Esu tikra, kad ir taip pakankamai aišku, kad nesu masinės produkcijos egzempliorius, bet kartais pamirštu. Kaip ten bebūtų, skatinama savo jokiais parametrais neišmatuojamo ego, papasakosiu tai, ko dar nežinai. Kaip kokiam žurnale, paskutiniame puslapyje, kur įsitaiso nerūpestingi intervai.
Mano ūgis – metras piam du ir taip, tu niekada nesi sutikęs mažesnės mergaitės.
Šešerius metus dirbau vadove krikščioniškoje stovykloje. Puikiai išmanau bibliją. Kadaise net norėjau studijuoti teologiją, bet buvo nuspręsta, kad neapsimoka. Mintinai moku gal šimtą giesmių.
Pirmą kartą normaliai pabandžiau rūkyti būdama šešiolikos. Taip patiko, kad tąnakt surūkiau du pakelius. Ir nenumiriau.
Mano didžiausia daiktų aistra – adidas šmutkės. Vos pamačius kokį naują egzempliorių, apsiseilėju kaip nenormali.
Kai vartoju alkoholį ir pradedu čiaudėti – ženklas, kad man jau stadija.
Dažnai, ypač, jei išgeriu, galiu būti labai emocionali ir reiškti jausmus dešimt kartų stipriau, nei jie išties yra manyje – įsijungia režimas „serialas“, kuriame sėkmingai vaidinu. Tada aš jau myliu ir žmones, ir saulę, ir gėles, ir medžius – visus. Kaip Bridžita Džouns, kai rašė kalėdinius laiškus.
Esu antiek visiška pelėda, kad nueiti pamiegoti „pietų“ vienuoliktą vakaro man yra normalu. Nueiti miegoti „ant rimtųjų“ šeštą – irgi.
Taip nekenčiu kortų žaidimų, kad net nemoku lošti „Durniaus“.
Nepripažįstu ir negaliu pakęsti jokio sporto, išskyrus važinėjimą rolikais.
Nekenčiu bendrauti telefonu, nemėgstu rašyti žinučių ir šiaip telefono, kaip prietaiso.
Moku klasiškai parkuotis galu, man labai patinka vairuoti ir žinau, kur yra ir kaip atrodo generatoriaus dirželis.
Klaikiai bijau kutenimo. Nežmoniškai.
Mėgstamiausias visų laikų saldumynas – ledai. Galiu valgyt pusryčiams, pietums ir vakarienei. Dar – datulės.
Žiauriai pametinėju ir palikinėju visur daiktus, juos laužau, daužau, plėšau, sugadinu ir nenusaugau.
Vaikystėje šuo yra man nukandęs ausies galiuką, ko pasekoje esu unikalus egzempliorius.
Trečiam kurse sugalvojau, kad tikrai nežadu sieti savo ateities su anglų kalba, tad įgijau dar vieną specialybę – tapau kirpėja ir taip, moku dešimčia skirtingų būdų susukti plaukus bigudukais.
Dvyliktoj klasėj pirmam semestre turėjau ~180 nepateisintų pamokų.
Aš niekada nemeluoju.
Jei kažkur einu, guliu, ar sėdžiu ne viena, privalau būti žmogui iš kairės. Kitaip – mirtis.
Ant savo galvos nesu turėjusi tik žalių plaukų. Keturiolikos-penkiolikos buvau ryškiai ryškiai raudona. Jei aš tamsinu plaukus, reiškia, kad man moralkės ir aš slepiuosi.
Svajonių miestas, kuriame aš dar gyvensiu – Viena.
Pusę metų dirbau kazino kasininke Karoliniškėse. Tada pagaliau ir išmokau rusų kalbą.
Pirmą kartą gyvenime prisigėriau nuo tekilos, tad ją geriu nebent toje stadijoje, kurios jau nebeprisimenu.
Ant savo kūno turiu širdelę, pasiskolintą iš Keith Haring paveikslo.
To be continued.
Labanakt, Lietuva.
