Pirmyn į turinį

Žyma: Karmėlavos cepelinai

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai