Ketvirtadienis. 19.30 susitariau susitikti su draugu, kuris atostogauja Vienoje. Kadangi nujaučiau, kad be alkoholio apsieita nebus, tai įsimečiau į rankinę Lambruskos ir porą puodelių. Kainos supermarketuose ir kavinėse kardinaliai skiriasi (tarkim, alus supermarkete ~0,6euro, o kavinėje nuo 3,5euro), tai visi parkai, kurių nakčiai niekas neuždaro, knibždėte knibžda žmonių (gitaros, dainos, alus, vynas ir visoks kitoks entertainment). O tokiu oru netgi maloniau relaksuotis ant pievelės nei už stalo. Sėdėjom, gurkšnojom, klausėmės gyvai atliekamos muzikos ir plepėjom, o visokie apsukruoliai mums siūlė pirkti šalto alaus iš jų rankinės vos už 1,5euro. Kadangi alus mums nelabai, nusprendėm šį vakarą apsistoti ties vynu.
Later, netikėtai atsiradome MQ, kur vyko prozos vakaras ir buriavosi minia žmonių, beieškodama tuliko akies krašteliu pamačiau Vienos modernaus meno muziejų ir būtinai ten apsilankysiu (tik reikia sulaukti rugpjūčio pirmo ketvirtadienio, nes tuomet šitam reikalui būna discountai).
Ačiū draugui, atradau dar vieną puikų lengvą gėrimą, šiek tiek primenantį Campari ir labai gerai atliekantį gaivinimo funkciją, kai lauke pliutrisdešimtpenki – Aperol Spritz. Dabar jau žinau, kas bus šios vasaros gėrimas numeris vienas.
Trumpai susimavus, ketvirtadienio vakaras davė tai, ko man jau kurį laiką čia trūko – gerą juoko dozę, nuoširdžius pokalbius ir, pagaliau, tikrai atsipalaidavau. Puse keturių grįžau namo, o rytoj jau laukė kiti adventures.
Penktadienis. Susitarėm, kad atsikelsim 6, prabudau 8, šiaip ne taip išsiritau iš lovos 9.30, o 11val beveik kaip ir buvo planuota (anksti ryte) jau stovėjom traukinių stoty ieškodamos paogiausio kelio į Liublianą. Dėl įvairių niuansų kely praleidom bene visą dieną, bet užtat vaizdų prisižiūrėjom neįkanojamų. Gulėjau išsidrėbusi traukinio kupe, klausiau Junior Boys – Prallel Lines ir negalėjau nebūt išsiviepus iki ausų matydama tokius gamtos vaizdus. Bent valandą važiavom vien pro kalnus ir gražiausius vandenis ever.
Visą šeštadienį tingiai slampinėjom po miestą, valgėm ledus, kopėm į pilį, o galiausiai tiesiog vartėmės parke. Nereikėjo niekur skubėti, daug jaukiai šnekėjomės, valgėm abrikosus ir vis sau primindavom – the time is now. Magiškas vakaras mieste gurkšnojant mano jau minėtąjį Aperolį, kokteilius ir alų, atradinėjant unikaliausius miesto kampelius ir palengva įsijaučiant į jų atmosferą džiugino kiekviena akimirka. Visiškas atsipalaidavimas ir šypsena per visą veidą. Ir daug daug šiltų pokalbiųtokią pačią šiltą naktį.
Miegoti taip ir nenuėjom, nes tiesiog buvo gaila to quality laiko, kurį galėjom praleisti toliau besimėgaudami ta magiška būsena, kuomet jautiesi toks lazy and relaxed ir net nepajauti, kaip kyla saulė sėdint terasoj, iš kurios atsiveria vaizdai į visas pasaulio šalis.
Iš ten tiesiai ir pajudėjom į stotį, pasiryžę miego trūkumą kompensuot jau traukinyje. Stabtelėjom Villach miestelyje, kur, negaliu paaiškint, kodėl, trumpam užsukom į bažnyčią, o vėliau tiesiog vaikštinėjom palei upę ir maitinom laukinius paukščius.
Kaip gera gyventi, kaip gera ragauti gyvenimą pilna burna.
