Pirmyn į turinį

Žyma: Nuovargis

Kasdienybės nuotrupos

Taip, aš šiandien esu ta netekėjusi beprotiškai daug dirbanti moteris, kuri sėdi vos grįžusi namo iš darbo (21.00, išėjau 07.20) nusivalo makiažą, viską numeta, susisupa į rožinį chalatuką, valgo ledus ir žiūri Sex and the City. Ir kai esi toks pavargęs, visiškai nebeparina anei jokie pletkai ir intrigos, ir nebeužsiiminėji jokiais overthinking’ais, nuo kurių pražilti, ko gero, įmanoma greičiau nei nuo juodo darbo. Su kolegom, kurie varo tokiais pat tempais, kaip ir aš, pradedame darytis gan smagi vienas kitą suprantanti netradicinė šeima, kurios inside juokelių ne mūsų profesijos atstovams paaiškinti turbūt nepavyktų. O dievai, kaip man pasisekė, kad šiame darbe visai to nesitikėdama atradau šitiek gražių žmonių. Ir šiaip, mano darbas – jėga. In your face, visi skeptikai, purkštavę, kai pasirinkau šią specialybę. Kai suvokiu, kiek, pasirodo, žmonių neturi švarios anglų kalbos savo gyvenime, pašiurpstu – juk šitiek nuostabių dalykų galima suprasti ir patirti tik angliškai.

O danguje pilnatis. Kiekvieną liapsusą, kiekvieną surauktą veidą ir savo vieną po kito iš rankų krentančius daiktus nurašau pilnam mėnuliui, kuris smaginasi it marionetes judindamas vargšus mirtinguosius.

Tai tiek nuotrupų iš mano kaip vilkelis besisukančios kasdienybės, kuria, savo pačios nuostabai, esu visai patenkinta. Stop thinking, start doing, dear.

2 Komentarai

Dirgli

Viskas, sesija pagaliau baigta, vidurkis – 8.5, pusės štukės į orą paleisti nereikės, beliko išlaikyti final exam ir bus VISKAS. Liko vos dvi savaitės.

O tuo tarpu aš vaikštau išsunktom smegenim, apatiška visam pasauliui ir ne visai džiugi. Visa esybe jaučiu, kad turbūt atėjo laikas, kai jau reikėtų žymiai daugiau laiko praleisti su savimi, o ne blaškantis tarp milijono veidų ir balsų. Būna, sėdžiu su žmonėmis ir jaučiuosi neturinti jėgų kalbėti, o juo labiau gilintis į kažkieno problemas. Dabar tenoriu dirbti dirbti dirbti, kai nedirbu – viena važinėtis riedučiais antakalnio užkampiais, skaityti, rašyti, girdėti, matyti. O taip, visgi noriu būti ir su naujais žmonėmis, kurie spinduliuoja ramuma, bet man koktu nuo bukumo, su kuriuo turiu susidurt akis į akį kiekviename žingsnyje. Koktu nuo kiekvieno idioto, kuris nesupranta, kas yra atsakomybė, koktu nuo tų, kurie be perstojo šneka, bet nesugeba pajudinti šiknos, koktu nuo nemandagių ir nekultūringų bepročių.

Šeštadienį iš naktinių klejonių grįžau pėstute paryčiais, besiklausydama Foje. Sekmadienio rytą pasitikau Plėjuj, bestrikinėdama ir rėkdama, kad meilės nebus per daug. Nuo keturiolikos metų kiekvienas pavasaris pažymėtas šia muzika. Veskitės mane į A. M. koncertą kasnors.

1 Komentaras

Kaip palengva ateina pabaiga

Niekas negalėjo patikėt, ir pati dar netikiu, bet šį savaitgalį praleidau namie – jokių draugų, jokių svaigalų – ir pagaliau pabaigiau kursinį darbą. Penktadienį laikiau vieną svarbiausių egzų, dėl kurio visiškai nebuvau tikra – penketo būtų užtekę, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau gauti septynis, kas pas šią dėstytoją yra labai daug. Palengva mokslai ritasi į pabaigą – liko tipologijos (gretinamoji kalbotyra) egzas ir final exam, kuris, ko gero, pareikalaus nemažai streso ir jėgų. Ir tada, jei viskas gerai, bus viskas. VISKAS. Viskas paaiškės iki birželio trečios, laikykit kumščius.

Tu neįsivaizduoji, kaip norėčiau dabar išgriūti kur prie baseinėlio su aperolio taure rankoj. Svajonės svajonėm, o kolkas – reikia varyti pilnu tempu.

Beje, pirmą kartą gyvenime vasarą leisiu Vilniuje. Įdomu. Kasdien vis labiau stiprėja ilgesys Vienai ir Berlynui. Kartais taip maudžia, kad noris užsikasti po žemėmis. Norisi tikėti, kad dar bus, kada paklajoti po pasaulį ir niekuo nesirūpinti. Gaila, tačiau darosi vis sunkiau patikėti, kad kada dar jausiu įkvėpimą. Mano pasaulyje meilės nėra. Užvis labiau jos nėra čia, Vilniuje, vienišų šunų mieste.

Palikite komentarą