Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.
Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.
Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.
Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.
Va, katė.
Va, Igoris.
Palikite komentarą