Pirmyn į turinį

Žyma: Norai

Atsikvėpimas

Dar tik spalio pradžia, o jau galvoj sukas apmąstymai, kad, po velnių, audringi šie metai buvo nenormaliai, įspūdžių užtektų ne vieną metų apžvalgą sukurpt.

Labai netyra ir nedora galvot, kad kiekvieną minutę, kuomet nedirbi, teoriškai galėtum kalt pinigus? „You‘ve got the looks, I‘ve got the brains, let‘s make lots of money.“

Drebu, kaip noriu naujos tattoo. Jaučiu, bus gimtadienio dovana sau.

Sapnavau, kad gulim žalioj pievoj ir lakam kolą kibirais.

Today is the first day of the rest of your life, baby. Važiuojam.

Palikite komentarą

Mergaitė – chaosas

Manosios nuotaikos tokios nepastovios, kad kartais net bijausi. (Žinai, kai supies ir gera ir nežinai, nuslysi, ar ne?)

Kai praeina paauglystė, sako, jau, lyg ir turėtų nusistovėti tirščiai ir išsigryninti viskas, kam pridera, tiesa?

Manoj galvoj siaučia uraganai, pūgos ir sausros vienu metu; tiesa ir ne santykiauja tarpusavy ir nežinai, kas gims iš šių nesupaisomų ryšių.

Noris ramybės, tylos, paprastumo, iki tobulo skaidrumo išlaižyto dangaus, noris, kad būtų taip gryna, jog galėtum nerti be baimės susitept. Gulėti be žado tris šimtus metų.

<…>

Noris nesibaigiančio šėlsmo ir žinojimo, kad vėl ir vėl bus ir bus, rašyti, skaityti, regėti, skubėti, dirbti, dirbti, dirbti, kalbėtis, klausyti, rasti, veržtis, verstis kūliais.

Kaip tokioje mažoje mergaitėje gali tilpti tiek daug? Kaip rast valios prisėst ir viską surūšiuot, nesibijant mest lauk nunešiotų laimių?

O bus kažkada taip, kad stabtelėsim, prisėsim ir bus gana?

Nebus.

Palikite komentarą

Klykavimai

(O noriu pasakyti tiek daug, kad net sunku surikiuoti žodžius ir mintis galvoje. )

Išties, Vilnius darosi  per ankštas. Vilnius smaugia, slegia, veržia, Vilniuje nebetelpu. Baisiai myliu aš tą prakeiktąjį miestą, bet.

Manęs čia nesupranta ir aš nebesuprantu. Ir tas abipusis nesupratimas išmuša iš vėžių. Ir tas nesupratimas vėl ir vėl ir vėl neša į miestus, kurių aš nepažįstu, kuriems, nepažinodama, atsiduočiau.

Palikite komentarą

Tirpstam

Sapnavau, kad iškeliauju į Ispaniją dirbti paprastų darbų. Dar sapnavau, kad prancūzai nužudė Saudo Arabijos karalių Abdullah bin Abdul–Aziz ir prasidėjo karas, o mano galvoje įsižiebė tik viena mintelė “Fak, ne kas.” Vėl ir vėl sapnuoju, kad susimaunu, o pabudus, ir suvokus, kad tai – tik sapnas, ramiau atsidūstu.

Labai labai norisi tylos, labai norisi šokti, bet dailiai šokti, sinchroniškai ir švariai, labai norisi išmokti stovėti ant galvos, visur eiti pėstute, gerti žalią arbatą kibirais, mokėti tobulai kalbėti vokiškai ir prancūziškai ir neprivalėti niekur skubėti. Labai labai norisi į Vieną.

Toks tat mano pavasarinis budimas.

Palikite komentarą