Taip, aš šiandien esu ta netekėjusi beprotiškai daug dirbanti moteris, kuri sėdi vos grįžusi namo iš darbo (21.00, išėjau 07.20) nusivalo makiažą, viską numeta, susisupa į rožinį chalatuką, valgo ledus ir žiūri Sex and the City. Ir kai esi toks pavargęs, visiškai nebeparina anei jokie pletkai ir intrigos, ir nebeužsiiminėji jokiais overthinking’ais, nuo kurių pražilti, ko gero, įmanoma greičiau nei nuo juodo darbo. Su kolegom, kurie varo tokiais pat tempais, kaip ir aš, pradedame darytis gan smagi vienas kitą suprantanti netradicinė šeima, kurios inside juokelių ne mūsų profesijos atstovams paaiškinti turbūt nepavyktų. O dievai, kaip man pasisekė, kad šiame darbe visai to nesitikėdama atradau šitiek gražių žmonių. Ir šiaip, mano darbas – jėga. In your face, visi skeptikai, purkštavę, kai pasirinkau šią specialybę. Kai suvokiu, kiek, pasirodo, žmonių neturi švarios anglų kalbos savo gyvenime, pašiurpstu – juk šitiek nuostabių dalykų galima suprasti ir patirti tik angliškai.
O danguje pilnatis. Kiekvieną liapsusą, kiekvieną surauktą veidą ir savo vieną po kito iš rankų krentančius daiktus nurašau pilnam mėnuliui, kuris smaginasi it marionetes judindamas vargšus mirtinguosius.
Tai tiek nuotrupų iš mano kaip vilkelis besisukančios kasdienybės, kuria, savo pačios nuostabai, esu visai patenkinta. Stop thinking, start doing, dear.
2 Komentarai