Būna laikas, kuomet viskas verda, sukasi ir yra baisiai juokinga ir šmaikštu. O būna, sėdi ir žiūri bukomis akimis į niekur, ir tiesiog norisi truputį sustoti ir nieko nedaryti. Gal tai apatija. „Nesiapatink“, sako man.
Bet šiandien ne apie tai. Šėlsmo ir pokštų aprašo dar teks palūkėti, dovanokit, šiandien aš šiek tiek santūriau.
Kai žiauriai daug dirbu, man baisiai norisi viską veikti. Skaityti, rašyti, žiūrėti, išmokti. Bet tada tam laiko nėra. Visada svajoju apie tą magišką metą, kuomet galėsiu pažiūrėti visus nematytus filmus ir perskaityti visas neskaitytas knygas. Betgi. Tais laikais, kai laiko atsirasdavo, ir tas noras smarkiai sumažėdavo, nes kai nieko nedarai, tai ir nesinori nieko daryti. Tad vienintelė išeitis dabar tėra suvokti, kad the time is now, ir ne rytoj, ir ne po mėnesio, ir mėginti kažkaip visus tuos domėjimosi objektus sugrūsti į trumpučius laiko tarpus dabartyje.
Viską, ką veikiu, aš privalau išanalizuoti ir ištaršyti (jūs pamatytumėt, kaip atrodo mano skaitomos knygos ir kiek kartų stabdau žiūrimus filmus ir leidžiu mintims pasileist per jų keliamas asociacijas ir ieškau atsakymų į klausimus) ir dar parodyti kitiems. Štai jums mano rekomendacijos gruodžio mėnesiui, kuomet, tikiu, rasis laisvesnių akimirkų pasiglostyt savo nepatenkinamą žingeidumą (ak, kaip kartais gaila eiti miegoti, nes gi viskas taip įdomu, ar ne?)
1.Žiūrėkit Six Feet Under. Žinau, žinau, senas reikalas, tačiau vis neprisiruošdavau. Džiaugiuosi, kad tada, kai rodė LNK, žiūrėti nepavyko ir dabar dar turiu dar bent tris sezonus nesuspoilinto gėrio. Frances Conroy yra kieta aktorė.
“I wish that just once people wouldn’t act like the clichés that they are.“
“Academia is one huge circle jerk. All the sequestered people desperately defending the one good idea they have had in their lives.“
“I know stealing a foot is weird. But, hello, living in a house where a foot is available to be stolen is weird.“
Šiuo atveju, kaip buvo ir su Nip Tuck bei Breaking Bad, soundtracko kapstymas pažiūrėjus seriją – kaip desertas po pietų.
Random fact: Aš žinojote, kad Sex and the City opening theme song sukūrė Groove Armada?
2.Klausykit Tame Impala. Man sakė, kad čia irgi senas reikalas ir nėr čia ko aikčiot, bet šiuo metu man vyksta tas žavusis atradimo etapas, kuomet įrašai sukasi aplink mane be paliovos. “The Less I Know the Better“ yra nepaprastumo gražumo kūrinys.
It‘s not now than ever. Better late than never, ar ne? Gal ir ne, kas ten žino.
Dar klausykit Museum of Bellas Artes. Šokit.
3.Pažiūrėkit filmą Amy.
(Kalbant apie filmus, esu smarkiai kalta sau ir draugams, su kuriais mažai kada turiu ką kalbėti apie filmus, nes filmų beveik nežiūriu. Jums pritrūktų oro sužinojus, kokių kultinių filmų aš nesu mačiusi. (IMDB rodo, kad iš pirmojo 250-uko mačiau 43, doh.) Matot, dažniausiai mano filmų laiką užpildo tie, kuriuos verčiu, bet verčiu ne visada tai, ką rinkčiausi žiūrėti šiaip. Be to, man, kaip ir daugybei šiuolaikinio pasaulio individų, nepaprastai sunku sutelkti dėmesį. Tiesą sakant, darosi vis blogiau. O į kino teatrus aš nenueinu, nes laikas vis atrodo netinkamas. Ironiška gyventi kino teatro pastate, bet tame kino teatre dar nebūti buvus.
Kai pamačiau, kad trukmė – 2h, numaniau, kad didelė tikimybė, jog išjungsiu neišlaukusi pabaigos. Bet taip įtraukė, kad, ko gero, žiūrėčiau dar dvi ir nemirksėčiau. Taikiai ir nuosekliai išdėstyta Amy Winehouse istorija, žinoma, puiki muzika, apžvalga gyvenimo-rokenrolo, kurį stebint sunku patikėti, kad laikai tai šie, o pati Amy buvo vos penkeriais metais vyresnė už mane. Buvau primiršusi/praleidusi keletą biografijos niuansų, kuriuos filmas gražiai užpildė ir užkabino ant dokumentikos.
4.Skaitykit Beigbederį. Jei manęs paprašytų papasakoti mano skaitytų jo knygų siužetus, tai padaryti, ko gero, būtų užduotis sudėtinga. Jo knygose aš nematau istorijų, matau šaižias įžvalgas, kurias, regis, įžiūrėti ir konkretizuoti ir pati galėčiau (bet negalėjau). Prie Beigbederio vis grįžtu jau daugiau nei dešimt metų. Ir mano pirmas blogo įrašas 2005m. buvo citata iš “14,99eu”. Dabar skaitau “Prancūzišką romaną”. Knygos lyrinis herojus sakosi neprisimenąs savo vaikystės. Svarstau, ar tikrai įmanoma neprisiminti, jei prie tų ankstyvųjų epizodų vis negrįžti ir nepakapstai, kad neužsimirštų, ir kiek gi tikras tas pagrindinis herojus. Mano mėgstamiausia jo knyga – „Romantiškas egoistas“.
Šio autoriaus atveju gaila, kad turbūt niekada neišeis skaityti, arba bent jau palyginti, su versijomis originalo kalba, nes prancūzų kalbos paskaitose teišmokau pasakyti „Povilas est un musicien“, bet ir tada dėstytoja papyko, nes juk „Povilas est un etudiant“ (sakė ji), bet kur ten jai suprast.
5.Nustokit juoktis iš supermamų ir žmonių, kurie įvairių feisbuko grupių ir puslapių postuose rašo su klaidomis savo pasireiškimais rodo ne patį geriausią išsilavinimą ar intelekto lygį. Tiesiog nustokit. Iš pradžių gal ir buvo juokinga, bet tie socialinių tinklų herojai, kurių pramoga spėjo tapti visų Londono/Dublino/Kosmoso lietuvių forumiukų sekimas ir darkymasis iš kiekvieno pro šalį mesto pareiškimo, atrodo liūdnai. Juk tiek įdomių ir gražių dalykų yra gyvenime ir be tokių veiklų. Argi verta apsistot ties pašaipa, nejučia ir sparčiai virstančia piktdžiugišku šaipymusi? Neverta gi, tikrai neverta.
6.Nueikit į Dėvėtus ir paragaukit Saros vegababo. Tai yra vienas geriausių dalykų, kokius teko ragauti mieste pastaruoju metu. Kaina ir kokybė dera.
(Norėjau Dėvėtus įtraukti į samprotavimus apie naujas vietas, bet jiems juk jau metai, o aš tik dabar iki jų daėjau)
7.Išeikit bent trumpam iš Islandijos ar Trakų gatvės (kur strigus jaučiuosi jau per seniai) ir aplankykit naujas vietas.
Skaitykla. Toje vietoje apsilankiau pirmą kartą. Nuvedė kažkur laiptais, sakė niekuo nesirūpint, viskuo bus pasirūpinta, ir patekau į jaukią erdvę, kurioje prapuolėm kelioms valandoms. Visos tos knygos interjere yra kūl. Daug šokom.
Peronas. Taksi operatorė klausė važiuosiu į autobusų ar traukinių stotį (tarsi būtų labai didelis skirtumas). Kai atvykau, krito šlapias sniegas, o traukinių bėgiai tamsoje atrodė kažkaip mistiškai. Užėjus labai patiko. Laukiu to karto, kai užsibūsim ir paryčiais tiesiai iš ten sėsim į traukinį ir nuriedėsim bent jau į Kauną, nes kodėl gi ne.
Turgus. Arčiau, bet prasčiau nei Peronas (leidžiu sau šituos du lygint, nes sekė vienas po kito), bet vis tiek labai gerai.
Ačiū tiems, kurie vis netingi man parodyti kažką naujo. Tikiuosi, ir neaptingsit.
Palikite komentarą
