Pirmyn į turinį

Žyma: Nick Hornby

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį
Įkelta 2011 11 spalio

Apie objektyvų požiūrį į savo galvos turinį

“Telling me I can do anything I want is like pulling the plug out of the bath and then telling the water it can go anywhere it wants. Try it, and see what happens.”

“Asking the head I have now to explain its own thinking is as pointless as dialing your own telephone number on your own telephone: Either way, you get an engaged signal. Or your own answer message, if you have that kind of phone system.”

“And it isn’t that I’m so unhappy I don’t want to live anymore. That’s not what it feels like. It feels more like I’m tired and bored and the party’s gone on too long and I want to go home. I feel flat and there doesn’t seem to be anything to look forward to, so I’d rather call it a day.”

“I don’t think you can call it stalking when it’s just phone calls and letters and emails and knocking on the door.”

N. Hornby

Dešimta diena be tabako. Pilnatis.

Palikite komentarą
Pabusti iš letargo miego
Įkelta 2011 21 balandžio

Pabusti iš letargo miego

Viskas. Gana sirgt, liūdėt, stresuot, kompleksuot ir panikuot. Oficicialiai skelbiu pavasarį. Daugiau jokių treningasų, jokios tinginystės, bevalystės (bevališkumo?) ir apatijos. Išsiritu iš savo kiauto ir pradedu šviesesnį etapą. Šiandien skaitinėjau Nick Hornby, the truth will set you free, taip? Tai the truth is, kad aš tikrai nenoriu būti ta susisukusia viskuo nepatenkinta, nelaiminga mergaite. Go on, say what you want. Whatever it is, say it to yourself. Ko noriu, aš žinau, gal garsiai ir nesakysiu, bet išdrįstu ištarti sau. Pasveriu visus už ir prieš, suvokiu situaciją blaiviai ir metu paikas mintis iš galvos. Sveikas pragmatizmas ir jokių sentimentų. Dar kartą. Važiuojam.

2 komentarai
Įkelta 2011 14 sausio

Speigas (nors ir nėra šalta)

„You know that things aren’t going well for you when you can’t even tell people the simplest fact about your life, just because they’ll presume you’re asking them to feel sorry for you.”


Nick Hornby

Nesu labai džiugi pastaruoju metu. Rodos, lyg ir viskas gerai, bet. Bet klykia draskos jausmai, neturėdami, kur pasidėti. Dabar, kaip ir žiemą ir daug jų atgal.

Tik Fever Ray ir The Black Keys ir The National. I’m afraid of everyone. Ir Herbjorg Wassmo. Kaip aš nemėgstu skųstis, po šimts. Bet atrodo, kad tik tai ir teveikiu. Hell yeah.

Palikite komentarą
Įkelta 2010 9 gruodžio

Almost 22

Žinai, ta knyga, kur klausau, tikrai labai smagi. Kartais pagaunu save einančią mieste ir besijuokiančią. Gal taip ir neturėtų būti, juk ji apie savižudybę. Nors iš tiesų, mano akimis, ji apie tai, kaip viskas paprasta ir mechaniška. O aktoriai, įgarsinę šį kūrinį, puikiai padirbėjo.

„People go on about places like Starbucks being unpersonal and all that, but what if that’s what you want? I’d be lost if people like that got their way and there was nothing unpersonal in the world. I like to know that there are big places without windows where no one gives a shit. You need confidence to go into small places with regular customers… I’m happiest in the Virgin Megastore and Borders and Starbucks and Pizza Express, where no one gives a shit and no one knows who you are. My mum & dad are always going on about how soulless those places are, and I’m like Der. That’s the point.”

***

Už pusantros valandos man 22. Visai negražus skaičius. Švenčiu palengva ateinantį gimtadienį klausydama pliuso, plepėdama su žmonėmis, valgydama Lion ir gerdama arbatą. Ekskliuzyviai, žinai.

O šiaip tai, skirtingai nei dauguma žmonių, gimtadienius aš mėgstu. Aš mėgstu dėmesį, dovanas, sveikinimus ir krykštavimą. Mėgstu švęsti ir visada švenčiu savo gimtadienį garsiai ir smagiai. Bene visi gimtadieniai – puikūs atsiminimai ir nuotykiai. Nemėgstu tik šampano pilstymo ant mano galvos. Tikiuos, išvysim šią nesubtilią tradiciją pagaliau. Man miela suvokti, kad dauguma žmonių, kurie bus pas mane šiemet, buvo ir tada, kai suėjo 16 ar 20. Aš myliu savo draugus. Man tik liūdna, kad dabar aš ne namie, bet, žinoma, viskas savu noru, dėl to purkštauti neturėčiau. Ir liūdna, kad pastaruoju metu jokio vaibo kažką rašyti.

5 komentarai
Įkelta 2010 4 gruodžio

Gyvenimas – nesibaigiantis serialas

O šiandien buvo įdomi diena. Ryte nuėjau pas daktarus ir netikėtai apturėjau mini operaciją be nuskausminamųjų. Neneigsiu, sėdėjau amo netekusi gerą pusdienį. Skauda, taip, labai skauda, viskas, žinoma, vardan gero, bet! Pasijutau kaip kokiam grožio peily, kur veidus pjausto kaip niekur nieko be jokių parkių.

O vėliau aplankė tokios naujienos, dėl kurių apsiblioviau kaip mažas vaikas ir visą dieną nenustoju ašarot, kai pagalvoju apie tai, kaip kai kas šiame pasaulyje pasikeis. Tos ašaros – nei liūdesio nei džiaugsmo, o, greičiausiai, jaudulio išraiška.

Dabar – penktadienis namie su The Libertines, internetiniais pokalbiai su žmonėmis bei Inez van Lamsweerde and Vinoodh Matadin nuotraukų vartymu.

Šiandien buvo graži diena, indeed.

„It’s no good pretending that any relationship has a future if your record collections disagree violently or if your favorite films wouldn’t even speak to each other if they met at a party.”

N. Hornby

Joa? Aš sakau, kad taip.

Palikite komentarą