Laikas Lietuvoje tirpsta, o kiekviena diena pateikia vis naujų siurprizų. Visą savaitgalį leidau Vilniuje, tik šiandien paryčiais parsikapsčiau Panevėžin. Keistos dienos. Milijonas seniai matytų ir pasiilgtų žmonių, daug juoko, pletkų ir vienas riebus kultūrinis šokas. Pliusas tai, jog savaitgalį dievulis aplinkybes sudėliojo taip, kad gavau progą susidurt akis į akį su bene labiausiai kamavusia dilema, nuo kurios jau tikėjausi pabėgti. Laimei, užteko valios pasielgti taip, kad dabar galiu sakyti, jog tai, kas slėgė senokai, pagaliau nebekamuoja. Teliko tik faktas – gana beviltiškų jausmų žmogui, kuris to nevertas. Aš stipri, aš graži, protinga ir gera ir rasiu tą, kuris mane vertins. Pykčio laikyti taip pat neverta – negali gi žmogus pamilt nemylinčia širdim.
Žinai, kas čia labai prajuokino? Po Austrijos gražuolių bernų visi čia tokie paprastučiai. Išvis, gatvės pilnos žavių susitvarkiusių mergaičių, kurias už parankės tempia visokie apsisnarglėję daigai. Fiak.
Dar buvau pamiršus, kaip visi geba spoksoti vieni į kitus. Akis išvertę piliečiai žiopsojo į mūsų kompaniją, kurioje buvo vienas naujos ultrastiliovas pažįstamas. Pamiršau, kad tai, jog Vilnius – sostinė, nelabai gelbėja jos gyventojus nuo provincialumo. Einamiausia eilutė vis dar tebėra džinsai, balti kedai ir džinsovkė. Prajuokino maksimos kamuoliukai ir tai, kad net Ž. Savickis turi knygą apie save. Nes čia visi turi knygą apie save. O jei dar neturi, tai ją rašo.
Faina, kad čia vis dar pigūs butai nuomai ir kelionės taksi. Visai nefaina nauja viešojo transporto sistema, tai, kad gatvės apšviestos taip mažai, jog einant kažkur naktį visai nesudėtinga išgriūt, o vairuot tamsiose gatvėse taip pat nelabai jauku.
Visai nefaina, kad stengies būt visiems geras, bet finale vistiek girdi priekaištus.
P.S. Gavau dovanų Barauskaitę!
