Padriki gyvenimo reiškiniai.
(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )
Išties, Vilnius darosi per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.
Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.
Niekaip niekaip
negaliu ir niekada negalėjau suprasti,
kaip statistinis lietuvis, statistinis klasiokas, praeivis, pakeleivis,
sugeba kasdien kimšti cepelinus, karbonadus ir visus kitus velnius, be saiko maukti alų, užsikąsdamas čipsais,
be perstojo klausyti european hit arba power hit radio,
žiūrėti chorų karus, šokių dešimtukus, dainų penkioliktukus, misių šimtukus, ir šiaip televizorių,
skaityti neišbrendamus delfiusalfaslrytus ir visa kita,
entertaininti save savaitgaliais akropoly, oze ar ten, tolėliau, gariūnuose,
ir finale išvažiuoti atsikvėpti į saulėtąją Turkiją.
Kažkaip
vis dažniau
ir dažniau
norisi
išlakt ežerą gėlo vandens, susisukt į kamuoliuką ir visu garsu užsileisti klasikinę muziką
ir būti kuo toliau nuo viso to
ne mano
ne mano
“pasaulio”.
Ir tai – ne poza.
Kyborgas (angl. cyborg) – sutvėrimas, pasižymintis ir biologinėmis, žmogiškosiomis, ir dirbtinėmis savybėmis, superherojus, kuriam nėra nieko neįmanomo. Atrodo kaip žmogus, elgiasi, jaučia, supranta kaip žmogus, bet jo galimybių ribos kur kas platesnės nei eilinio mirtingojo.
Palyginimas gal kiek ir per stiprus, bet ilgą laiką svarsčiau, kaip derėtų įvardyti žmones, kuriuos noriu aprašyti. Tad, pasvėrusi visokius variantus, pasilikau prie šio.
Yra žmonių, kurie miega aštuonias valandas per parą, mokosi arba dirba, arba šiaip, gyvena gyvenimą, kartais pasitūsina, kartais kažkur nueina, turi porą geriausių draugų ir laisvalaikiu padūsauja, kad “Tingisi kažką daryti”, “Blemba, koks oras, šiandien nesidirba”, “Man trūksta poilsio…”, ir t.t. ir pan.
Tokių žmonių mūsų visuomenėje daugiausia.
Tuo tarpu būna tokių žmonių, kuriuos aš, su visa didžiasia simpatija ir palankumu jiems, ir įvardiju kyborgais.
Tokių sutinku nedaug (gal ne tuose vandenyse plaukioju). Skirtingai nei tiems, anksčiau paminėtiesiems standartiniams piliečiams, kyborgams nėra blogo oro, netinkamų sąlygų dirbti, ar ne tos nuotaikos. Jie keliasi 5-6 ryto, ir, per daug nesimuistę, žengia į pasaulį versti everestų. Jie beprotiškai daug dirba. (Sako, jei daug dirbi, turbūt, nemoki planuoti savo laiko, bet čia aš ne apie tai). Daug dirba jie dėl to, kad yra savo srities fanatikai, perfekcionistai, kiekvieną kartą imdamiesi naujo projekto drebantys iš euforinio susijaudinimo, kad vėl ir vėl gali iš visos širdies daryti tai, kas jiems patinka. Šie žmonės nespjauna į mokslus. Bene visi turi mažų mažiausiai vieną išsilavinimą, ir, garantuotai, karts nuo karto svarsto galimybę praplėsti savo žinias savojoje, ar kokioje naujoje srityje. Labai dažnai kyborgai dirba ne vieną darbą. Būna ir taip, kad dirba kelis, studijuoja ir dar lanko kokius tobulinimosi kursus.
Jie labai gerai žino, ko nori, ir nori daug. Jiems nėra dalykų, kurių jie negali padaryti. Jei jie kažko nesupranta, įdeda visas pastangas užtaisyti spragas, jei kažkas neišeina, kaip mūsų visų mokytojai vaikystėje sakė, išvaro.
Kyborgai domisi daugybe įvairiausių sričių. Vieni mirksta tam tikrose meno srityse, kiti – sportuoja, dar kiti – savanoriauja, ar realizuoja save kitose nedarbinėse veiklose. Būna ir taip (na gerai, pripažinkim, taip būna dažnai), kad daro ir kelis iš čia paminėtų dalykų.
Būdami pavydėtinai jauni jie verčia tokius kalnus, kurių kiti nepastato ir per visą gyvenimą.
Jei kas paprašo jų pagalbos, jie visada pasirengę padėti. Jie labai gerai žino auksinę į priekį vedančio gyvenimo taisyklę – work hard and be nice to people. Jie visada atsakys į jūsų laiškus, žinutes, skambučius ar prašymus. Jie visada pasveikins jus visomis svarbiomis progomis. Jie niekada neliks skolingi, bet nesupyks, jei skolą pamiršitę jūs. Visų šių žingsnių nepadaryti jiems, visų pirma, reikštų nuskriausti save pačius.
Nepatikėsi, nors ir yra užimti 30 valandų per parą, jie kartais tūsina. Ir jų tūsai tokie, į kokius pakliuvę kai kurie jaustųsi it siurrealistiniame filme, o pabudę ryte tiesiog nesugebėtų patikėti, kad tai, ką regėjo – tiesa. (“Man regis, mes pirmadienį, būna, sugebam stipriau užšvęsti nei toji moteriškė atšventė savo vestuves.”)
Jie skaito. Jie rašo. Jie mąsto. Net ir sapnuose jie generuoja idėjas, kurias būtų galima paversti žingsniais į žemiškąjį rojų.
Jie myli. Kai jie myli, jie myli taip, kad dangus groja triumfo himnus.
Jei jiems kas nemalonaus nutinka, jie nešvaisto laiko kentėjimui. Jie pakyla ir eina. Ir tuomet jų verčiami kalnai patrigubėja. Iš principo.
(Vietoj išvadų)
Didžiulė laimė tas gyvenimas, ką.
1 Komentaras
O tau ar būna taip, kad vartaisi pataluos ištisą naktį negalėdamas užmigti ir galvodamas, ką daryti su savo gyvenimu? Būna, kad taip ir ryto sulauki, besvarstydamas įvairiausius ėjimus, galimybės ir atoveiksmius, kuriuos jie gali atnešti? Žmogus, kartą savu kailiu patyręs, kad viskas priklauso tik nuo jo, sunkiai begali nurimti, beklaidžiodamas pasirinkimų džiunglėse. Žinau, kad tai, kas dėsis mano gyvenime bei tai, kuo tapsiu ir kokią save suformuosiu priklauso tik nuo to, kaip stipriai sugebėsiu suimti save į rankas ir nustosiu brainstorminti bei pradėsiu daryti. Žinau, kad galiu labai daug ir dažnai gėda, kiek mažai darau. Kasdien it maldelę sau kartoju, the time is now, the time is now, kada jeigu ne dabar. Esam nepaprastai laimingi žmonės, kad turime tiek daug galimybių. Tuo pačiu esam ir truputi įkalinti savo baimių kalėjimuose, nors iš tiesų, baimę juk įveikiam susidūre akis į akį su ja.
Vėl ir vėl savu kailiu įsitikinu, kokią magišką galią turi svajonės. Žmogus, kažko nepaprastai trokšdamas, tampa šimtus kartų labiau užtikrintas tuo, ką daro. Visuose jo veiksmuose slypi galinga jėga, kuria alsuodamas jis kartais jaučiasi taip, tarsi galėtų įkopti į Everestą. Kiekviena diena įgauna prasmę – net ir tingėti atrodo beprasmiška, kai žinai, kad ateityje tavęs laukia šis tas ypatingo.
Pažadu sau, kad versiu gyvenimą aukštyn kojom. Pažadu sau, kad prabėgus dešimtmečiui nesigailėsiu nei vieno žengto žingsnio. Ir tegu visas pasaulis tiesia kelius mano svajonėms.
