Kai gyveni tarp daugybės žmonių, milijonai minčių mintelių sukas galvoj ir dėliojas į sakinius, virsta veiksmais ir tampa materija. Juokies, klykauji, šoki, gyveni. Kai esi vienas toli toli nuo viso pasaulio, o aplink esančių pasaulio suvokimas skirias nuo tavojo daugybe aspektų, būna, pagauni save norintį pasidalint tuo, ką mąstai, bet negali, nes suprastas nebūsi, arba būsi suprastas ne taip ir idėjos potencialas žlugs vos užgimęs. Taip ir vaikštai prigęsintas, sunerimęs ir gaili savųjų tyliųjų minčių, kurių niekam nebus lemta išgirsti.
Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.
Nebijok tylėti. Tyla –
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.
Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk –
ir lauk.
(Henrikas Nagys)
Jei kada teko girdėti šiuos žodžius įdainuotus, esi laimės vaikis. Kaip aš.
Anton Semenov – The Silence