Pirmyn į turinį

Žyma: kanada

Apie tai, kaip prieš penkerius metus klajojau po Montanos kalnus ir sutikau briedį

Lygiai prieš penkerius metus išgyvenau vieną įspūdingiausių savo gyvenimo savaitgalių. Aš, vienas vokietis, vienas kanadietis, viena australė ir viena čekė išsinuomojom automobilį ir iš Albertos valstijos Kanadoje traukėm savaitgaliui į Glacier National Park Montanoje, Amerikoje (jei taip tiksliai, vykome į Many Glacier Campgroud). Pamatę tautų įvairovę, į mūsų šauniąją kompaniją pasieniečiai žiūrėjo su šypsena, bet prie sienos atvykom likus penkioms minutėms iki jų darbo pabaigos, todėl per daug prie mūsų nesikabinėjo. Pasirodo, kai turi Kanados vizą, leidimas/trumpalaikė Amerikos viza kainuoja vos 6 dolerius (bent jau kainavo tada).

Tris dienas varinėjom po, neperdedu, kvapą gniaužiančio gražumo kalnus. Šiaip kelionei specialiai įsigijau kalnų batus, kuriuos vėliau išvykdama ir palikau draugei Kanadoje, nes supratau, kad man Lietuvoje jų greitai neprireiks. Pėsčiomis įveikėme nemažai kilometrų, matėm įvairios augalijos, daug įdomių paukščių, iš kurių atpažinau fazanus, voverių ir visas tris meškas (laimė, iš tolo). Bene didžiausią įspūdį man paliko aukštai kalnuose aptiktas Iceberg ežeras, pilnas visą vasarą neištirpstančių ledo luitų, kuomet lauko oro temperatūra mums keliaujant dažniausiai buvo apie +27°. Po ilgo kelio ant kojų, baisiai džiugino airiška kava nuostabaus jaukumo kalnų viešbutuke, kur užsukome atsikvėpti.

Antrą dieną, pavargusi kopti į viršų, nutariau atsiskirti nuo grupės ir grįžti į palapinę. Eidama stabtelėjau pafotografuoti vaizdų ir sau už nugaros išgirdau garsų kvėpavimą. Lėtai atsisukusi už kokio pusantro metro nuo manęs pamačiau milžinišką briedį. Nė nenumaniau, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose, todėl tiesiog stovėjau ir laukiau, kas bus. Miško bičiulis visgi nutarė eiti tolyn savais keliais, bet šito susitikimo gyvenime nepamiršiu.

Vėliau traukdama link palapinės sutikau žmones, kurie buvo labai nustebę, kad su savimi neturiu pipirinių dujų, kurios, ogi va, pasirodo, yra  privalomas dalykas varinėjant tose teritorijose, nes vos ne kasmet lokiai kalnuose gyvybę nutraukia vienam kitam žmogeliui. Tai išgirdusi, toliau jau ėjau su jais. Taip pat, siekiant apsisaugoti nuo laukinių žvėrių, einant miegoti griežtai draudžiama palikti net trupinėlį maisto lauke, kad šis jų nepriviliotų. Grįžtant namo visą šitą įspūdį vainikavo pirmą kartą matyta danguje pasirodžiusi šiaurės pašvaistė.

Kaip ir dažnai būna, šios kelionės nuostabumą pilnai suvokti pavyko jau kiek vėliau, grįžus namo ir sugijus ant kojų pritrintoms pūslėms. O štai dabar, prabėgus penkeriems metams, net sunku patikėti, kad taip toli buvau nusigrūdusi ir tie saulės apšviesti kalnai atrodo kaip kažkokia tolima pasaka.

O štai čia – šiek tiek vaizdų.

4 Komentarai

Tai kur tas Europos centras?

Kai kokiame nors bloge anglų kalba (šventąja šventojo užsienio kalba) kas nors parašo, kad pvz., Lietuvoje labai gražūs miškai, arba labai baisios olimpiečių uniformos, arba kad lietuviai valgo kefyrą su burokais (ir t.t. ir pan.) mūsų spaudos šaltiniuose atsiranda tokios antraštės kaip „Lietuvos girios ir miškai masina smalsuolius iš viso pasaulio“; „Gražiausios olimpinės uniformos rinkimuose lietuvaičiai nenusileido tik Girgikstanui“, „Neįtikėtini virtuvės eksperimentai stulbina smalsuolius iš viso pasaulio/priverčia aiktelėti smalsuolius iš viso pasaulio“ ir t.t. ir pan.

Ir nesvarbu, kad dažnai tie „smalsuoliai iš viso pasaulio“ būna koks vienas tinklarašininkas, apsilankęs Lietuvoje ir paminėjęs ją viename iš daugybės savo kasdienių įrašų. Arba, kad gražiausių olimpinės aprangos sąrašus vedė, nu garantuoju, bet 300 skirtingų tinklalapių ir kiekvienam jų toji lietuvių užimama vieta šokinėjo aukštyn žemyn.

Po tokių straipsnių gatvėse/biuruose/parduotuvėse/virtuvėse paskilnda tokios ir panašios legendos: „Tai sako, kad pas mus vanduo švariausias…“; „Tai sako, niekur kitur boružių nėr…“, ir t.t. ir pan. (Pamėginkit kada užregistruot, kiek kartų per savaitę iš žmonių išgirstate sakinius, kur tarinys „sako“, o veiksnio nėra (turbūt žmonės, tik neaišku, kurie), paaiškės, kad kur kas daugiau nei galvojote)

Vasarį tarptautiniame projekte tuo, jog Europos centras yra jų šalyje gyrėsi: Lenkija, Moldova ir Rumunija, ir dar kažkas, nebepamenu, o lietuvius tokios naujienos išvertė iš koto – gi Europos centras pas mus!!! Tuo tarpu sužinoję, kad Europos centras gali būti ne pas juos, lenkai taip pat išvirto iš koto. Tada visi pasigėrė ir iš koto išvirto dar kartą, tik jau tas centras nebebuvo šitaip motais.

Spėkit, kuriose dar šalyse gan įprasti tokie patiekalai kaip tinginys, žagarėliai, šutinti kopūstai ir pan. Aš jau tiksliai nebeprisimenu, bet, pasirodo, juos gamina ne tik babutė iš Smilgių, bet ir babutė iš visai kitur. Ir ne tik babutė.

Nuotraukose matote Rumunijos, Lenkijos, Kanados, Lietuvos, ir Ukrainos gamtos vaizdus. Sėkmės spėliojant, kuris iš kur.

Išvadų lyg ir nėra. Galbūt tegalima pasakyti tai, kad neverta nei alpti susigriebus už galvos baisintis, kaip čia pas mus blogai, nei persistengti giriantis nepakartojamu kraštovaizdžiu, nes labai gali būti, kad jis visai pakartojamas.

Lyginti ne visai toli viena nuo kitos esančių (o kartais – ir visai toli nutolusių, bet pasirodo, turinčių nemažai panašumų) valstybių unikalumą kartais atrodo tiek pat išmintinga, kiek su liniuote matuot iš krano bėgančio vandens greitį.

2 Komentarai

Prieš sugrįžtant į Lietuvą

Jau po Vokietijos & Austrijos ekspyrienso Lietuvą grįžusi mačiau kitomis akimis. Nei geriau, nei blogiau – kitaip. Pavyzdžiui kai visą laiką gyveni apsuptas tam tikrų dalykų, nepastebi jų. Petro ir Povilo bažnyčią, tarkim, „pamačiau“ tik naujai sugrįžus į Vilnių. Ir ievos tą pavasarį kvėpėjo stipriausiai gyvenime. Tokių pavyzdžių begalė. Įdomu, kaip viskas regėsis šįkart. Septyni mėnesiai yra labai nedaug. Bet, iš kitos pusės, velniškai ilgas laiko tarpas.

Žmonės šneka, kad Europoj stojo amžinas įšalas ir „jau daugiau niekada neatšils“. Tikrai turėtų būt ne kas, nes kas antras žmogus, paklaustas, kaip sekasi, pradeda ne nuo to, kaip sekasi, o sako ŠALTA. Pas mane vakar buvo -19°C, tai kažkaip negąsdina tas šaltumas, tik pas mane čia sausa, tad jis kitoks, bet tegu baigias jis, tegu, nes ši žiema buvo/yra ilgiausia mano gyvenime, brendu per 60cm aukščio sniego kalniukus ir kartais kelio nematau.

Šiaip įspūdį apie tendencijas gimtinėj labai gerai formuoja brangieji. Here we go.

Apie stilių:
„o šiaip tai žmonės LT lb baisiai rengtis pradėjo
bet lb ir ši situacija blogėja
nu kad ir reportaže apie verbų sekmadienį
ankščiau būdavo tokių tetulių vienetai, dbr visur
konkrečiai visur
net ne rajonuose, o visur
tipo kontrolieriu stilius“

Apie laisvalaikį:
„Aš esu visiškai girtas
Nesiprausęs
Važiuoju į darbą“

Apie laisvalaikį vol.2:
„Mano raktas sulūžo, todėl kambarioko pasiskolinau ir juos pamečiau iškart
Ir dar vakar prisigėriau ir neįleidau į namus jo
Jis pyksta“

Žodžiu, niekas nesikeičia, tik visi visi įmanomi draugai turi po gyvūnėlį. Atsakau.

Tuo tarpu šią akimirką čia iš lauko sklinda tokie garsai lyg kažkas pasiėmęs žmogaus kūną jį vanotų į medžio kamieną. (nesusiturėjau nepasidalinus)

Kurį laiką stovėjau kambary ir žiūrėjau į naktines miesto šviesas, savaitgalį žiūrėjau į begalinius kalnus, protu nesuvokiamą rojų žemėj, kurį išvydus kas kart noriu spiegt iš laimės. Taip bežiūrint įdomu suvokti – Edmontonas -> Sietlas (+22°C)-> Frankfurtas-> Vilnius-> Panevėžys. Ir visa tai per vieną savaitgalį.

Palikite komentarą

Apie pirmus kartus

Sako, jaunas esi, kol dar lieka pirmų kartų. Pastaraisiais metais tų pirmų kartų buvo apstu.

Pirmą kartą išdrįsau sau mesti sunkiai aprėpiamus iššūkius, su kuriais, regis, susidoroti pavyko.

Pirmą kartą skridau virš vandenyno.

Pirmą kartą lankiau ir pažinau šalis, į kurias įžengt dar visai neseniai net nesvajojau.

Pirmą kartą kopiau į tikrus, dangų remiančius kalnus ir stebėjau po jų platybes klajojančius laukinius žvėris, labai arti šalia jų.

Pirmą kartą užuodžiau, ragavau ir leidausi patyrinėti gausybę naujų pojūčių.

Pirmą kartą leidau sau išpildyti kvailas vaikiškas svajones, kurių neišpildžiusi būčiau iki šiol nerimusi.

Pirmą kartą taip aiškiai suprantu, kad jokios aplinkybės nebegali priversti manęs sudvejoti, ar verta likti savimi.

Pirmą kartą taip lengva sakyti tiesą. Savo.

Pirmą kartą visa esybe suvokiu, kas yra brangu ir truputį geriau suprantu, ko noriu.

Pirmą kartą taip ilgai nemačiau savo artimiausių.

Pirmą kartą taip siaubingai ilgiuosi namų.

38

Palikite komentarą

Apie klientų aptarnavimo linksmybes

Kai dėsčiau, vis nerimo galvoj mintis, o koks gi jausmas dirbti paprastą darbą. Antram kurse teko padirbėti kazino, o paskui sekė vien tik protiniai darbai, kur dažniausiai, esu pati sau karalaitė ir bene viskas priklauso nuo manęs.

Labai norėjosi pabandyti paveikti kažką paprasto, kažką, apie ką galvot nereikia grįžus namo, kur nėra deadline‘ų, ir per daug smegenų sukt netenka.

Po bene penkių mėnesių gaiu skelbti išvadą vieną – paprastus darbus dirbti sunkiausia.

Būna, ateina žmogus, išūžia tau galvą, ir vaikštai paskui pusdienį kaip nuskriaustas, nes energetiniai vampyrai išties egzistuoja ir apsigint nuo jų sunku.

Idiotiškiausių cituacijų, dirbant klientų aptarnavime, top:


1 Sykį moteriškė gerą pusvalandį meditavo prie prekystalio mykdama apie jos teises į privatumą, kai paklausėme jos telefono numerio, kuris privalomas grąžinant prekę. Taip, iš tikro tai mes ne moteriškus drabužius pardavinėjam, o kuriam slaptą duomenų bazę, kuria naudosimės šnipinėdami pusamžes azijietes.

2 Sykį kita moteriškė ėmė ir pradėjo maitinti krūtimi tiesiog parduotuvės vidury. Aš suprantu, būna. Nu bet. Tiek gyvų papų viešoj vietoj dvyliktą dienos dar nebuvau mačius nei aš, nei kolegės.

3 Šiandien atėjo vyrukas, sakęsis, jog ieško žmonos. Sudainavo penkias Johny Cash‘o dainas prie prekystalio ir išėjo. Žmonos, pasirodo, pas mus net nebuvo.

4 Kartą moteriškė, man dedant jos įsigytas palaidines į krepši pradėjo rėkti, kad „savo žvilgsniu gadinu jos dieną“.

Customer service taip ne man, jau taip ne man. Belieka kikent, žinant, kad greit baigsis ši linksmybė.

1 Komentaras