Pirmyn į turinį

Žyma: Komplimentai

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Komentarai

Apie tikras gyvenimo tiesas, kurios yra visiškai teisingos. ADVICE FOR LIFE.

Man ne vienas žmogus yra sakęs, kad su savo entuziazmu ir nusiteikimu galėčiau coach‘int žmones visus iš eilės ir atgaivinėt po gyvenimo nesėkmių. Su savo nesąmonėm susitvarkius ir vis dar karts nuo karto besitvarkydama, tikrai mielai.

Taigi. Jūsų dėmesiui krūva faktų, informacijos, kuri pravers gyvenime ir tiesų, kurios yra visiškai teisingos. (Su lyriniai nukrypimais, o kaipgi be jų).

Jeigu jūsų išgėrę einate rūkyti be paltuko, nereikia stebėtis, kad pirmadienį ima kosuliukas.

Jeigu susipažindamas žmogus praneša, kad geriausia jo būdo savybė yra humoro jausmas, gero nelaukit.

„Visai nieko“ nėra komplimentas.

„Neblogai“ nėra komplimentas.

Dažniausiai savo gyvenimo detales (el.pašto adresą, šeimyninę padėtį, pavardę, profesiją, katinų skaičių) slepia patys neįdomiausi žmonės.

Niekas taip nedreba ir nepurto, kaip visi įmanomi 53 maršruto autobusai.

Kai kalbame apie valandų kiekį, pvz „Paulius pas tavo mamą prabuvo 7h“, naudojame sutrumpinimą „h“, kai kalbame apie laiką, pvz. „15val. „Marse“ prasideda happy hour“, naudojame sutrumpinimą „val.“. Nesakome15h „Marse” prasideda happy hour.”

Žodis “neesu” ir jo atmainos neegzistuoja.

The Kills nėra tas pats, kas The Killers.

Jammi kebabas arba McFlurry su Daimu kartais yra tai, ko gyvenime trūksta iki pilnos laimės.

Jeigu jūsų sūnus ar dukra mokyklos programoje turi anglų k., nereiškia, kad jis/ji yra ekspertas ir nepamainomas patarėjas visais anglų kalbos klausimais. Aš pvz. mokykloje mokiausi fiziką, bet tai nieko nereiškia.

Laikas Lietuvoje kasmet dusyk sukamas nuo 2003m. Ir vis tiek, atėjus metui sukti, niekas niekada nebūna iki galo tikras, į kurią pusę.

Vardas Jurga nėra tas pats, kas Jurgita, kaip ir Sima nėra tas pats, kas Simona, kaip ir Gedas nėra tas pats, kas Gediminas, kaip ir Vilma nėra tas pats, kas Ilma.

Jeigu žmogus, pažinodamas jus daugiau nei pusę metų, vis tiek nesugeba išmokti jūsų vardo, jis yra, nu sorry, bet retardas.

50eu yra daugiau nei 5eu.

Valgyti pusę kibiro ledų yra tas pats, kas pusiau čiulpti.

Dažnai nėra ne laiko, galimybių ar pinigų, o NORO.

Žmogui gyvenime kartais tiesiog reikia prisigerti.

Jeigu žmogus tvirtina, kad geriausia jo skaityta knyga – „Mažasis princas“, labai didelė tikimybė, kad paskutinį kartą jis iš viso kokią nors knygą skaitė penktoj klasėj.

If someone is nice to you, but rude to the waiter, they are not a nice person.

Jei jūs mylimųjų nepuoselėjat, jie jus palieka.

Apetitas kyla bevalgant.

Skolintis pinigų tam, kad atiduotumėte skolas, nėra gudru.

Jei jūs daug dirbat, turite ir daug uždirbti.

Gyvenime garantuoto nėra nieko. NIEKO.

Gerti uždarytame bare jam užsidarius po darbo valandų nėra gudru.

Jei geriate uždarytame bare, jau jam užsidarius, kitą dieną stebėtis, kodėl nėra gera, nėra gudru.

Joga, stabili finansinė padėtis ir savidisciplina viską sustato į vietas.

Jei geriate ir nerūkote, galvą kitą dieną skauda kur kas mažiau.

Rašyt/skambint interesantams penktą ryto prisigėrus nėra gudru.

Jei žmogus universitetus vis dar vadina institutais, Lukiškių aikštę – Lenino aikšte, o Pilies gatvę – Gorkio gatve, atsargiai su tuo žmogum.

Skęstančiųjų gelbėjimas yra skęstančiųjų reikalas.

Feisbuke nykščių žmonės tyčia nededa.

Jei interesantas į jus nežiūri, jūs nesirūpinkit, gali būti, kad jis susiras lievą kavalierių ir paskutiniai juoksitės jūs.

Kol jūs skaičiuojat svetimus pinigus, kažkas kitas ramiai sau uždirba tuos, kuriuos galėtumėte uždirbti jūs.

Kol jūs nedrįstat kalbinti jus dominančio interesanto, jį kalbina kažkas kitas.

Jei žmonės yra arogantiški, tai lopai jie, o ne jūs.

Tūsinti reikia retai, bet smarkiai ir su fejerverkais, o ne dažnai ir pusėtinai.

Gerai, pigiai ir greitai nebūna.

Vertimai iš/į anglų kalbą kainuoja daugiau nei jūs manote.

Jei jūs patys savęs nemylėsit, nemylės ir niekas kitas.

(šitas kartojasi, bet kai kurie, kaip matau, niekaip nesuprantat, todėl pakartosiu dar kartą)

Jei koks nors interesantas, jums patinkantis berniukas ar mergaitė jums nerašo, neatrašo, neateina susitikti, neatsiliepia. Tai yra tikrai ne dėl to, kad jie turi nežmoniškai daug darbo. Ir ne dėl to, kad jie serga. Ir jų tikrai nepartrenkė vilkikas. Ir nei jiems, nei jų sūnui tikrai neįkando zebras. Ir jiems tikrai tikrai nieko blogo neatsitiko. Atsiminkit visiems laikams. (Kiek jau kartų buvo sakyta, dievaž). HE/SHE IS JUST NOT THAT INTO YOU. Ir labai, labai gali būti, kad tas interesantas šiuo metu pietauja/geria šampaną/ima būsto paskolą/vedžioja šunį/niurkosi po kaldra su kažkuo kitu, bet ne su jumis.

Jei jums reikia pushinti interesantą, kad jums atrašytų, kad su jumis kažkur nueitų ir kažką paveiktų, su jumis draugautų, su jumis apsigyventų, su jumis tuoktųsi, su jumis apsivaikuotų, gali būti, kad visa tai jis ir padarys (taip, nupushinti žmogų įmanoma labai toli, tik ar reikia), bet oi tikrai maža tikimybė, kad galiausiai neverksit vieni virtuvėj. Tai jau geriau išsiprauskit lediniam realybės duše dar nieko neprisidirbę, o ne po penkių metų santuokos supratę, kad sėdit toj virtuvėj vienui vieni, braukiat pirštais per savo žilstančius plaukus, gurkšnojat krupniką ir galvojat, kaip čia reikės tą virtuvę dalintis. Nebūtinai gražiuoju. Tikriausiai negražiuoju.

Jei kažkas nutaria, kad jus kankinti, jūsų negerbti, jus skaudinti, su jumis nemandagiai bendrauti ar nesiskaityti yra normalu, bėkite nuo tų žmonių kuo greičiau ir kuo toliau. Tučtuojau. Nieko, kartoju, nieko nėra blogiau nei iš desperacijos leistis į meiles su lopais.

Dabar atsispausdinkit šitas tiesas ir išmokit mintinai. Ir gyvent tikrai bus geriau.

6 Komentarai

Pavasario pradžios mišrainė

Per pastaruosius dvejus metus tyčia netyčia vartydama lietuviškus žurnalus išlavinau akį – 9/10 kartų pataikau atspėti, kai fotosesiją būna pastailinusi A. Jablonskytė. Sako, jei gali nedainuoti, šiukštu nedainuok. Jei gali nestailinti, tai nestailink. Nes tikrai nereikėtų. Nors, gal surinkti visa, kas blogiausia ir sukrauti ant žmogaus sukuriant 1992m. „Žavūs ir drąsūs“ atmosferą – irgi talentas?

Tęsiant klausimų, į kuriuos, kaži ar kas kada atsakys, bet kaži, ar man vienai jie kylą, galima paminėti IKEA. Kiek iš mūsų jau pirko ledų už litą arba du? Kiek iš mūsų pasimetė, nežinodami, kaip elgtis, kai tai darė pirmą kartą?

Ir kur iš parduotuvių dingo dribsniai-pagalvėlės su kokiu nors įdaru?

Kodėl žmonės nebenaudoja žodžių „pinigai“ arba „litai“? Kodėl juos išstūmė tokios alternatyvos kaip „pinigėliai“, „pinigiukai“, „lietuviški pinigai“, etc.? Per šiurkštu?

Mėnesio įžanga į diskusija: „Kalbant apie papūgas…“

Mėnesio pergertitas: Kai sakai „Caribou“, o girdisi „Skyrybų“.

O jūs dar turite dėstytojų, kurie sako „Aš emailu labai retai naudojuosi.“, arba „Aš tuo emailu, kuris pateiktas universiteto puslapyje, nesinaudoju“? Vardan d.tėvo ir sūnaus ir dvasios. Norint pakeliauti laiku, nebūtina vykti į Grūto parką, pelėsiais ir kerpėm apaugę štai pastatai ir jų sergėtojai pačiam Vilniaus centre.

Sezono atradimas – IPA alus. Vilniuje kol kas aptiktas tik Bix, bet jei kas žinot, kur dar kitur pilsto – netylėkit. Nepatinka beveik niekam, bet jei jau kam patinka, tai patinka labai.

Jau ne vienerius metus nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės jaučia nenumaldomą poreikį kitiems žmonėms, juos išvydę ištarti „Atrodai pavargęs/usi“. Iš patirties sakau, kad dažniausiai šių žodžių adresatas kaip tyčia pavargęs nesijaučia. Jaučiasi žvalus ir dailus. Kur veda šis pastebėjimas? Man atrodo, ten pat, kaip ir komplimentai „Esi simpatiška“, „Esi įdomių veido bruožų“, „Nesi baisi.“

Ar žinojote, kad vaikas iš Kinder reklamos yra Chriso Traegerio vaikas?

Susumuojant lietuviško identiteto paieškas: duona, druska ir raudoni vakarai. Verkiu ir kaifuoju.

Kaip gera, kai spigina saulė ir ilgėja dienos. Nokstu kaip tas ananasas. Įtampa atslūgsta.

Thumbs up on Facebook https://www.facebook.com/Mahilablog

3 Komentarai

Apie komplimentus ir nelabai

Aš žiauriai mėgstu žarstytis komplimentais. Taip labai. Nes jei man patinka kolegės batai, tai aš tikrai juos pagirsiu, kartais galiu ir nepažįstamą gatvėj užpult, jei tik gera nuotaika. Ir, jei jau išgirdot kokį gražų žodį iš manęs, patikėkit, jis nuoširdus. Liežuvis neapsiverstų meluot, o dar šitaip naglai. (Kartą senojo Woo tūlike stebėjau, kaip viena moteriškė gyrė kitos „nuostabią lūpų formą“, o, šiai užsidarius kabinoje, su drauge klykavo iš šito ala bajeriuko, fu, fu, fu – not my style of harpijizm).

Ir išties – pozityvūs žodžiai turi ypatingą galią. Tik labai svarbu, kad jie būtų tikri. Maniškiai dažniausiai užbaigiami šauktukais, jei girt, tai girt, tikrai negaila. Paliaupsintam žmogui ir diena gali praskaidrėt kaip reikalas.

Bet nieko nėra baisiau už pusiau komplimentus. Jei jau išgirsti, kad kažkas yra visai nieko, visai neblogai, pusė velnio, tai jau iškart matai pusiau nupuvusią obelį apskabytais lapais. Ir nieko nėra baisiau, nei išgirsti, kad esi simpatiškas, įdomių bruožų, arba, apsaugok Viešpatie, nesi negražus. Paruoškit narkozę, metas plastinei operacijai.

2 Komentarai