Man taip velniškai šalta visur ir visada, kad pradedu galvoti – gal mano termoreguliacinei sistemai kažkas negerai, mat visi aplink tik aikčioja Pavasaris, pavasaris! Katei morčius juodas, lipa sienom, žmonėmis ir kitaip lipamais paviršiais. Man liko keturios valandos miegoti prieš rytojų, tačiau taip įsivažiavau į darbo režimą, kad bijau, jog nesugebėsiu užmigt. Užtat puikiai sugebėsiu užsnūst kokioj paskaitoj ar dar kur, kur visai to nereikėtų daryti. Laukiu savaitgalio, bet visgi nujaučiu, kad jis ateis ir bus didelis pfff, mat kai labai lauki, taip jau būna, paskui tik keikies ir skėsčioji rankom. Didžiausias issue mano gyvenime dabar yra, kaip nustoti dėl visko pergyventi ir stresuoti kiekvienoj situacijoj. Kažkaip buvau linkusi manyti, kad in general aš gi nesu ta, kuri dėl visko panikuoja, bet kai sapnuoju nesibaigiančius mokslus ir visokias šyzovas situacijas, tenka pripažinti, kad toli gražu – aš nuoširdžiai einu iš proto dėl visokių paviršinių dalykų, kurie realiai, net ir labai pasistengę, manes iš pamatų sujudinti negalėtų – apie visokius blogiausius variantus seniai pagalvota ir jiems more or less pasirengta.
Neįsivaizduoji, kaip laukiu akimirkos, kai galėsiu lengviau atsikvėpti ir, tikėkimės, jau bus šilta, ramu ir gera. Kartais pamaudžia, kad esam tie kariai, kurie vieni karo lauke sau žygiuoja, bet visom jėgom spiriu šiuos pasidievagojimus šalin – geriau juk nebus, tad tereiktų realistiškai suvokti – tam tikrose srityse žmogui sėkmė tiesiog nenulemta ir jau geriau oriai tai priimti nei iš paskutiniųjų gėdingai kapanotis artificial sąlygomis, kai naiviai prisigalvojame, ko nėra, ir paskui krentam veidu į purvą. Nors taip norėtus bent kartą į dvidešimt metų tart kai pavasaris – vynui sudie…
