Pirmyn į turinį

Žyma: Kardiolita

Nosies pertvaros operacija: išsamiai aprašyta asmeninė patirtis ir rekomendacijos

DĖMESIO, šis įrašas nebus labai estetiškas, linksmas ar romantiškas. Gali būti, kad jis jums bus visiškai neįdomus. (Vietomis jis gali būti netgi šlykštokas, bet nu realybė yra realybė). Kai pradėjote mane skaityti, turbūt daugiausia rašiau apie nerūpestingą gyvenimą Vilniuje, vakarėlius ir naktinėjimo žavesį, tačiau aš buvau ir esu ne tik tai. Aš ir į darbą einu, ir, būna, nelabai įdomiai gyvenu, o būna, kad ir sergu. (Įdomi statistika – dieną, kai pasirodė postas apie operaciją FB puslapyje unlike paspaudė rekordinis žmonių skaičius).

Taigi.

Sausio 5 d. man buvo atlikta nosies pertvaros operacija ir sumažintos nosies kriauklės (kad ir kas tai bebūtų). Dvejojau, ar iš viso apie tokį gana asmenišką dalyką skelbti bloge, o rašyti atskiro įrašo tikrai neketinau. BET. Atsibudusi po narkozės buvau tokia guvi ir energinga, kad visgi pasidalinau įspūdžiais FB puslapyje. Na ir ką, visai netikėtai mane užplūdo asmeninės žinutės su klausimais apie šią operaciją.

Taigi nutariau kaip įmanoma detaliau aprašyti savo patirtį, nes tikiu, kad informacija, kurią pateiksiu, gali būti naudinga ne vienam. O net jei ir padėsiu vos keliems žmonėms, still worth it. (Beje, internete galima rasti kažkokios moters pasakojimą, kuriame ji detaliai aprašo, kaip visas šis reikalas vyko, kai nosies pertvarą operavo jos vyrui. Mano patirtis, manau, smarkiai skiriasi. Be to, pasakosiu pati, o ne žmogus, buvęs šalia.)

Priešistorė

Kiek save atsimenu, visur ir visada su savimi nešiodavausi nosinaičių pakelį. Kamuodavo amžina sloga. Tik tokia keistoka – snarglys nebėga, bet vis atrodo, kad nosis užsikišusi ir vis trūksta oro. Ir čiaudėdavau (nežinau, ar ir toliau čiaudėsiu, nosis vis dar gyja) aš žiauriai daug. Netgi maniau, kad esu alergiška kavai, nes čiaudėdavau dažniausiai po to, kai jos išgerdavau. Tačiau alergijos testas buvo neigiamas, tad šią versiją teko atmesti.

Problema lyg ir nebuvo baisiai didelė, bet mane nuoširdžiai užkniso. Man gėda, kad nuolat snargliuojuos, man gėda, kad kalbėdamasi su žmonėmis pučiu nosį (nes kitaip tiesiog negaliu), valgydama aš visada turiu stabtelėti ir dar kartą ją išsipūsti, nes man natūraliai arba trūksta oro arba viskas varva. Nosis vizualiai atrodo tiesi, jokios kuprelės ar kažko tokio nėra. (Tad, jei jums operuojant atliks ir vizualinę korekciją, gali būti, kad viskas vyks kitaip).

Tiesą sakant, net nemaniau, kad kažkas čia ne taip, kol manęs apie tai nepradėjo klausti aplinkiniai. Nu tipo, tai kas tau yra, kodėl tu visada su nosinaitėm. Aš nežinojau, ką atsakyt. Ir tada kažkaip pagalvojau, kad turbūt ne visi žmonės ryte atsikėlę valydamiesi dantis turi normaliai pasikamuot, kad atsikimštų nosis ir pradėtų veikt gerklė. Tada nuėjau pas šeimos daktarę. Ji man davė siuntimą pas LOR daktarą ir aš be jokių rekomendacijų tiesiog užsiregistravau pas pirmą pasitaikiusią daktarę Antakalnio poliklinikoje (E. Gruodienę). Ji apžiūrėjo nosį, pasakė, kad gal būtų neblogai ateityje pasidaryti nosies rentgeno nuotrauką, bet jai siuntimo nedavė ir prirašė krūvą lašiukų purškaliukų. (Pasakė, kad šiukštu nenaudočiau Otrivin ir panašių purškalų bei nesinaudočiau mėtinėmis nosinaitėmis.)

Gal ir negražu taip sakyti, bet man labai nepatiko toji daktarė, nes buvo nemandagi ir grubi, todėl kažkaip nuoširdžiai nenorėjau aklai sekti jos nurodymais. (Beje, daktarė yra ganėtinai solidaus amžiaus, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie automatiškai nurašo kitus dėl jų jauno ar seno amžiaus. Kad ir kiek metų jai būtų, ji tiesiog buvo nemaloni.) Nepatiko man ir tai, kad siuntimo rentgenui taip ir negavau. Nepirkau jokių vaistų, nes pagalvojau, kad jei jau kreiva toji nosis, purkšk nepurškęs, nepadės.

Tuomet grįžau pas savo šeimos daktarę ir tiesiog paprašiau, kad mane nusiųstų pasidaryti nosies rentgeną. Šeimos daktarė pasakė, kad, jei pertvara kreiva, nuotrauką nusipirkčiau, kad turėčiau ateičiai. Antakalnio poliklinikoje padarė nuotrauką ir pranešė: „Na, naujienos nelabai geros, pertvara kreiva.“

O tada sekė linksmoji dalis – pastangos nusipirkti nuotrauką. Pasakiau, kad norėčiau ją gauti, o kažkokio ten archyvo vedėja man sako „Nu kam jums, jei nesidarot operacijos. Nueikit pas LORą, pasižiūrės vėl, jei sugalvosit operuotis tai ir nusipirksit. Man jūsų pinigų gaila.“ (Beje, ant kabineto parašyta, kad tas slaptas archyvas dirba kažkokiu kosminiu laiku, jei neklystu – tik antradieniais, tik 16-18val., bet man kažkaip pavyko pagauti archyvo vedėją). Kai paaiškinau, kad man sumokėti tuos 5eu už tą nuotrauką bus kur kas paprasčiau negu vaikštinėti pirmyn atgal pas daktarus ir po rentgenus, šiaip ne taip nuotrauką išsikovojau.

Grįžau pas savo šeimos daktarę, kuri man davė siuntimą pas LOR ir rekomendavo daktarą G. Strazdą, kuris dirba Kardiolitoje bei Lazdynų ligoninėje. Pastarojoje jis konsultuoja nemokamai, todėl pasiskambinau ir užsiregistravau konsultacijai. (Laukti teko apie tris savaites). Konsultacija vyko spalio 22d. Daktaras pasirodė labai malonus ir keliantis pasitikėjimą. Vos pažvelgęs į nuotrauką ir trumpai apžiūrėjęs nosį tiesiai šviesiai paklausė: „Tai rašyt į eilę?“ (suprask, laukia nosies pertvaros operacija). Sakau rašyt.

(Jau prieš apžiūrą buvau nusprendusi, kad jei siūlys operuotis, sutiksiu. Kai man buvo 15 m. man išoperavo tonziles (anginą). Iki tos operacijos nuolat sirgdavau angina ir žiauriai kankindavausi, o po jos bet koks peršalimas atrodo smulkmena. Tad anginos operacija buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime, smarkiai palengvinusių reikalus. Atsižvelgdama į šią gerąją patirtį pasakiau sau, kad ir nosies operacija gali situaciją palenkti į gerąją pusę. Tiesa, nežinau, ar mąstau teisingai, ar nusišneku, bet kažkaip tikiuosi, kad, jei po operacijos smegenys gaus daugiau deguonies, jos geriau veiks. Žiauriai laukiu šito :D)

Norėjau, kad mano nosies pertvaros operacija vyktų sausio pradžioje, nes tada turiu mažiausiai darbų, o daktaras kaip tik ir pasakė, kad vietos būtų tik po Naujųjų, kas man puikiai tiko.

Taigi, į ligoninę turėjau atvykti sausio 4 d., operacija buvo suplanuota sausio 5 d.

Prieš atvykdama 10-12 d. iki operacijos turėjau atlikti bendruosius kraujo bei šlapimo tyrimus, pasidaryti kardiogramą ir plaučių nuotrauką (pastarąją buvau dariusis pavasarį, tad jos aprašas galioja metus, kartoti nereikėjo). Šeimos daktarė turėjo parašyti naują siuntimą operacijai. Ji man suruošė visą bylą su visa reikalinga informacija, su kuria ir atvykau į Lazdynų ligoninę.

(Kadangi būčiau buvusi laiminga, jei kas būtų detaliai papasakojęs, kaip vyksta net ir pati gulimosi į ligoninę procedūra, viską apibūdinsiu išsamiai.)

Pirmoji diena (sausio 4 d.)

Su visais daiktais ir paltuku 8:30 ryto atėjau į Lazdynų ligoninės planinės pagalbos skyriaus registratūrą. Aparate galimi du pasirinkimai – Konsultacija ir Hospitalizacija. Pasirinkau Hospitalizaciją. Atsisėdau ir laukiau, kol pasirodys mano numeriukas. Po pusvalandžio sulaukiau. Tada turėjau pateikti turimą bylą bei asmens dokumentą (turėjau pasą). Pasirašiau dokumentus, kad sutinku su viskuo, kas vyks toliau ir savu noru guluosi į ligoninę bei pateikiau mamos, kuriai reikėtų skambinti skubiu atveju, telefono numerį.

Administratorė nusiuntė mane į kabinetą pas seselę. Ten manęs paklausė ūgio, svorio, ar esu kam nors alergiška ir dar kelių dalykų. Tada pasakė, kad galiu keliauti į septintą aukštą, kuriame ir yra LOR skyrius.

Atėjus ten prisistačiau seselei poste. Ji mane atvedė į palatą, kurioje dar nieko nebuvo. Išsirinkau lovą ir pamažu įsikūriau. (Lauko drabužius ir batus pasidėjau sieninėje spintoje).  Pirmąją dieną mane daktarai apžiūrėjo du kartus. Iš pradžių apžiūrėjo tądien budėjusi daktarė A. Jurčiukonienė. Vėliau tokią pat apžiūrą atliko ir, kaip suprantu, rezidentas. Buvo truputį juokinga, nes akivaizdu, kad jam buvo kur kas baisiau nei man ir apžiūrėdamas nosį jis truputį drebėjo ir man ją užgavo. Bet bendrai ta situacija buvo labiau juokinga (man, ne jam) negu bloga.

Daktarė pasakė, kad galiu pasirinkti, kokie tamponai bus naudojami operacijos metu. Galimi variantai – paprasti ligoninės turimi tamponai (kaip suprantu, bintiniai) arba modernesni silikoniniai tamponai, kurių pageidaudama turėčiau sumokėti papildomus 16,44eu. Sakė, kad pastaruosius traukiant patiriamas mažesnis diskomfortas, tad nutariau juos įsigyti. Man davė informacinį lapelį, su kuriuo nuėjau į kasą ir susimokėjau.

Man pasakė, kad dar neaišku, kuris daktaras mane operuos. Šiaip nustebau, nes buvau tikra, kad, jei jau konsultavausi pas G. Strazdą, tai ir darys jis. Kad ir kaip ten būtų, pernelyg nesijaudinau.

Vėliau mane pakvietė ir vėl. Mane apžiūrėjo skyriaus vedėjas S. Balseris, o tada – daktaras E. Kateiva. Man buvo pranešta, kad pastarasis mane ir operuos. Nenoriu nuskambėti kažkaip ne taip, bet pirma mintis jį pamačius buvo „Koks išvaizdus vyras“. 😀 Na, ir nujaučiu bendraamžis arba keliais metais vyresnis nei aš. (Manęs žmonės klausė, ar nebaisu žinant, kad operuos jaunas gydytojas. Ne, nebaisu. Jei operuotų anksčiau aprašytas rezidentas, būtų baisu.

E. Kateiva man išsamiai papasakojo, kaip viskas vyks ir dar kartą atidžiai apžiūrėjo. Lipdama iš apžiūros kėdės kažkaip ne taip lipau ir vos neapsivožiau su visa kėde, bet viskas baigėsi laimingai.

Tada nuėjau pasikalbėti su anesteziologu. Šis uždavė keletą klausimų ir taip pat trumpai papasakojo, kaip viskas vyks.

Kokią 14 val. visos apžiūros jau buvo baigtos ir tada tiesiog laukiau rytojaus. Nuo 21 val. Man nebebuvo galima valgyti, o nuo 8 val. – jau ir gerti. Prieš miegą gavau tablečikę, kuri man turėjo padėti ramiau miegoti. Išgėriau, miegojau normaliai.

Antroji diena (sausio 5 d.)

Ryte seselė atnešė tamponus (du – po vieną į kiekvieną šnervę, nuotraukoje matote vieną), kurie vėliau turėjo būti kišami man į nosį. Prisipažinsiu, aš esu truputį ataušus. Matote fotkėje tuos juodus dalykus? Aš galvojau, kad ten spyruoklės ir jų pagalba tie tamponai taip susispaudžia, kad pasidaro nesunku juos sugrūsti į nosį. Taip aš galvojau iki pat tamponų ištraukimo ir laukiau, kada gi pasirodys tos spyruoklės. Bet ten tiesiog buvo švelnūs juodi siūlai.

nosies pertvaros operacija

Man žadėjo, kad mane operuos paskutinę (kaip suprantu, tądien keliems žmonėms dar operavo nosis ir gerkles). Buvau truputį alkana, bet dar labiau – ištroškusi, nes paprastai geriu daug vandens. Beje, skyriuje buvo kokie trys vyrai ir aš, vienintelė mergina, kuriems operavo nosies pertvarą. Sakė, kad iki kokios 14 val. jau būsiu išoperuota, tačiau mane pakvietė tik kokią 14:15. Prieš tai davė žavingus baltus naktinukus, kuriais persirengiau dar palatoje.

Kai atėjau į operacinę, palikau savo šlepetes, ant kojų užsimoviau tokius mėlynus dalykus (kaip duoda muziejuose), o ant galvos užsidėjau man duotą žalią peršviečiamą kepuraitę. Tada atsiguliau ant operacinės stalo. Ant dešinės rankos man uždėjo kažkokį dalyką, kuris susitraukinėjo kaip kraujospūdžio matavimo aparatas. Ant krūtinės keliose vietose priklijavo kažkokius apvalius guminius dalykus. Kažką panašaus į tai, kas dedama darant kardiogramą. Tada į kairiosios rankos veną pamėgino įvesti kateterį. Kadangi mano venos žiauriai prastai matosi, pirmasis mėginimas buvo nesėkmingas. Jau pusiaukelę pasiekęs kateteris buvo ištrauktas, teko ranka kumščiuoti ir vėl, o tada man jį įvedė į venutę ant riešo. Nebuvo labai malonu, bet iš esmės nelabai baisu. Išgirdau, kaip anesteziologas sako seselėms, kiek ir kokių vaistų suleisti ir atsijungiau.

nosies pertvaros operacija

Nežinau, kiek laiko truko operacija, bet atrodo, kad gana greitai atsibudau ant operacinės stalo jau su sutvarstyta nosimi. Jaučiausi žiauriai gerai. (Bet tik kurį laiką). Norėjau valgyt ir į tūliką, bet ne per labiausiai. Tada mane paguldė ant iš palatos atvežtos mano lovos ir parvežė į palatą, kur laukė artimieji. Ten man dar pastatė lašelinę.

Daktaras anksčiau buvo sakęs, kad būtų gerai grįžus į palatą dar pailsėti pusantros valandos, todėl būtent tiek laiko ir pasnaudžiau. Na o tada žiaaaauriai norėjau valgyt ir viskas, ką valgiau, buvo labai skanu.

Iškart po operacijos galėjau vaikščioti ir visur nueiti pati, tad jokio diskomforto dėl pilnai gulimo režimo (ta prasme, tokio nebuvo) nepatyriau.

Man taip pat buvo sakę, kad neišsigąsčiau atsibudusi po operacijos negalėdama kvėpuoti pro nosį. Tas kvėpavimo pro burną jausmas buvo gerai pažįstamas, nes būtent taip jaučiuosi sloguodama, tad tai irgi nesukėlė pernelyg didelių nepatogumų.

(Prasidėjus gydomajam maratonui ir praradus galimybę kvėpuoti pro nosį vis labiau jautrėjo dantys ir dantenos (nes nuolat išsižiojusi), todėl higienos sumetimais ir jautrumui sumažinti juos valiausi kas kelias valandas, smarkiai pagelbėjo. Manau, labai padėtų ir skalavimo skystis, bet buvau pamiršusi jį namuose.)

Man šalia lovos buvo pastatytas plastmasinis dubuo, į kurį reikėjo spjaudyti kraują ir visas išskyras, atkeliaujančias iš nosies į burną (nes daugiau kur joms keliaut tai ir nėra).

Vakare dar sulašino vaistų nuo skausmo ir mėginau miegoti.

Trumpai susumuosiu dvi dienas po operacijos

Į nosį sukišti tamponai, kas tikrai sukuria labai didžiulį diskomfortą. Nepasakyčiau, kad labai skauda, bet išties nemalonu. (Nemalonumą smarkiai sustiprina pasakojimai iš visų pusių, kad kai juos trauks, bus baisiau nei gimdant traukiant dantį ar nuoga šikna varant per dalgį. O aš vis dar galvojau, kad mano nosy spyruoklės, tai jūs pagalvokit.) Po nosimi parištas tvarstukas su merliuku, kurį reikia kas kelias valandas keisti šiam prisikaupus kraujo ir išskyrų iš nosies. Burna išdžiuvusi, reikia nuolat gerti daug vandens ir lūpas tepti vazelinu. Valgyti išeina, tiekiamas gana skystas ir nesunkiai sukramtomas maistas, tačiau būnant tokioje būsenoje valgyti ar kažką kito veikti norisi ne per labiausiai.

Miegoti sunku, daug prabudinėju, vakarop pasidaro truputį lengviau, bet ir vėl pablogėja. Nuskausminamuosius per kateterį suleidžia du kartus per dieną. Ašaros iš akių varva be sustojimo, veidas su kiekviena minute tinsta vis labiau. (Sakė, čia dėl to, kad tamponai užspaudžia ašarų latakus ir tai yra normalu.) Atrodau kaip jaunas jautukas ar tai karvutė arba ištinęs policininkas Bizūnas iš Simpsonų. Fotkinu save iš arti ir siuntinėju artimiausioms draugėms, kad pagąsdint. Ir čiaudau, čiaudau, čiaudau.

nosies pertvaros operacija

Ketvirtoji diena (sausio 7 d.)

Ryto, kuomet išims tamponus, laukiau kaip išganymo. Pagalvojau, tiek to, nualpsiu tai nualpsiu, bet bent jau nebebus to svetimkūnio nosy. Einant į apžiūros kabinetą prie jo stovėjęs vyras jau be tamponų nosy man pasakė „Trauks tamponus? Nenoriu gąsdinti, bet labai labai nemalonu, labai.“

Šia džiugia nata įžengiau į kabinetą. Pasakiau, kad labai bijau. Sakė nebijot. Trys sekundės ir jų mano nosy nebebuvo. Neskaudėjo. Buvo truputį nemalonu, bet iš esmės buvo labiau malonu, nes jutau, kaip ten būti neturintis dalykas apleidžia mano nosį. Jausmo, kad juos man traukia tiesiai iš smegenų irgi nebuvo. (Man dažnai iš nosies bėga kraujas. Tai tas traukimo jausmas truputį primeną jausmą kuomet iš kraujuojančios nosies traukiate sudžiuvusią ir kraujo prisisunkusia vatą, tik trunka ilgėliau).

Tada kokias dešimt minučių pasėdėjau su dubenėliu po nosim, iš kurios varvėjo kraujas ir peršviečiamas skystis ir prilaikiau ją su servetėle. Baisu nebuvo. Tada grįžau į palatą ir tas kraujukas toliau varvėjo po truputį visą dieną. Tą dieną pradėjau į nosį lašinti riebalinius lašus, kuriuos rekomendavo įsigyti daktaras. Jie drėkina gleivinę ir pagreitina gijimo procesą.

Penktoji diena (sausio 8 d.)

Kitą dieną budinti daktarė su tokiu aparačiuku siurbė išskyras iš nosies. Buvo nemalonu ir smarkiai suskaudo, nes, na, tos žaizdos šviežios, tad viskas ten labai jautru. Bet išgyvenau. Nosis toliau varva, bet nuotaika be tamponų joje kur kas geresnė.

Šeštoji diena (sausio 9 d.)

Ryte budintis daktaras R. Toločka mestelėjo komentarą, kad esu su per trumpu sijonu (buvau su uždara juoda trikotažine suknele-naktiniais iki kelių) (cituoju: „Kojos gražios, bet čia ne pliažas“, aš atsakiau „Tai jūs dar labiau prikaitinkit ligoninę“), paklausė „Tai kiek metukų?“ ir be jokio skausmo švelniai išsiurbė viską, kas buvo žaizdose. Sakė, kad namo dar nepaleis. Popiet pasirodė mane operavęs E. Kateiva, dar karta išvalė žaizdas, papasakojo, kaip prisižiūrėti, davė išleidimo lapą su rekomendacijomis ir paleido namo.

nosies pertvaros operacija

Su kiekviena prabėgančia diena vis mažiau spjaudausi kraujais ir vis geriau prakvėpuoju pro nosį, bet joje vis dar yra siūlai, kurie turėtų ilgainiui ištirpti. Pūsti nosies negalima, todėl ji vis dar užgulta, naktimis kvėpuoju per burną. Šiandien yra šešta diena po operacijos, vis dar nejučiu absoliučiai jokio teigiamo jos efekto, tačiau daktarai sakė, kad tai yra normalu ir pilnai jis pasijus jau po kokių trijų mėnesių, tad nepanikuoju. Kadangi kiekvieno atvejis yra labai individualus, išlieka ir tikimybė, kad po operacijos nepasikeis niekas, tačiau labai noriu tikėti, kad teigiamas pokytis visgi įvyks.

Trumpa santrauka:

Maistas

Ne visas ligoninės maistas yra labai skanus, jūs tikrai jo nefotografuosite ir į instagramą nekelsite, tačiau dažniausias jis yra pakankamai geras. (Jei nesate išlepę). Porcijos yra pakankamai didelės, dažniausiai suvalgydavau ne viską, bet visada jaučiausi soti ir papildomų lauknešėlių iš namų nereikėjo. (Tik operacijos dieną, kai gavau tik vakarienę, o buvau labai alkana prieš tai parą nevalgiusi). Daug kruopų, sriubų, tradicinių valgyklinių patiekalų (maltinukų su bulvių koše ir pan.)

Finansai

Operacija bei visa priežiūra yra visiškai nemokama, jei esate draustas. 16,44 eu už tamponus (kasoje galima atsiskaityti kortele) + ~7 eu už riebalinius lašus (pirkta vaistinėje, man regis, būna ir pigesnių). Jokių pinigų daugiau niekam jokia forma nedaviau ir jums to daryti nerekomenduoju.

Laikas

6 dienos ligoninėje: pirmoji diena – apžiūros prieš operaciją, antroji – operacija, visos kitos – atsigavimas po operacijos. Išėjus iš ligoninės rekomenduojama bent savaitę nedirbti (jei darbas protinis, jei fizinis – kur kas ilgiau), apie mėnesį vengti karštų patalpų, karštų gėrimų ir maisto, aktyvios fizinės veiklos (kaip suprantu, gali sukilti spaudimas ir prasidėti kraujavimas). Švelniai elgtis su nosimi, nes joje dar kurį laiką tirpsta siūlai po operacijos.

Beje, maniau, kad po visko kurį laiką po akimis man liks fanarai, tačiau, kadangi operuojama buvo per šnerves, operacijos padarinių ant veido visiškai nesimato).

Atvirai pasakius, nuskausminta super nemalonių vizitų įvairiose Vilniaus poliklinikose aš labai jaudinausi. Jaudinausi, kad būsiu aprėkta, kad kažką kažkur ne taip padarysiu, ne ten nueisiu ar susimausiu. Jaudinausi, kad ligoninėje nebus saugu ir teks einant iš palatos visur su savimi neštis kompą ir telefoną. Jaudinausi, kad gulėsiu su bobutėmis, kurios knarks. Jaudinausi, kad bus šalta (nes lauke tai minus dvym). Ir visai be reikalo. Palata dalinausi dviem bendraamžėmis fainomis merginomis, kurioms operavo anginą.

Visa patirtis Lazdynų ligoninėje buvo absoliučiai teigiama ir pozityvi. (O palatoje ir visame skyriuje – žiauriai šilta). Esu be galo dėkinga visiems gydytojams ir seselėms (visada besišypsančioms), kurie rūpinosi manimi. Jie buvo puikūs. Interjeras ligoninėje labai senoviškas, tačiau visur vyksta remontai, tad tikiu, kad jau greitai viskas ten nebeatrodys kaip 1980-aisiais, tad atmosfera ten dar pagerės.

Ką pasiimti:

  1. Patogius drabužius miegui bei kasdieniam buvimui (aš pasiėmiau daug šiltų dalykų, kurių visiškai neprireikė, nes ligoninėje ir taip buvo labai šilta);
  2. Pinigų smulkioms išlaidoms, kurias aprašiau (beje, pirmame aukšte yra valgykla su gana plačiu maisto pasirinkimu bei kioskelis, tačiau ten apsilankyti man taip ir neprireikė);
  3. Šlepetes;
  4. Higienos reikmenis (skyriuje yra švarus ir patogus dušas);
  5. Plaukų džiovintuvą, jei nenorite sėdėti šlapia galva ir rizikuoti peršalti (tik klausimas, ar iš viso rekomenduotina plauti galvą iš karto po operacijos, na, bet jei nuspręstumėte);
  6. Milijoną minkštų popierinių nosinaičių;
  7. Vazelino (rekomenduotina – kokybiško, nes lūpos išsausėja kaip reikiant);
  8. Tualetinio popieriaus, nes jo tualete nėra (tualetas prie pat palatos, nereikia eiti per koridorių);
  9. Negazuoto vandens (nežinau, ar vanduo iš čiaupo skyriuje geriamas, tikriausiai taip, tačiau pati atsinešiau pirktinio) kiti dar rekomenduoja pasiimti šiaudelių, nes neva per juos patogiau gerti, tačiau man patogiau gerti be šiaudelio;
  10. Telefoną su internetu, nes wifi ligoninėje nėra;
  11. Kompiuterį (žiūrėti filmams ir serialams).

Kol gulėjau leisgyvė su tamponais nosyje viskas atrodė labai blogai, bet dabar, neprabėgus nė savaitei, atrodo, kad nieko čia tokio ir nebuvo. Jei turite klausimų, rašykite, tikrai pamėginsiu visiems atsakyti. O šiaip, nesiparinkit, viskas bus gerai.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

88 Komentarai