Pirmyn į turinį

Žyma: poza

Slaptaėdos (2)

Kadaise rašiau, kas yra Slaptaėda. Prireikė daugiau nei metų, kad suvokčiau, jog vis dėl to egzistuoja ne vienas, o du Slaptaėdų porūšiai. Tas, kurį jau esu aprašiusi (kur slapta vis kabina kambarioko medų po šaukštą, tikėdamasis, kad liks nepastebėtas), galėtų būti vadinamas Slaptaėda Pasivijus ((kirtis ant antro skiemens),nes yra pasyvus – maisto neperka, o ir pamažu vagia jį tik namų zonoje, niekur neina).

Tas, apie kurį kalbėsiu šiandien galėtų būti vadinamas Slaptaėda Aktivijus. Priešingai nei Slaptaėda Pasivijus, šis yra aktyvus, nes slaptąjį ėdimą jis vykdo dažniausiai ne namuose, arba bent jau turi iš jų išlysti, kad to maisto įsigytų. Paklausite, kodėl jis Slaptaėda? Ogi todėl, kad jam gėda dėl maisto, kurį kartais ėda ir gėdingojo maisto valgymo ceremoniją jis siekia nuslėpti. Dažniausiai į misiją jis išsiruošia vienas (kartais, bet tik kartais, su draugais anoniminiais Slaptaėdom) ir jai pasirenka kuo mažiau pavojingą laiką (pvz. prieš pietus, kai visi dar ofisuose, arba po pietų, kai visi jau sotūs, ir, žinoma, dažniausiai – naktį). Slaptaėda kruopščiai atrsirenka, kur vykdyti nusikaltimą. Patyręs Slaptaėda Aktivijus niekada neis į Gedimino prospekto Makdonaldą, arba į Tauro Kalno kebabinę. Jokiu būdu. Nuodėmei jis rinksis Hezburgerį, esantį Žemuosiuos Paneriuos arba ant Molėtų plento, jei Makdonaldą – tai tik Žirmūnų, jei kebabinę – tai tik Ukmergės g., ir t.t. ir pan.

Slaptaėda į namus užsisako retai, nes laukimas – jo didžiausias priešas.

Daugiausia Slaptaėdai Aktivijus apmaudo kelia gan siauras greitojo maisto pasirinkimas Lietuvoje.

Mėgstamiausia daržovė, kai Slaptaėda apsimetinėja – salieras. Iš tikro – svogūnų žiedai tešloje.

Mėgstamiausias desertas, kai Slaptaėda apsimetinėja – keptas obuolys. Iš tikro – didelis Mako ledų kokteilis.

Mėgstamiausias gėrimas, kai Slaptaėda apsimetinėja – negazuotas vanduo. Iš tikro – didelis kolos, na, arba Mako ledų kokteilis (didelis).

Mėgstamiausias ingridientas – padažas.

Slaptaėda Aktivijus, būdamas draugų būry visuomet užsisakinės sveiką maistą, į fesibuką kels forskverus apie apsilankymą sporto klube, postringaus apie naudingąsias kalorijas ir, net nuėjęs su kompanija į greito maisto irštvą, išliks orus ir užsisakys tik kavos. Su liesu pienu.

Kokius kriterijus turi atitikti, kad galėtum vadint save Slaptaėda Aktivijus? Turi labai gerai išmanyti greitųjų restoranų meniu, darbo laikus, lokacijas ir kitas vingrybes; apie šį išmanymą privalai labai slėpti; išsiruošęs į misiją turi būti nepastebimas (rekomenduojami tamsūs akiniai nuo saulės, juodas gobtuvas, etc.) ir vikrus. Jei tau ėdant maistą iš Slaptaėdos Aktivijus meniu nėra bent truputį gėda, kad tu jį ėdi, slaptaėda vadintis negali.

Dažnai Slaptaėdos Aktivijus išsivysto iš Slaptaėdų Pasivijus.

2 Komentarai

Vilniaus briliantai, arba glemūras prieš tarybines sekcijas

Kai ilgai kažkur nebūni, vėliau ten sugrįžus viskas matosi kiek kitokiomis akimis ir įžvalgos lenda kiek giliau nei susizūlinus su įprasta aplinka.

Žengus vieną žingsnį atgal (atstumo prasme, ne progreso), kiek atitolus, Vilnių iš lėto priimu kaip vėl naują reiškinį. Jis keičiasi nepaprastai greit.

O pasirodo, tai išties fancy miestas. Visi puošiasi ir puošiasi daug. Gerai paruoštas makiažas jau nuo aštuntos ryto, atidirbti (tiesinti, garbanoti, kelti, velti) plaukai šiokiai dienai, konceptualūs rūbai išėjimui iki parduotuvės, ir visa kita, ir kita visa, žinai, apie ką aš. (Ne apie gabanas ir gelinius 6cm ilgio nagus, ne, aš apie kokybiškus, išties gražius rūbus ir bendrą pasirengimą viešumai.) Ir tai yra jėga. Vilnius verčia pasitempti. Tik kartais apsirėdęs paprasta eilute, pasijunti tarsi įžeidinėtum bendrą miesto stilių, ir it koks maištautojas į haute couture kolekcijos pristatymą įžengtum su pižama.

Vilniuje visi vairuoja naujas ir apynaujes mašinas, pietauja restoranuose, važinėja taksi, kerpasi aukšto lygio salonuose, gurkšnoja brangų vyną, gyvena dailiuose namuose ir vedžiojasi madingus šunis. Žmonės rūpinasi savo linijomis, apskritimais ir kampais.

Praeik per numylėto Vilniaus centrą vidury dienos ir pabandyk paprieštarauti. Vaizdas, įvaizdis, imidžas, poza liejasi per gatves, teka, srūva, tvinsta.

Ir man tai labiau patinka nei nepatinka. Estetika veikia teigiamai, ji glosto, gydo, ji pakelia aukščiau.

(Tik niekad nereikėtų pamiršti, kad paprastume juk genialumas, paprastume. Nepameskim galvų.)

Kiek gaila, kad arogancija irgi madinga. Ta tokia, kurios paliestas pasijunti it kas būtų dalgiu pakutenęs nugarą. Kai saulė danguj, dar nieko, bet jai nusileidus pradedi stebėtis, kokie gi miltukai beriami į vandenį, kad norėdamas netyčia neužklyst į vilkų pulką turi būti atsargus, nes gali likt apdraskytas. Jei nesijauti perdėm svarbus, verčiau pasijusk, gal suprasi, mat nesuprantu.

Bet žinai, po visų tų grožių bangos man vis tiek norom nenorom kyla klausimas, iš kur tie kraupūs troleibusai, apverčiantys miesto įvaizdį 180 laipsnių kampu, iš kur tos sekcijos, kurių surašymą mieste atlikus rastum daugiau nei gyventojų, iš kur Karininkų Ramovė, iš kur prašinėtojai ką nors atlikti „skubiai ir nebrangiai“, iš kur namai ir biurai, kur vis tiek kas nors nefunkcionuoja? Tiksliau, ne iš kur, o kodėl vis dar?

The best is yet to come. Tik dailius marškinius reikėtų užsitempt ne tik ant savęs, bet ir ant visko, kas tave supa. Ir atsipūst, įkvėpt, iškvėpt, ir prisimint – less is more, LESS is fuckin more, o žmonės gyvena vienas kito prieglobstyje, atsipalaiduokite.

Palikite komentarą