asmeninio smalsumo įvairiems dalykams vedina. 2015-aisiais dėl paikų asmeninių priežasčių teko dalyvauti kiek fragmentiškai, bet matydama puikią renginio programą prisižadėjau sau pernai jau būti visavertiškai ir stengtis pamatyti kuo daugiau. 2016-aisiais pastebėjau, kad, lyginant su ankstesniu „What‘s Next?“, renginys sumažėjo, bet tas susipaprastinimas atrodė išties sveikintinai – panašu, kad išsigrynino tikslinė auditorija, paskaitos ir diskusijos vyko, sakyčiau, labiau kamerinėje aplinkoje. Užtat turinio kokybė didžiąja dauguma atveju išties puiki. Pernai per tas dvi dienas vieną gerą pranešėją keitė kitas, džiugino išmoningai išdėliota temų įvairovė, patirti įspūdžiai neišdilo dar kelias savaites, o įsikvėpiau metams į priekį. Buvau tikra, kad 2017-aisiais dalyvausiu vėl.

Šiemet sekdama nedidelėmis porcijomis skelbiamą artėjančio renginio programą ieškojau to kabliuko, kuris paskatintų jo laukti dar labiau, tačiau, atvirai pasakius, taip ir nesulaukiau. Bet kokiu atveju, maniau, kad, ko gero, dėl menko savo akiračio tiesiog nesugebu atsirinkti, kas gi bus tas wow, kas šiemet ir vėl privers džiaugtis renginiu. Prisimindama ankstesnių konferencijų paliktą įspūdį, visiškai pasitikėjau organizatoriais ir galvojau, kad „What‘s Next“ metu vis tiek viskas ir vėl bus puiku, o mano įtarus skeptiškumas išgaruos. (Panašiai jaučiausi laukdama šių metų „Sūpynių“, baimindamasi, kad festivalio susipaprastinimas gali neigiamai atsiliepti jo kokybei, tačiau į jį nuvykus teko lengviau atsikvėpti).

Tik gaila, kad su „What‘s Next?“ buvo kitaip. Galbūt klystu, tačiau susidarė įspūdis, kad šiemet konferencija buvo rengiama turint kur kas mažesnį biudžetą nei anksčiau ir stengiantis sutaupyti kiekviename žingsnyje.

Kas patiko? Na, A. Grigorjevas, kartu su G. Užkuraičiu, puikus kaip visada (tema – vertės paieškos remiantis tendencijomis), Victorios Dias paskaita apie dirbtinio intelekto įtaką mados ir kūrybos industrijai buvo gana įdomi, o šiokias tokias turinio spragas smarkiai kompensavo be galo charizmatiška pranešėjos asmenybė, patiko toji Clare Mcnally pranešimo apie naujas galimybes prekės ženklų inovacijoms dalis, kurią pavyko išgirsti, ir, galiausiai, penktadienį išgelbėjo Rimantas Stanevičius iš „Milk“, kompanijų veikimo principą palyginęs su jazzo muzika.

Beje, pagyrimo žodis vedėjai Živilei Kropaitei ne tik už sklandų renginio vedimą, bet ir už puikiai valdomą anglų kalbą. Tą patį galiu pasakyti ir apie paskutiniosios diskusijos moderatorių Darių Udrį.

Įdomiausias buvo ketvirtadieninis Thomas Plantenga pasakojimas apie tai, kaip prieš metus jis atvyko gelbėti žemyn riedančios „Vinted“ situacijos. Tai padaryti jam pavyko pasitelkus tris-keturis kertinius įrankius: sumažinant kompanijos darbuotojų ir po pasaulį išsimėčiusių ofisų skaičių,  padarant tinklapio paslaugas visiškai nemokamas, griežtai susitelkiant ties Vokietijos rinka ir reklamos kampanijas įgalinant ne kokiais kitais, o būtent televizijos kanalais. Pastarasis aspektas šiais, socialinių medijų viešpatavimo laikais, nuskambėjo išties stebinančiai, tačiau vėliau su drauge diskutavome, kad, ko gero, žmonės, kurie turi laiko žiūrėti televizorių, jo turi ir parengti drabužius pardavimui internete.

Tuo tarpu Enrique Goes Mate pranešimo pavadimas suponavo kitokį jo turinį negu šis buvo iš tiesų. Buvo pakankamai įdomu, tačiau nežinau, ar sąžininga klaidinti žiūrovus. Taip pat netoleruotina yra pranešimus pradėti anksčiau negu tai nurodyta programoje. Kai ketini išgirsti sau įdomų pasakojimą konkrečiai nustatytu laiku, o atėjęs pamatai, kad pranešėjas kalba jau kokias penkiolika minučių, būna žiauriai apmaudu.

Šiek tiek ironiška tai, kad Faris ir Rosie Yakob pranešimo apie tai, kaip patraukti vartotojo dėmesį, metu buvo gana sunku tą dėmesį išlaikyti. Matyt, iš dalies ir dėl to, kad jis tądien buvo paskutinis.

Giriu už tokias smulkmenas, kaip nemokamai ir sklandžiai veikianti rūbinė, ir dalyvių vaišinimas vandeniu ir sūreliais. Baru už, man regis, žingsnį atgal – kuomet, kiek pamenu, pernai jau buvo suteikta galimybė bent jau kai kur už maistą ir gėrimus atsiskaityti kortele, šiemet tokios nebebuvo. Kai eini į renginį, kuriame kažkokia smulkmena pernai buvo pasirūpinta, tikrai nesitiki, po metų kad bus nepatogiau.

Taigi, susumuojant, kuomet pernai „What‘s Next?“ rašiau 9,7/10, šiemet, deja, tegalėčiau skirti 6/10. Ir nežinau, ar bedalyvausiu kitąmet. Kaip jau minėjau anksčiau, norisi konferencijas palyginti su festivaliais. Prieš keletą metų, kai jų pasiūla buvo kur kas mažesnė, turėjome nedaug, bet pakankamai kokybiškų renginių. Didėjant konferencijų, paskaitų, seminarų, mokymų, etc. pasiūlai, smunka kai kurių jų turinio ir išpildymo kokybė, be to, numanau, kad publiką privilioti darosi vis sunkiau. Juk tikrai daromės išrankesni. Puikiai suprantu, kad renginių organizavimas yra be galo sudėtingas, įvairialypis ir ilgalaikis procesas, o prie šių metų „What‘s Next?“ prisidėję žmonės tikriausiai man pasakytų: „Lengva kritikuoti, o net neįsivaizduoji, kiek vargo įdėta“. Tuo nė neabejoju, gerai žinau, kaip nemiela girdėti net ir argumentuotą kritiką, ir noriu konferencijos organizatoriams kitais metais palinkėti išspręsti šiemet iškilusias problemas ir smarkiai padirbėti prie turinio. Tokių išlaidų kainuojančių niuansų, kaip, pavyzdžiui, švieslentėje pateikta programa, atsisakymas, renginio kokybei įtakos neturi, tačiau, kai lėšų apkarpymas pasijunta per bendrą išpildymą – jau negerai, ir vien gero vardo norint kitąmet sukviesti publiką gali nebepakakti.

Palikite komentarą

Apie (ne)mokamus dalykus

Visi labai gerai žinome, kad gyvenime nėra nieko nemokamo. Nemokama dešra supermarketo prezentacijoje reiškia, kad tą dešrą jūs matyt kažkada vis tiek gal užsinorėsit nusipirkt. Nemokamas feisbukas reiškia, kad jūs be jo nebegalit, o reklama negali be jūsų. Ir taip toliau.

Apie tai, kaip ne viena firma tiesiog spirga iš pasimėgavimo kviesdama savanoriauti ir žadėdama „neįkainojamą patirtį“, „karjeros galimybes“, „progą pamatyti renginį“ (o iš tikro dažniausiai tiesiog ieško nemokamos darbo jėgos) šiandien nekalbėsiu.

Pakalbėkim apie nemokamus arba labai pigius renginius, koncertus, vakarėlius ir paslaugas. Nemokami vakarėliai yra gerai, kai klubas pradeda veiklą ir siekia prisivilioti klientų ratą, o pinigus gauna iš sumų, išleistų bare. Miesto šventės ir nemokami renginiai irgi nėra blogas dalykas, bet čia jau dovanotam arkliui į dantis tikrai nederėtų žiūrėt, o tam tikra prasme jūs už tą renginį truputį ir mokate mokėdami miestui mokesčius.

O štai blogas dalykas yra pakvietimai į kiek brangiau kainuojančius renginius. Įsivaizduokim, kokia nors firma (tarkim, žiniasklaidos atstovai) remia kokį nors kiek alternatyvesnį renginį (pavyzdžio dabar nesugalvoju, bet, manau, kad be vargo sumąstysit patys). Tarkim, toje firmoje daug tetų ir dėdžių, kurie šiaip mėgsta klausytis Kučinsko, bet jie gauna krūvą pakvietimų ir nusprendžia praplėsti akiratį. Tetos/dėdės nueina į koncertą, iš pradžių bando įsijausti, paskui piktinasi, kad per tamsu, rangosi, sėdi (jei išvis yra, kur sėdėt) susiraukę bumbuliuoja, galiausiai išeina. Jei koncertas didelis, to negatyvo pernelyg nesimato, bet aplink esantys žiūrovai jį jaučia. Jei koncertas mažesnis, tas apsinepatenkinimas matosi. Būna ir taip, kad tetos/dėdės išties praplečia akiratį ir sugeba pasimėgauti ir įvertinti tokią patirtį, bet ne visada.

Būna, kad sumoki visai nemažai už koncertą, o už tavęs murma žmonės, kurie akivaizdžiai ten pateko truputį atsitiktinai. Sėdi ir visą koncertą girdi neribotą pizdelinimą.

Į neseniai įvykusį „Roxette“ koncertą bilietus buvo galima pirkti su akcija, kažkas tokio „Tik 69lt už XXlt vertės koncertą“. Gerai tikriems fanams, kurie gavo progą įsigyti bilietus pigiau. O kiek susirinko šiaip smalsuolių, kurie paskui nesuprato, kur atėjo ir kas darosi tai dainininkei?

(Faktas: Daugiausia po renginių pizdelina tie, kurie į juos pateko nemokamai arba bilietus gavo super uber papigiaj)

Kai kurie mėgsta dūgzti, kad Opiumo renginiai labai brangūs, o festivaliai irgi oėzau, kokie brangūs, kodėl taip brangu, oėzau. Jei jums per brangu, jūs neikit. Jei jūs neisit, matyt, bus ten daugiau tokių, kurie iš tikro nori eiti ir vertina renginį, todėl nesinervina už jį mokėdami. Aš irgi kartais neinu, nes man atrodo per brangu. Bet turbūt tas renginys man tiesiog neįdomus tiek, kad nesinervinčiau už jį mokėdama atitinkamą sumą. Jei jau tikrai įdomu, moki ir vertini.

(Faktas: Gauti nuolaidą į renginį, į kurį ir taip planavai eiti, visgi yra faina)

Dar dažnai žmonės dūzgia, kad kai kurie kirpėjai, visažistai, vertėjai ir visi kiti paslaugų tiekėjai ima per daug. Nes „nu kas ten yra imti ir padažyt/nukirpt/išverst, etc.“ Gerai ir brangiai paslaugas atliekantys žmonės mokosi, tobulinasi, perka gerą įrangą, moka už malonią aplinką ir panašius dalykus, todėl jų paslaugos ir nebus niekada pigios. Vertinkite tai.

Jei jums per brangu, eikit pas Reginą (su visa pagarba Reginai) iš „Vizijos“ su 16m. patirtimi, mokėkit 14lt už kirpimą ir būkit patenkinti ir sutaupę. Apie pigius ir greitus vertimus geriau nepradėsiu.

Tiesa, kartais nemokamai galima džiuginti to nusipelniusius žmones, kurie jūsų pastangas tikrai įvertins ir vienaip ar kitaip vis tiek atsidėkos, arba jau (ne)tiesiogiai yra tai padarę. Išmokite būti dėkingi, šiuolaikinėje visuomenėje tai yra vis rečiau sutinkama savybė.

Gražaus savaitgalio.

Palikite komentarą

Apie tai, kaip aš labai smagiai vasaroju

Vis neprisiruošiu kaip žmogus prisėsti prie klaviatūros ir išpilt mintis bei įspūdžius, kurių šią vasarą man apstu.

Keletas įžvalgų, kurias paskatino pastarosios savaitės klejonės. Let‘s go.

1. Anykščių miesto gyventojai turi puikų potencialą turizmui, bet užtat yra pernelyg kuklūs ir svečius atvedus į vietą nereikėtų sakinio pradėti panašiais žodžiais, kaip „Gal čia ir nieko įdomaus…“. Dar jie turi labai smagią gidę Jurgą, rekomendeišn.

2. Anykščių apylinkėse leisti laiką su šviesiais, išmintingais ir įkvepiančiais žmonėmis yra nuostabiausios atostogos, kokias galėčiau sau pasidovanoti.

3. Aš nekenčiu karščio, o padori vėtra taip ir neatėjo.

4. Priaugintos blakstienos – ne man.

5. Kinų restorane prie Žalio tilto „tikrai nėra pieno į kavą, bet tikrai“.

6. St.Stereo yra afigenai geras DJ su nerealia kūrinių selekcija.

7. Kai tave suka ant rankų Mokytojų namų kiemuky grojant T. Turner gabalui „What‘s love got to do with it“ gyvenimas yra tru.

8. Kabake „Būsi trečias“ žiauriai skanios lietuviškos salotos, bet šaltibarščiai – nelabai.

9. Yra panevėžiečių, su kuriais tūsinant niekada gyvenime balius nesigaus minimum. Mes visada labai, arba labai labai.

10. Tripe vis dažniau mes būnam vieni vyresnių, bet tai niekis, nes reputaciją visada pataiso šokis ant scenos, kurios ten nėra. Vis dar nefaina, kad reikia palikt gėrimą, nes tą gėrimą 3k. iš 5 kažkas nupūčia.

11. Mano tatuiruotė tikrai yra tikra. Ji nėra priklijuotas lipdukas.

12. Panos, kurios Palangoj pasidaro laikinas tattoo su panda ir fėja gauna pliusą.

13. Aš dar nepasenau, nes sugebu tranzuoti ir net, pasirodo, pati. Makdake labai gardi fanta.

14. Šopkinės yra jėga, o lieptas šeštadienį – rojus žemėj.

15. Apie Rūtą bus kuriamas filmas, kuriame jos vaidmenį atliks S. Johanson, o Grybauskaitės – J. K. Vandamas.

16. Neseniai susituokusi J. Jurkutė su mylimuoju laiką leidžia Nidoje.

17. Užklupus lietui A. Mamontovas nuo jo slėpėsi.

18. Žmonės Vilniuj/Lietuvoj kažko labai daug parinasi dėl niekų, kas yra visiškai prastas sprendimas.

19. Aš atradau šviesiaplaukę merginą, kurios ūgis lygiai toks pats kaip mano ir dviese mes atrodom originaliai.

20. Per savaitgalį gurkšnį įmanoma gaut tris kartus net ir nesimaudant.

21. Kai labai karšta, miegas virtuvėje – išeitis.

22. Meluoti negražu.

23. Mano blogui septyni metai.

Pagaliau aš noriu gyvent sau ramiai Pietų Prancūzijoj ir augint krokus.

Palikite komentarą