Pirmyn į turinį

Žyma: Katė

Apie salotines jūrų kiaulytes, skraidančius katinus ir vasarą

O žinai, mano sapnai nesiliauja. Suprantu, kad skaityti apie kitų sapnus ko gero vienas nuobodesnių dalykų, tai šia tema trumpai – sapnuoju vyrus iš praeities bei mano kates (still dvi), jodinėjančias ant salotiniai-baltų jūros kiaulyčių. Jūros kiaulytės, užsisodinę katę ant kupros, pakyla į orą ir skrieja.

Geras, paguglinau ir atradau, kaip visa tai atrodo (garbės žodis, vaizdas sapne atsirado anksčiau nei išvydau jį ekrane). Sudėk pirmą ir antrą paveikslėlius drauge ir gausi mano kliedesius.

Kita tema. Ėdesys. Man atrodo, ant McFlurry ledų su Daim’u išleidžiu panašiai tiek, kiek rūkaliai cigaretėms. O savaitgalį buvau pas tėvus. Atvirai pasakius, viena priežasčių, kodėl man baisu grįžti į Pnv, yra tai, kad ten reikia valgyt valgyt valgyt. Per parą teko paragauti: picos, ledų, kitokių ledų, pyrago, torto, saldainių, vištienos troškinio, tortilijų, virtinukų ir dar kažko, bet jau nebepamenu visko. Po kriaušių-pasukų režimo skrandis nebesupranta, kas vyksta, kai toks kermošius ištinka. Laimei, iš namų parsivežiau tik 400g prieaugį. Tai kas būtų jei gyvenčiau ten visą laiką?

Beje, metų valia tęsiasi – būdama LT kebabą valgiau tik vieną kartą. Kas būtų galėjęs patikėt.

Penktadienį lekiam prie ežerų, kitą savaitgalį Sūpynės. Nuostabus tas gyvenimas pabaigus mokslus. Ir vėl galiu būt rami, džiugi ir kalbėti apie visokius vėjus. Jaučiu, kaip lygėja raukšlelės po akimis.

1 Komentaras

Katė ir šiaurės ašigalis Vilniuj, apšy

Čiuju dar nepasakojau vieno įdomesnių, naujesnių dalyku mano gyvenime – su naujais namais gavau katę. Man atrodo, ne kartą esu minėjusi, kad nemėgstu vaikų, kačių, gyvūnų ir pan. dalykų per arti. Taigi, vyksta keistas virsmas – man atrodo, aš pamilau tą katę. Nežinau, kodėl, bet ji nuolat leidžia laiką mano kambary, ryte pažadina, miega ant mano lovos ir visaip kaip veržiasi bendraut. Supratau, kad tos katės buvimas pasidarė itin priimtinas, nes grįžusi, jei nematau katės, sunerimstu. Tai va, gyveni, žmogus, ir stebini save.

Another topic. Joptararai, kada, po velniais, atšils? Man jau taip atsibodo mano žieminis paltas, šalikas, kepurė ir visa kita amunicija, kad neįsivaizduoji. Sėdžiu trulike (greitis 5km/val., true story), atrodo, vėjas pučia, sėdžiu paskaitoj su paltu, nes nesveikai šalta, nosis nušąla tiek, kad visas organizmas didžiai nusigąsta dėl to šaltumo, miegu po šimtu anklodžių ir, atrodo, nebus galo šitai žiemai. (Ir juk tai bus paskutinė žiema/ir jau daugiau niekada neatšils???). Prieš devynerius metus balandžio dvidešimt trečią maudžiaus ežere. Rimtai.

Einu gal pagaliau žiūrėt Sonnenallee, jau kaži kiek laiko atidėlioju. Pauosčiau, kaip kvepia jogų arbata, kurią netaisyklingai geriu (mat reikia virint, o aš tiesiog užpilu, tipo aj, bus gerai). Geriau būčiau neuosčius, čiaudėju pipirais. Hell yeah.

Aj, tiesa. Kvailai vaikiškai juokingas dalykas. Šiandien dėstytoja per paskaita pasakė ŠŪDAS. Norėjo sakyti šis būdvardis ir susiliejo jai žodžiai ir gavos va taip va, kaip niekur nieko. Vėl, neįmanoma situacijos debiliškumo apipasakot, bet žvengėm juodai visi, ji ypač.

Va, katė.

Va, Igoris.

Palikite komentarą