Pirmyn į turinį

Žyma: Progresas

New Year Resolutions arba jei svaigt, tai svaigt

Aišku, būsiu gan banali darsyk ir pasidalinsiu daugiau ar mažiau nuoširdžiu list‘u kitiems metams. Kai buvau durna paauglė, rašydavau tokius, o po to būdavo labai smagu po metų žiūrėt, kad pildos ir dar su bonusais. O be to, gyvenimas parodė, kad kai turi planelį, sarmata paskui prieš save, kai nevykdai, o kai kurie pasvaigimai dar ir nustebina, kai materealizuojasi. Here we go:

· Susikaupt, įspirt sau į šikną ir parašyti normalų kursinį (o ne tą tokį, kai skiri jo rašymui 12val. iki deadline‘o išsiųsti.);

· Iki 2010 03 20 neišleisti daugiau nei gaunu. Planas keblus, bet įvykdomas;

· Nepirkti daiktų, kurie patinka tik truputi;

· Daugiau daryt, mažiau šnekėt;

· Iš viso, šnekėt mažiau. Ta prasme išmest lauk iš gyvenimo tą saldų pomėgį pletkavotis, nes čia kaip su tuo nesveiku maistu – vykdomuoju momentu gardu, o paskui maudžia pilvą;

· No Black Outs, nes paskui labai paini gyvenimo puzle prasideda;

· Eiti į teatrą, galerijas ir muziejus;

· Kompu naudotis dažniau ne lovoj gulint, o prie stalo. Prie darbo stalo;

· Pasidaryti tatuiruotę;

· Mokytis mažiau sarmatintis;

· Negert po pilną, gert po pusę;

· Daugiau judėti, mažiau bambėti. Išvis, nebambėt ir nepizdelint tiek;

· Nesikeikt;

· Įvaldyt dvyrką (labai labai didelis challenge čia);

· Toleruot žmones su visom jų laimėm ir nelaimėm (probably the most challenging);

· Nepradėt rūkyt;

· Stipriai kontroliuoti pinigų, išleidžiamų svaigalams, kiekį. Išleisti jiems nei kiek;

· Skaityti;

· Rašyti. Daug daug daug;

· Įsigyt Mazda2 2007m. laidos;

· Intensyviai tobulinti vokiečių kalbos įgūdžius. Neapleisti ir anglų bei rusų kalbų, žinoma.;

· Negauti jokių baudų kelyje;

· – dar 6kg;

· Baigti universitetą;

· Nustoti atidėlioti einamuosius reikalus. Imtis išankstinių atsargumo priemonių kebliose situacijose (kaip pvz. Universiteto baigimas);

· Nemeluot;

· Prisiimt atsakomybę už savo veiksmus;

· Tobulinti kirpimo įgūdžius;

· Grįžti į visišką blondiniškumą (ant galvos, ne viduj jos);

· Fotografuoti gyvenimą;

· Filmuoti gyvenimą;

· Keliauti (UK pamatyt pagaliau, po velnių);

· Nerėkti ir nesiardyt. Kuklumas – dorybė;

· Prižiūrėt dantis, akis, nagus, plaukus ir ragus;

· Dėt ant visų, kurie nurodinėja, kaip gyvent. Dėt ir ant tų, kurie nėra pakankamai išmintingi, kad mane įvertintų;

· Žiūrėti filmus iš man sudaryto list‘o, o ne saldumynus iš list‘o romantic comedies;

· Puoselėt garbę ir orumą;

· Nuvaryt į Lady Gagos koncertą (įsivaizduok);

· Kopti karjeros laiptais;

· Megzti naujas pažintis ir mėgautis tuo;

· Netingėt ir nemiegot savaitėm;

· Tobulinti išvaizdą bei asmenybę;

· Puoselėt mylimuosius;

· Nepasileist. (Mityboj, laisvalaiky etc.);

· Įstot į padorų Magistrą. O jei neįstosiu, turėt gerą priežastį, kodėl ne.

Taip galima tęsti be galo. Taip taip, žinau, kad list‘e mintys šokinėja viena prie kitos, bet neišmanau, kaip jas suskirstyt į kategorijas, tai turim, ką turim. Viensdutrys važiuojam!

Palikite komentarą

Apie valią ir silpnybes

Žinai, visada maniau, kad visai neturiu valios. Atsisakydavau alkoholio, cigarečių, nesveiko maisto trumpam, bet vistiek vėl ir vėl apsisukus rūkydavau vieną po kitos ir kimšdavau kebabus. Neatsikeldavau 9 ryto ar anksčiau, nenueidavau miegot kaip visi normalūs žmonės, atidėliodavau visus darbus, planus, o ypač mokslo reikalus.

Bet žinai, dabar jau atrodo šiek tiek kitaip. Visgi, šį tą sugebėjau pasiekti/išsikovoti/išlaviruoti net ir būdama bevalė. Nes kuo toliau, tuo dažniau pasitvirtina prielaida, kad kiti žmonės linkę dar labiau save lepinti, pateisinti ir galiausiai triumfuoti. Peržvelgiu pastaruosius metus ir matau, kad tų pasiekimų ne tiek jau ir mažai. (Kas gi kitas  pakels šuniui uodegą, jeigu ne jis pats). Mečiau rūkyt, įgijau specialybę, baigiau trečią kursą, sugebėjau padaryti keletą chaltūrkių, susiorganizavau tris mėnesius nemokamo gyvenimo užsieny, jei viskas pavyks, nuo rudens keliauju i Berlyną, kuriam reikalus tvarkau jau kelis mėnesius, galų gale, pradėjau vykdyti tai, kas man, asmeniškai, atrodė sudėtingiausia – visiškai pakeičiau valgymo įpročius ir itin atsakingai rūpinuosi sveikata. Tam, kad priartėti, o vėliau ir pasiekti šiuos rezultatus iš tiesų reikėjo visai nedaug. Tik laiku susiimti, nepatingėti, kažkur nueiti, su kažkuo pašnekėti, o svarbiausia, nebijoti pakovoti už save be parkių, kad būsi palaikytas durneliu bei dėti ant visų, kurie kritikuoja, menkina ir pašiepia.

Dabar vasara, dabar iš esmės nieko nereikia daryti, bet po tokių įtemptų metu, kai nuo 8 ryto iki 8 vakaro tekdavo eiti į paskaitas, atsiskaitinėti, popiet lėkti į kirpyklą, o grįžus dar sėsti prie kitų darbų, pastoviai būti ant ryšio su žmonėmis telefonu, emailu, kitomis priemonėmis, neturėti pinigų ir skaičiuoti kiekvieną centą (o tas atima nemažai jėgų ir nervų bei lėtina progresą, believe me), sunku patikėti, kad jau galima atsipalaiduoti. Per šiuos metus išmokau, kaip svarbu diplomatiškai tvarkyti santykius su žmonėmisi ir planuoti į tolimą ateitį. Kai dirbu ir jaučiuosi produktyvi, aš kaifuoju. Bet labiausiai mėgstu viską daryti viena. (Gėdingiausia pripažinti, kad dėl to, jog tuomet visi laurai tenka man, nereikia su niekuo dalintis.) Visgi, po pusmečio darbo aptarnavimo srity mintis, kad aš tikrai noriu kažko daugiau neduoda ramybės.

Dabar guliu lovoj, žiūriu serialą, ir vistiek nemoku išmest to sąžinės graužimo, kuris vis tarsi primena, kad reikia produktyviau išnaudoti laiką. Nes vis dar atrodo, kad nuveikiu per mažai. Vis dar pikta ant savęs, kad neberašau, ir nebepiešiu. Netenkina šiandiena, vis atrodo, kad kažkada pasieksiu tą tašką, kai jau bus gerai. Kai būsiu gražesnė, turtingesnė, sėkmingesnė ir išmintingesnė.

Beje, kaip gyvenant vokiškai kalbančioje šalyje išmokti kalbą, nelankant jokių kursų? Aplink visi šneka tik angliškai, jokių pradmenų neturiu. Už ko užsikabinti?

Palikite komentarą