Pirmyn į turinį

Žyma: keisti jausmai

Keistų jausmų kolekcija

Žmonės daug ką kolekcionuoja, o aš kažkada pradėjau užsirašinėti savo keistus jausmus. De javu čia neminėsiu, nes šitas baisiai plačiai apkalbėtas, susitelksiu ties kitais.

1. Tas debiliškas jausmas, kai apie kažką galvoji, nori kažką pasakyti, jau jau sakysi ir štai kažkas ima ir išblaško dėmesį/nukreipia temą, o tu per tą sekundės dalį PAMIRŠTI, ką ten galvojai. Ir tada paskui galvoji, galvoji, neprisimeni, nervas ima (nors šiaip gali būti, kad ten iš viso kažkokią nesvarbi nesąmonė buvo), bandai iš naujo sukt plokštelę galvoj ir permąstyt kaip dėliojos tavo mintys iki išsiblaškymo akimirkos. Būna, kad prisimeni, tada palengvėja. Būna, kad visgi nepavyksta, tada kurį laiką pabūni susidirginęs, paskui atleidžia. Sakysit, kad čia tik stoneriams taip būna? Nu visgi ne žinokit.

2. Tas jausmas, kai sužinai ką nors naujo (pvz. kokią nors grupę, filmą, vietą arba pvz. kokį nors dalyką, kuris visame pasaulyje buvo common sense, o tau visiška naujiena) ir paskui vaikštai pritrenktas supratęs, kad visi jau seniai apie tai žinojo. Nu ir atrodo, tarsi visi kaip susitarę tai nuo tavęs slėpė. Į šitą kategoriją įeina situacijos, kai sužinai, kad daug metų iš eilės darydavai tą pačią klaidą (pvz. visiškai ne taip tardavai kokį nors žodį) ir niekas, niekas tau to nepasakydavo.

3. Tas jausmas, kai manai, kad kažkas kažką iš tavęs pavogė. Man atrodo, visi esam buvę tokioj situacijoj, kai atsidūrėm kokioje nors kompanijoje, kur ne visi savi – anksčiau taip būdavo plotuos visokiuos, vėliau įvairiausiose kelionėse, projektuose ir pan. Būni va kokiam tūse, ir štai va prašau neberandi telefono kokio. Tada, kai tas neatsiranda išpurčius tašę pradedi galvot, kad hm, aš gi čia ne visus pažįstu, tai GAL KAS NORS PAĖMĖ ir įtariai dairaisi, vertindamas, katras čia gi dabar galėjo pavinonaraiderinti. („Ne nu tai matyt tas kažkieno draugelis, kurio nieks nepažįsta, iš viso, kas jį atsivedė?“) Nu ir paskui prisimeni, kad gi nunešei telefą kraut į kitą kambarį ir apima tokia kaltė, kad mintyse jau buvai pasmerkęs visus. Jei jums nėra buvę, all good, man irgi taip epizodiškai, bet tas jausmas – ir praradimo, ir atradimo vėliau yra keistas.

4. Tas jausmas, kai penktadienis arba šeštadienis, o tu niekur neini. Ir tada pradeda atrodyti, kad viskas, jaunystė baigėsi, vienąsyk neišeisi, pamažu pradėsi kristi iš socialinio gyvenimo, tapsi nuoboda, apkerpėsi, tave visi pamirš ir greit pasensi. Iš tikro tai taip nebus, bet tas jausmas žudantis. Juodoji vakarėlių skylė pradeda tiesti savo ilgas rankas ir temptis už plaukų, kad išlįstum kur nors nu nors trumpam. Tada dar kartais būna taip, kad išspiri save iš namų, slampinėji mieste ir galvoji „nu blyn, tikrai reikėjo namie likt, pailsėt, paskaityt, filmą pažiūrėt“. O paskui kitą savaitgalį procedūrą vėl kartoji. Tai va, žinokit, pasirodo, kai kelis savaitgalius iš eilės visgi lieki namie ar kažkaip kitaip leidi laiką, tas jausmas nebe toks stiprus ir nebe taip kankina.

5. Tas jausmas, kai galvoj groja kokia nors melodija, vaikštai kelias dienas kaip debilas ir neprisimeni, kokia tai daina. Tada atrodo, kad prisiminti yra vienas svarbiausių dalykų. Viskas baigiasi arba tuo, kad visgi išsiaiškinti, arba tiesiog pamiršti, kad ieškojai. Paauglystėj, kai dar nebuvo shazamo ir šiaip internetas nebuvo toks išvešėjęs, nežinau kiek laiko galvoj grojo New Order – Blue Monday, kol pavyko išsiryškint, kas tai per daina. Jau net isterija mums su draugėmis buvo kilus, bet va vieną dieną paaiškėjo.

6. Tas jausmas, kai šauna kokia nors mintis ir galvoji sau, o va, kaip aš čia dabar protingai padarysiu ir paskui supranti, kad jau tai padarei. Man pavyzdžiui dažnai būna, kad pagalvoju, va, einu susirašysiu einamuosius darbus, atsiverčiu darbo knygą, ogi sveiki, didžioji dalis punktų jau surašyta. Kada ir kaip – blackoutas visiškas. Nu ir čia pavyzdžių būtų galima sugalvoti daugybę.

7. Tas jausmas, kad vis dar esi stovkėj/projekte. Tie, kas gyvenime yra buvę stovykloj, kokiame nors projekte, nu kad ir su draugų kompanija ilgiau, kur ribotas skaičius žmonių kurį laiką gyvena ir veikia kartu, supras, apie ką aš. Per kelias dienas taip pripranti prie to, kad aplink tave yra tik tam tikri žmonės ir projektui pasibaigus ir grįžus į pasaulį sunku su tuo apsiprasti. Girdi žmonių balsus gatvėje ar kur kitur ir atrodo, kad tie balsai yra kažkurio iš žmonių, kurie kartu su tavim buvo tame projekte. Paprastai šitas jausmas labai greit praeina, bet jis nu tikrai keistas.

Na ir, žinoma, yra toks dalykas, kaip uncanny, bet apie šitą nesiplėsiu. Verčiau paskaitykite Z. Froido esė apie tai, kas tai yra, šito jausmo formas ir visa kita. Nepaprastai įdomu.

O kokius keistus jausmus, savo prigimtimi panašius į aprašytuosius, esate patyrę jūs? Nes esu tikra, kad būtų galima pildyti, bet šiuo metu prisimenu tik tiek. Beje, rašydama nieko neguglinau, neieškojau papildomų idėjų, viskas grynai iš savo patirties.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

8 Komentarai