Pirmyn į turinį

Žyma: Muzika

Apie Vilniaus vakarėlių erdves ir saulėtus žiemos rytus

Dar vasarą suvokiau, kad, nors Vilniuje gyvenu jau ketvirtus metus (na gerai, šis sezonas nesiskaito, bet treji metai tai jau bus), vos atvažiavusi sugebėjau užsiciklinti ties keliomis vietelėmis ir nebesugebu nieko naujo atrasti – lankausi tuose pačiuose klubuose, baruose, maitinimo įstaigose ir, tuo pačiu, maluos tarp daugybę kartų matytų veidų. Matai, kadangi anksčiau nuolat reziduodavome Totorių gatvėje, tai ir maršrutas būdavo gan aiškus: Opium – kamikadzės ir kreizi šmeizi šokiai, Woo – tarp kitko, Roller – Techno, Mano Alibi (dabar Misterija) – pašėliot prie muzikinio aparato, Transilvanija (deja, jau uždaryta) – galutiniam nusisvaigimui ir šokiams su vilkais, Satta – atitinkamam nusirovimui paryčiais arba ketvirtadieniais, Būsi Trečias – dieniniam taškymuisi, Tappo D‘oro – antri namai, na, dar Bix trečiadieniais ir Soho – savaitgalio paryčiais. Ir bene visada tas ratas gan uždaras, nepaminėjau vos keletos nelabai reikšmingų vietų, kur kartais valgau ir kartais nevalgau. Taigi, grįžus pasižadėjau daryti eksperimentą – eisim ten, kur dar nebuvom! O kad būtų dar įdomiau, eisim labai įvairiai. Peržvelgus Vilniaus barų ir klubų sąrašą tokių vietų gan nemažai. Challenge created!

Dar šiandien sudariau sau list’ą, ką turiu nuveikti iki kovo (aš esu advanced visokių list‘ų kūrime, kaip jau, turbūt, pastebėjai). List‘ą sudaro maždaug 25 konkretūs punktai. Bet aš viską padarysiu, pamatysi.

Dar reiktų susidaryti list‘ą, ką privalau pamatyti ir nuveikti Berlyne, nes liko vos pusantro mėnesio, o aš vis dar slow motion režime. Pirmasis pasistūmėjimas bus kelionė į Deutche Welle televiziją penktadienį.

Šiandien, nušvitus dienos šviesai, supratau, kad aš jau nebe abrikosas, o visas bananas vanilinis. Niu.

Tiesa, pagaliau prasidėjo tie nerealūs žiemos rytai, kuriuos taip mėgstu. Žiemos šiaip iš esmės nemėgtu visai, bet, kai keliauji į universitetą ar dar kur, lauke vėsu vėsu, o saulė spigina, kaip pašėlusi, iš tiesų jausmas puikus. Šiandien klausau daug gražios muzikos, mokausi, skaitau, rašau, kalbuosi su mylimaisiais ir šypsaus. Vienatvę prisijaukinsiu, o visa kita – jau kaip nors.

Nauja neproto banga – D. I. I. I. B. 2011 koalicija. Kada nors papasakosiu.

2 komentarai

Muzikiniai džiaugsmai: The Black Keys

Vaje vaje, visai pamiršau pasidalinti naujausiai muzikiniais atradimais! Kažkokiam vakarėlį, prieš kokį mėnesį ar daugiau beveik netyčia išgirdau visai nieko muzikėlę ir, aišku, pasižymėjau, kad reikės pachekint. Taigi dabar be sustojimo klausau ir kaifuoju nuo nuostabios muzikos. Mano naujausias ir itin džiuginantis muzikinis skanumynas – amerikiečiai The Black Keys. Siūlau pradėti pažintį nuo dainų Never Gonna Give You Up ir Everlasting Light. Dar ne viską jų perklausiau, nes grupė įrašų išleidusi nemažai, bet kaskart krykštauju iš laimės, vis atrasdama kažką gražaus. Nuostabi muzika mano ramybei.

Palikite komentarą

Pasakos ir fetišėliai

Nesakiau gal tau dar, bet šiuo metu aš taip pasinešus ant kaukių, kad ujuj. Ir ant Batmano. Ir ypač ant Catwoman. Iš vaikystės jie man – tobuli. Ir šiaip. Seksi seksi seksi. O Mr. Penguin – vienas baisiausių herojų ever. Atsimenu Batman’ą kaip vieną labiausiai exciting dalykų iš vaikystės.

Gaila, nerandu niekur pirkti gražios kaukės. Gal žinai, kur galėtų būti? Aš ieškau ne catwoman, paprasto kažko – parduotuvės prigrūstos Rudolfų ir Scary mūvio, o gražių kaukių nėra.

Beje, kalbant apie vaikystės herojus, matei Rammstein klipą Sonne? Būtinai pažiūrėk. Visada labiau mėgau pamotę nei Snieguolę, bet šis klipas – virš visko. Genijų darbas.



Palikite komentarą

Čiuju žiemužė

Žinai, kokia palaima būti tuo pirmuoju paklydėliu, kuris mina ką tik nukritusį sniegą? Pas mus pirmą kartą prisnigo ir kaip tik šiąnakt klampojau namų link. Branderburger Tor, Unter der Linde ir visos išpuoštos gatvės taip gražiai atrodo sningant. Pakeleiviai užsimanė pasiskolinti balionėlį nuo vartų, kaipmat prisistatė apsauga su automatais, bet atsisveikino tai su šypsena – mes tik balionėlio norėjom, vartus paliksim.

Šiandien pagaliau pamačiau Modeselektorius. Šiandien padėjau keliems žmonėms. Šiandien susibendravau su keliais. Šiandien pradėjo taisytis sveikata. Šiandien prisnigo. Šiandien aš laiminga.

Jei šukės tikrai laimę neša, tai kažkiek simboliška, jog ką tik papyliau vaistų buteliuką. Gal dabar tikrai tik gerės viskas?

Klausau audiobook Nick Hornby „A Long Way Down“. Kokia gera šyza!

„The trouble with my generation is that we all think we’re fucking geniuses. Making something isn’t good enough for us, and neither is selling something, or teaching something, or even just doing something; we have to be something.”

Palikite komentarą

Flashback’ai

‚<...>
Atsimeni vėl
Savo pirmąją
Meilę — Mergaitę
Iš tolimo
Prarasto
Ryto.
<...>
Ir stovi,
Klausai,
Kaip širdis
Tavo rauda,
Rasa
Ant šaligatvio
Tekši.
O ne!
Ta rasa —
Ne rasa.
Tai tik žvaigždės
Pabirę.
<...>‘
P. Širvys

Vaje, kiek praėjo dienų. O atsimenu kiekvieną akimirką it tai būtų nutikę kątik. Dabar aš jaunesnė, tik labiau subrendusi; nuoširdesnė, tik išmokusi geriau apsimetinėti; paprastesnė, bet išdidesnė.

http://www.youtube.com/watch?v=ZTHcrBWMJek

Remember remember

That November

O dabar gyvenam toliau, dar ir kaip gyvenam! Dabar taip keistai malonu sutikti žmones, beprotiškai įsimylėjusius save, dar įdomiau juose atpažinti tiek būdingų sau savybių.

Die ganze Welt dreht sich um mich

denn ich bin nur ein Egoist

‘Nowadays most people die of a sort of creeping common sense, and discover when it is too late that the only things one never regrets are one’s mistakes.’

O. Wilde


Pamažu, bet pagaliau prarandu baimę klysti.

Sako, gyvačių kerėtojais gimstama, ne tampama.

Palikite komentarą