Pirmyn į turinį

Žyma: Garšva

Sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį

Štai dabar užėjo baisus noras tai cituoti. Jau nebe pirmą kartą. Ir vėl.

*****

Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
„Aš vesiu tave, Jone. Gerai?”
„Gerai”, tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.

„Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?”
„Gerai.”

Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.

Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.

Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų – savanorių dūdų orkestras, grojąs tango „Pantera” laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė – išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.

*****

Ir pelkės būna gražios. Kai ryto saulė supasi ant eglyno keteros. Kai iš balų atošvaistinės strėlės skrenda į gilų dangų, strėles svaido besilinksminančios pelkių vėlės. Kai ant pakraštinių kupstų linguoja asteniškos ramunės, sergančios mergaitės, kurios sveiksta pavasarį. Kai pempių sparnų mirgėjimas priverčia užšokti ant palangės, tabaluoti kojomis ir švilpauti. Kai manevrinis garvežys ūkauja, lyg vaikas žaidžiąs slapukais, ir bažnyčios varpai kybo čia pat, ant telegrafo stulpų, ir skamba nematomi. Dūžiai krinta į žaliuojančią žemę, ir žemė garuoja.

*****

Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šituose metuose.

Antanas Škėma – „Balta drobulė”

5 Komentarai