Pirmyn į turinį

Žyma: Festivalis

Apie tualetus, tualetinius nuotykius bei žmones prie tualetų

Tualetai yra ta tema, kuria jau seniai norėjau parašyti. Kadaise netgi buvo kilusi mintis daryti įvairių vietų tualetų recenzijas, bet labai nemėgstu įsipareigoti (t.y. jausti prievolę periodiškai postinti tam tikra tema), tad ji taip ir liko neįgyvendinta. Bet nieko tokio.

Tualetas yra ta tokia vieta, kur žmogus yra pats pažeidžiamiausias, kur anksčiau ar vėliau atsirasti turi visi ir kur (pakeliui, prie durų ar viduj) visai nutinka dalykų.

Taip pat egzistuoja ir nemažai savotiškų žmonių tipažų.

Tualetų žmonės

  • Žmonės, kurie, nesėkmingai pabandę atidaryti tualeto duris, negali patikėti, kad viduje kažkas yra ir jas isteriškai klebena, kad įsitikintų. Kai esi viduje, tai žiauriai faina.

Suprantu, kad būna vietų, kur raudonas ženkliukas tiesiog iškleręs ir net ir kai tulikas laisvas, atrodo, kad ne, tad reikia įsitikinti. Bet, tarkim, pas mus darbe viskas veikia kaip ir turėtų veikti, o etatinių klebentojų vis tiek atsiranda.

  • Žmonės, kurie, laukdami eilėje, atsistoja taip arti (per arti, nors erdvės šiaip per akis) durų, kad būdamas viduje net girdi jų kvėpavimą. Irgi labai jauku tvarkytis reikalus.
  • Žmonės, kurie klebena rankeną, tranko į duris ir rėkia „Greičiauuu“. Žiauriai faina, jei tu tikrai turi svarią priežastį truputį užtrukti. Ir tikrai ne išmuša iš vėžių, o žiauriai paspartina reikalą. Mhm.
  • Žmonės, kurie baro tualete prisėdę scrollina telefoną ir taip užlaiko eilę. Tikiuosi, kad sveiko proto jums netrūksta ir taip nedarot.
  • Žmonės, kurie ateina prie tualeto, pamato kosminę eilę ir NEGALI PATIKĖTI, kad ji tokia. Tada pradeda dėl to širsti bei visaip kaip rodyti savo nepasitenkinimą, nu tipo KAIP TAIP ĮMANOMA. Vėliau dar seka putojimasis, kad kaip čia galima tiek mažai tulikų turėt tokioj didelėj kavinėj. Tikrai labai visiems padeda visas šitas burbuliavimas.
  • Žmonės, kurie elgiasi taip, tarsi jų noras į tualetą yra svarbesnis negu kitų eilėje laukiančiųjų.
  • Žmonės, kurie tau stovint eilėje, tave praeina tarsi būtum nematomas ir bando užeiti į užimtą tualetą.
  • Žmonės, kurie yra tikri, jog tualetas laisvas, bandydami į jį užeiti jungia šviesą (iš tikro tai išjungia), supranta, kad jis užimtas (o ten esi tu) ir nueina šviesos nesugrąžinę, o tu tamsoje rėki, kad įjungtų atgal.

Visuomenės tualetiniai įpročiai

Jei paklausinėtumėte žmonių, ką jie daro, kai nenori sėstis ant nešvaraus klozeto, nustebtumėte. Draugė kadaise susidomėjusi apklausė nemažai žmonių ir vėliau papasakojo man. Klozeto apsiklojimas popieriumi yra paprastoji klasika, užtat, pasirodo, egzistuoja kur kas egzotiškesnių būdų. Pvz., reikalų atlikimas užsilipus ant klozeto pritūpus, sėdėjimas sau ant rankų ir kitos panašios akrobatikos.

Man įspūdingiausi vis tiek yra tie drąsuoliai, kurie lipa ant klozeto TOI TOI tulike, kuris realiai gali bet kada apvirsti. Iš kur žinau, kad tokių būna? Nes nu ne kartą yra tekę matyti paliktas pėdų žymes. O apie žmogų, kuris viename festivalyje ekskrementais ant sienos išpiešė svastiką, ko gero, esam girdėję visi.

Asmeniniai tualetiniai patyrimai

  • Tualetų veidrodžiai man yra atskira skaudi tema. Kadangi esu labai maža, tai tikrai dažnai pasitaiko tualetų, kurių veidrodžiuose net savo pakaušio nematau. Pavyzdžiui, La Boheme arba Local Pub.

    Čia yra mano selfis.
  • Beje, ar žinojote, kad Gringo moterų tualete nukabinus veidrodį eilių ten beveik neliko? Veidrodis dabar kabo koridoriuje, tad niekas viduje neužtrunka.
  • Kartą ėjau pro statybas ir pagalvojau „Hm, čia kažkoks festivalio kvapas“. O tada supratau, kad statybų aikštelėje stovėjo šviežiai atvežtas TOI TOI’jus su savo išskirtine kvapų gama.

Tualetinės citatos

Apie skirtingą no-spin-no-live pasaulio suvokimą studentavimo laikais:

-Daug kas yra p**dinęs tualetinį…
-Nu ne,  šiaip tai ne daug kas.

Apie geometriją prie WC:

-Čia kažkokią eilutę darot?
-Ne, kvadratą.

Apie talpumą:

-Kiek ten vietų?
-Viena sėdima ir dvi stovimos.

Nesveikintinos tualetų mados

  • Vietos kur nors autostradoje, kur apsilankymas tualete kainuoja 50ct, nėra popieriaus ir viskas per šimtą metrų dvokia chloru. Arba blogiau.
  • Vietos, kurios šiaip yra fancy-shmancy, o jų tualetai įrengi pačiomis pigiausiomis sąnaudomis, nėra popieriaus, o iš čiaupo nebėga šiltas vanduo.
  • Vietos, kur šimtą metų niekas nesutvarko užraktų.
  • Tualetai, kur vanduo nusileidžia pats (dažniausiai užsienyje), kai to nesitiki ir išsigąsti.
  • Vietos, kur, norint nueiti į tualetą, turi gauti raktelį. Prie to raktelio dažniausiai būna pririštas koks nors didelis objektas (pvz., pliušinis žaislas arba medinė kaladė). Ir visada žiauriai smagu nusiplovus rankas visų kitų apčiupinėta raktą su pakabuku nešti atgal prie baro.

Įsimintini Vilniaus tualetai, verti atskiro paminėjimo

  • Forum Cinemas Vingis tualetas. Čia yra du aspektai. Faktas, kad išėjęs iš antro (ar trečio?) aukšto tualeto amžinai nežinai, kur esi ir kur reikia eit. O taip pat, tai, kokios mažos ten kabinos. Neduok die užeini su kuprine ir paltu, tai praktiškai užstringi tarp sienų. Ir dar aišku durys atsidaro į tave.
  • Briusly-Opiumo tualetas. Šitas mane visada iš naujo pritrenkia savo liūdnumu. Gal tos nuspardytos paišinos medinės durys vakarėlio metu į akis taip ir nekrenta, bet atėjus pavalgyti ir nusileidus į tualetą rūsyje pasidaro liūdna. Nesu tikra, kokia situacija su užraktais dabar, bet ilgą laiką šita vieta pasižymėjo tuo, kad užsirakindavo kokia viena kabina. Netgi esu girdėjusi kalbų, kad taip daroma tyčia, kad tūsofščikai neitų į tualetą nešvariais reikalais užsiimti. Bet vis tiek, juk tais tualetais naudojasi ne tik vakarėlių lankytojai, bet ir žmonės, kurie atėjo ten pavalgyti. Antro aukšto tualetas iš viso yra ne tualetas, o pirtis su klozetais. Tikiuosi, užraktų situacija jau pasitaisiusi, bet bendra atmosfera tai liūdna. Kaip galima gaminti tokį skanų maistą ir taip nemylėt savo klientų, kuriems tenka lankytis tame tualete?

Ir tas įrėmintas nuogos moters atvaizdas primena 90s mechanikų garažiukus, o ne maitinimo įstaigą 2019 m. Vilniuje.

Šiaip, toji popieriaus, kurio reikia atsiplėšti prieš užeinant į kabiną, kultūra šiaip yra fantastiška. Vilniaus Universitete (bent jau filologijos fakultete) bei viešosiose poliklinikose. Tikra razinka, toks reality check’as, kad neužsimirštumėme ir nepradėtumėm galvoti, kad gerai gyvenam.

  • Juoda/Raudona tualetas. Šioje vietoje tenka dažnai lankytis dėl to, kad ten vyksta protmūšiai. Ir visada, visada atėjus ten prieš renginį tulikas per dešimt metrų dvokia chemikalais. Suprantu, kad turi būti švaru, bet kai tu net užsikosti nuo tos dezinfekacijos, tai nėra normalu.

Šiame tualete taip esu tapusi tokio įdomesnio varianto liudininke. Kadaise jau dalinausi savo FB paskyroje.

  • Cozy tualetas, kur už vienų durų yra du klozetai. Bet tokį išplanavimą esu mačiusi ir kitur, pvz. senajame Soul Box (nežinau, kaip dabar, kai ten London Grill). Nesuprantu, kame idėja šito užmanymo, tipo skirta mamytėms su vaikučiais ar vadovaujantis logika, kad panos vis tiek gali po kelias eit myžt? Kame reikalas? Čia irgi, kiek pamenu, ant sienų puikuojasi žavingi 90s aktai.
  • Užupio picerijos tualetas, kuris yra praktiškai jų virtuvėje ir prie kurio eilei tenka rikiuotis ant kelio prie tos pačios virtuvės.
  • Marso tualetas, kur netikėtai įsijungus vėjeliui tave užpuola situacija „Vėjo nublokšti”.
  • Varioko (irgi protmūšiai) tualetas, nuo kurio dvokia per dvidešimt metrų. Nesuvokiu, kaip tai vietai veikti tokiomis sąlygomis vis dar leidžia sanitarinė tarnyba.
  • Dar būdavo fantastiški Vasaros terasos tualetai, kurie visada nuteikdavo ypatingai – trisdešimties žmonių eilė ir kelionė laiku viduje. Labai seniai buvau, tikiuosi jau susitvarkė.


Pabaigai, trys tualetinės istorijos iš gyvenimo

Istorija apie tai, kaip mano draugelis užsidegė Yagos tualete

Buvom su draugais festivalyje Yaga Gathering. O ten, bent jau 2015-aiais, visi tualetai buvo super eco-friendly, mediniai, tupimi, iškasti specialiai festivaliui. Draugelis užėjo didelio reikalo ir, kadangi norėjo ranka atsiremti į žemę (neklauskit, kiekvienam savi patogumo poreikiai), bet bijojo išsitepti, ranką apsivyniojo tualetiniu popieriumi. Tupi, užsiima reikalu ir supranta, kad tas popierius dega, nes nugi kiekviename tualeto kampe stovi po žvakutę ir nuo vienos iš jų užsidegė tas popierius. Teko greitai bėgt gesint nelabai spėjus kelnes užsimaut.


Istorija apie tai, kaip mano kolega suprato vartojantis ne visai teisingą terminą

Turiu kolegą, kuris gimė ir užaugo Niujorke, lietuvių emigrantų šeimoje, o dabar jau keletą metų gyvena Vilniuje. Kadangi jo tėvai gana seniai išvyko iš Lietuvos, jų namuose buvo vartojama nemažai senovinių lietuviškų žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, krautuvė vietoj parduotuvės. Atvykęs į Lietuvą kalbą jis mokėjo, tačiau tam tikrus ir žodyno, ir gramatikos niuansus teko ir vis dar tenka apšlifuoti.

Taip jau nutiko, kad jo žodyne tualetas visų pirma buvo ne „tualetas“, o „išvietė“.

Kartą Vilniaus rotušėje vykusiame renginyje padavėjos paklausęs „Kur čia pas jus išvietė?“ jis atsakymo sulaukė, tačiau pastebėjo sumišusį jos žvilgsnį. Po dar kelių tokių atvejų kolega pagaliau pasiklausė draugų apie tokį fenomeną ir jie, smagiai pasijuokę, jam paaiškino jo klaidą. Jis tuomet suprato, kad Vilniaus rotušė buvo ko gero geriausias epizodas iš visų. Tik apie tai jis sužinojo tik tada, kai jau ilgą laiką daugybėje vietų buvo pavartojęs šitą terminą.

Istorija apie tai, kaip tualete praradau telefoną

Kartą, kai dar gyvenau Panevėžyje, leidom laiką Skaistakalnio parke. Kadangi pačiame parke tualeto nebuvo, eidavom į greta esančią taip vadinamą centrinę Maximą. Užėjau į kabiną ir, kadangi kišenių ar kuprinės neturėjau, ant žemės ar bakelio guldyt nenorėjau, tai buvau proto bokštas ir telefoną įsikandau į dantis (neklausk, mielas dienorašti).

Jis man atlikinėjant reikalus iš tų dantų išslydo, krito ant žemės ir pabyrėjo dalimis, kurių kelios nuskriejo į kitą kabiną. Greit susitvarkiau, užsimoviau kelnes ir išėjau ieškot. Na ir ką jūs galvojat, kitoje kabinoje žmonių nebebuvo, telefono korpuso – irgi, o man liko tik batarkė, kuri nenuriedėjo už mano kabinos ribų.

Jei tau patinka mano blogas, padėką ir paramą gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

1 Komentaras

Pirmą kartą festivalyje „Mėnuo Juodaragis“

Šią vasarą sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net šešiuose festivaliuose. Paskutiniuoju ir baigiamuoju tapo „Mėnuo Juodaragis“, kuriame lankiausi pirmą kartą. Apie jo egzistavimą sužinojau dar paauglystėje. Pamenu, kad į MJR visada vykdavo įvairūs pažįstami neformalai, bet pati vis neprisiruošdavau, tačiau nutariau, kad šiemet jau tikrai reikia.

Visų pirma galiu pasakyti, kad, jei pati imčiausi organizuoti kokį nors festivalį, iki paskutinės akimirkos negalėčiau nusiraminti besijaudindama dėl oro. Kaip žinia, kad ir kaip tobulai viskuo pasirūpintum ir viską besudėliotum, aukštesnės temperatūros ar mažiau kritulių iš dangaus festivalio metu ar prieš jį užsakyt vis dar neįmanoma. Tiesa, Juodaragiui šįkart pasisekė labiau negu „Sūpynėms“ ir jo metu beveik nelijo, tačiau lietus ir drėgmė savo juodą darbą atliko dar prieš prasidedant renginiui. Dėl sudėtingų gamtos sąlygų, kiek žinau, netgi vėlavo jo pradžia.

Tačiau tai mums, į festivalį atvykusiems tik penktadienio vakarą, nebuvo aktualu. Apžiūrėję teritoriją ir supratę, kad be ilgų botų ir šiltų drabužių vėl nebus apsieita, vis dėlto nutarėm nebesikankint, palapinės nesistatyt ir paryčių šalčio nekęst bei po visų koncertų grįžt nakvot į Zarasus, nes turėjom tokią galimybę. Tokį sprendimą pasufleravo ir ne pati geriausia mano pačios sveikatos būklė. Tai tikrai išgelbėjo nuo visų nepatogumų bet tuo pačiu ir šiek tiek patrukdė pilnai įsijausti į festivalį.

Aptarsiu keletą labiausiai įstrigusių MJR aspektų.

Nesitikėjau, kad šitas festivalis toks didelis. Nežinau kodėl, bet galvojau pamatysianti bent per pusę mažiau žmonių. Taip pat maloniai nustebino festivalininkų amžius – pirmą kartą mačiau tiek jau brandesnio amžiaus žmonių ir tuo pačiu tiek šeimų su vaikais. Matyt, kai festivalis rengiamas dvidešimt metų iš eilės, kartu su juo brandos sulaukia ir pirmieji jo lankytojai. Tokią tendenciją matau kaip didžiulį pliusą, nes visada įsivaizdavau, kad visuose festivaliuose kritinę masę sudaro lankytojai, kuriems ne daugiau nei trisdešimt. Labai smagu matyti, kad klydau.

Taip pat įspūdinga įvairių veiklų – sporto žaidimų, dirbtuvių, paskaitų ir panašių užsiėmimų įvairovė. Visiškas rojus vaikams – žaidimai, labirintai, poniai, arkliukai – kas tik nori. Labai fainas amatų kiemelis. Ir tos dvi iš šiaudų ir medžio sudėliotos, šeštadienio naktį uždegtos ožiukų skulptūros.

Dar vienas svarbus dalykas – „Mėnuo Juodaragis“ – pats švariausias mano kada nors matytas festivalis. Gražu žiūrėti, kad, nepaisant didžiulio lankytojų skaičiaus, žemė nebuvo nusėta šiukšlėmis. Numanau, kad tai lėmė sprendimas naudoti depozitinius bokalus ir, matyt, operatyvus savanorių darbas. Sveikintinos ir pakankamai draugiškos maisto ir gėrimų kainos. Draugiškesnės nei tuose didžiuosiuose festivaliuose, kuriuos teko lankytis prieš tai.

Muzika. Patiko G&G Sindikato ir Ugniavijo bendras pasirodymas, tačiau tą vakarą didžiausią įspūdį paliko italai Death in Rome. Kai prieš atvykdama išgirdau, kad bus kažkokia neofolko grupė, savaip interpretuojanti ir atliekanti garsius pop muzikos kūrinius, nieko gero nesitikėjau, bet, išvydus kaip tai atrodo gyvai, visas mano skeptiškumas išgaravo ir prie scenos pratrypčiojau visą jų koncertą. Nuostabus, mistiškas skambesys, paslaptingas įvaizdis ir užburiančiai tamsi atmosfera. Lemon Joy buvo gerai kaip visada, o štai Wardruna, apie kuriuos tiek daug girdėjom, pasirodė nuoboki. Gal dėl to, kad dėl visų tų liaupsių lūkesčiai buvo per aukšti, o gal dėl to, kad pusę pirmos nakties visgi labiau norėtųsi kažko energingesnio. Tačiau drungnokas asmeninis įspūdis grupės didingumo tikrai nenuneigia.

Visiškai sužavėjo Eglyno scenos dekoracijos (ypač tas žaibuojantis medis), o šeštadienio vakarą ten užsukę visai netikėtai atsidūrėm puikiame žavaus latvių synth pop’o atlikėjų „Hipstokrātija“ pasirodyme. Šokom ir galvojom, ką gi jiems mums primena, ir galiausiai nutarėm, kad jie – toks latviškasis „Solo Ansamblis“.

Štai taip iš nuotrupų ir susidėlioja pirmasis įspūdis, kuris išties neblogas. Tikiuosi, kad kitais metais oro sąlygos bus palankesnės, o asmeninė būsena – geresnė, ir į festivalį visa galva pasinerti bus paprasčiau.

Užtat sekmadienį nutarėm apsilankyti Daugpilyje, antrame pagal dydį Latvijos mieste, iki kurio nuo Zarasų maždaug pusvalandis. Įdomus centre įsikūręs „Gubernatorių“ restoranas, įdomi ir pagrindinė miesto gatvė su sovietmečiu dar kvepiančia architektūra, vėžlio skulpūra ir pianinu, kuriuo pagroti gali kiekvienas.

Po Juodaragio į bendrą nuotaiką labai tiko apsilankymas XIX a. miesto tvirtovėje – mini miestelyje, užimančiame daugiau nei 150 ha teritoriją. Išties įspūdingas ir šiek tiek baugokas reginys. Jei būsit netoliese, būtinai apsilankykit, nes įspūdį išreikšti žodžiais ir nuotraukomis sunkoka, reikia pamatyti pačiam.

O štai išsamus mano visos šios neįtikėtinos vasaros klajonių aprašymas – jau netrukus.

Palikite komentarą

Yaga Gathering – daugiasluoksnė miško pasaka, kurioje šiemet jaučiausi ne savo vietoje

Šiemet į festivalį Yaga gathering važiavau antrą kartą. Prieš tai teko būti 2015-aisiais, todėl tai, ką mačiau šiemet, mačiau kontraste su tuo, kaip viskas atrodė prieš tuos dvejus metus. Kaip visada, kad ir kur bebūčiau, kad ir ką bedaryčiau, negaliu neanalizuoti visko, kas vyksta aplink, savo atmintyje registruodama detales, vaizdus, sakinius ir garsus. Taigi, štai jums išsami mano įspūdžių apžvalga.

Ketvirtadienį atvykom jau sutemus, tad pirmiausia atkreipiau dėmesį į fantastiškai gražiai apšviestus pagrindinius takus. O tada pamačiau visą tą nesibaigiantį palapinių miestelį. Oho, kiek daug palapinių. Jei neklystu, žmonių per visas festivalio dienas šįkart buvo kur kas daugiau nei kai lankiausi pirmąsyk. Nepatiko tos mergaitės, kurios mums ne ant kelio statantis palapinę praeidamos sakė „Nestatykit čia, nes mes čia vaikštom“. Ne nu tikrai, kamon.

Pirmas vakaras ir Roe Deers pasirodymas (kuriam gerą įžangą davė irgi puikūs Whypeopledance garsai) su St. Stereo priešaky buvo fantastiški. Tai buvo tas elektronikos rokenrolas, kurio Yagoje pamatyti visai nesitikėjau, kuris išnešė kaip reikiant ir kurio man taip reikėjo. Lydžiaus prie scenos kaip paauglė ir visą laiką prašokau.

Smagiai nuteikė ir netikėtas susipažinimas su grupele užsieniečių (austrų, vokiečių ir amerikiečių), kurie į festivalį atvyko autobusu iš Vokietijos, su kuriais įdomiai paplepėjom ir pažaidėm kortomis.

Psy scena atrodė pasakiškai, ypač sutemus. Nuostabios dekoracijos, nerealus įžengimo į kitą pasaulį jausmas patekus į salą. Vis dėlto, prieš porą metų matyta Psy kaip main stage funkcija man patiko labiau. Kaip suprantu, ne man vienai šiemet atrodė, kad ten trūko vietos. Manau, kad sukeitus main stage ir psy lokacijas būtų buvę geriau, nes pastaroji, tikiu, yra įdomesnė kur kas didesniam srautui Yagos lankytojų. Kuomet Psy pagrinde būdavo sausakimša, Main stage ne kartą mačiau apytuštę.

Kas nepatiko? Nefaina, kad tie girti, pergėrę sekmadieniniai kaimietukai raudonais veidais, kuriuos matydavai Tundroj ir jais nesidžiaugdavai, persikėlė čia. Žmogau su lanku, būk atsargesnis sukiodamasis, kad kitąsyk nieko neužgautum. Nes nu kamon.

Ar reikia tokiam festivaliui gitarų? Nesu tikra. Čia girdimos jos mane nunešė prisiminimais kokius dešimt metų atgal į Tundrą, kai dienomis buvo organizuojami roko grupių pasirodymai. To ten visiškai nereikėjo, Yagoj tai irgi atrodo svetimkūniškai. Ar reikalingas toks skirtingų grupių/garsų vinigretas? Man – ne, nežinau, kaip kitiems. Susidaro įspūdis kad norima įtikti visiems skoniams, bet klausimas, ar reikia. Toks gal truputį kreivas pastebėjimas. Kadangi esu labiau Main stage grotos muzikos negu psy trance gerbėja, tiesiog eidavau lengviausiu keliu ir likdavau ten, bet tas komforto zonos buvimas šiek tiek trukdė lengvai stumtelėti save nukeliauti į kitos muzikos erdvę ir taip labiau įsijausti į pirminę festivalio mintį. Nesistebiu, kad yra žmonių, kurie festivalį myli iš labai senų laikų ir nėra iki galo patenkinti jo transformacijomis į tokį masinį renginį.

Nežinau, ar prastai ieškojau, ar iš tikro maisto pasirinkimas buvo gana ribotas. Buvau nusiteikusi paragauti daug įvairaus bei įdomaus vegetariško ir veganiško maisto, bet vis atsimušdavau į sumuštinius, mėsainius ir, my eyes, my eyes, šašlykus. Overpricinti šašlykai Yagoje man primena ketčupo pomidorų grumtynes kažkada Sūpynėse ar Marlboro sceną Tundroje ir Sattoje, apie kurias žmonės su ironija šneka iki šiol. Suprantu, kad ir mėsaėdžiai nori valgyti, tačiau nu nežinau, kažkaip visai nesubtilu. O štai, kaip suprantu, tikslingas jokio alaus iš krano brando neprominimas atrodo tikrai gerai. Tik jo pardavėjai visgi galėtų žinoti, kas gamintojas. Tiesa, labai gera idėja naudoti tas daugkartines plastikines stiklines, už kurias sumokamas 1eu depozitas, bet tikrai ne kažką, kai šokdamas akimirkai pasidėjęs pustuštę stiklinę, atsisukęs vėliau jos neberandi.

Įstrigo viena juokinga scenelė. Kai nusipirkusi risotto paprašiau papildomos druskos, nes jos man trūko, mano prašymą išgirdę už nugaros pietavę žmonės pradėjo bumbėti, kad oezau, kaip čia taip gali trūkti druskos, matyt, turiu priklausomybę. Kartais tie, regis, taikieji veganai tranzeriai būna tie agresyvieji savo principų kišėjai.

Kas patiko? Šeštadieninis The Junto Club pasirodymas buvo fainas, tie šokėjai su kaukėmis ant kojūkų – irgi. Nuostabi dekoracija – ta gyvūno (man regis, triušio) galva. Ir šiaip, fantastiškai gerai paruoštos visos scenos. Muzika penktadienio dieną Chille buvo labai graži.

Yagai, kaip ir visiems kitiems festivaliams, kuriuose šiemet teko būti, turiu pasakyti didžiulį pagyrimą už tai, kad tualetai buvo tvarkomi tiesiog nepriekaištingai. Man regis, kažkada manę, kad tūlikai yra paskutinėj eilėj, visų festivalių organizatoriai suprato, kad small things and good smells matter.

Labai sveikintina, kad visi norintieji už protingą kainą galėjo įsigyti festivalio plakatą, nes dažnai norisi turėti tokį atsiminimą iš renginio, tačiau tokios galimybės tiesiog nėra. Tik gaila, kad būtent šiemet man tas plakatas toks kažkoks nelabai. Nežinau, ar primityvizmas jame – tikslingas, ar netyčinis, gal aš nesuprantu grožio.

Išties pagirtinas apsaugos darbas kruopščiai tikrinant kuprines ir apyrankes. Tačiau panašu, kad tos apsaugos paskutinę naktį iš sekmadienio į pirmadienį visgi trūko, nes buvo žmonių, kurie, pasistatę automobilius prie įėjimo į festivalį, patyrė nemenkų nuostolių, kai, kažkam nutarus įsilaužti į benzino baką, buvo apgadintas jų automobilis. Nežinau, kiek buvo tokių nukentėjusių, bet, jei jau nurodoma, kad renginys vyksta iki pirmadienio, tai ir jo apsauga reikėtų rūpintis iki galo.

Esu tikra, kad Be Safe Lab arba panašaus koncepto palapinės nuo šiol turi būti privaloma kiekvieno festivalio dalis. Neminint kitų funkcijų, galimybė vairuotojams nemokamai pasitikrinti blaivumą prieš sėdant prie vairo yra žiauriai geras dalykas. Tai – puikus pavyzdys, kad ne draudimai ir gąsdinimai, o supratingas, draugiškas bendradarbiavimas ir vienas kito saugojimas suteikiant lengvai prieinamas galimybes jaustis užtikrintai gali padėti sustabdyti lengvai ar ne taip lengvai įkaušusių piliečių norą sėstis prie vairo. Tikiu, kad tie, kurie pamatė, kad vairuoti dar negali, tiesiog palaukė, kol jau galės, arba vairą perdavė blaivesniems bičiuliams.

Concept stage priėjau tik kartą, kai ji dar tik buvo įrenginėjama. Dabar galvoju, kodėl. Gal dėl to, kad iš tolo iš jo sklindantys garsai neatrodė įdomūs, tačiau dabar dėl to labai gailiuosi. Kaip ir dėl to, kad pražioplinau Ulrich Shnauss. Nes nu tiesiog žiopla.

Pastaba sau. Visada žadu pamatyti daugiau negu pamatau ir dėl to galiausiai būna gaila. Gal reikėtų pradėti kelti sau mažesnius reikalavimus, kad ir nusivylimai būtų mažesni.

Pabaigai. Šiemet Yagoje susimąsčiau apie tai, kad žmonės mėgsta lyginti festivalius, tvirtindami, kad kažkuris vienas yra geresnis už kitą. Manau, kad, kai festivaliai nesiskiria išpildymo kokybe, mėginti nustatyti, kuris iš jų – pats geriausias, yra neteisinga. Dažnai skiriasi organizaciniai aspektai, mastai, trukmė, kaina, idėja ir daug visko. Vieno, vienareikšmiškai geriausio festivalio nėra. Man pats geriausias festivalis visada buvo ir yra Sūpynės, bet lyginti Sūpynes ir Yagą būtų mažų mažiausiai kvaila. Kaip ir lyginti įvairų gardų maistą ir ginčytis, kuris skaniausias.

Tai, kokį įspūdį palieka festivalis, daugiausia priklauso nuo to, ko būtent norisi tam tikru konkrečiu metu. O štai su festivaliais, kaip ir su koncertais ar spektakliais, bėda tokia, kad gali būti, jog, kai norėsis Yagos, vyks Devil Stone ir atvirkščiai. Iš anksto nusipirkęs bilietą, net ir jausdamas, kad nesi tinkamai nusiteikęs, visgi eini į pasirodymą ir galiausiai visgi tenka virškinti tai, ko tądien nenorėjai. Didžiulį kiekį to. Kartais įsijausti pavyksta, o kartais asmeninio nusiteikimo perkreipti tiesiog neįmanoma, todėl įspūdžiai, kurie kitomis aplinkybėmis gal būtų labai geri, gaunasi drungnoki. Man šįkart taip nutiko su Yaga. Ją pavadinčiau magiška miško pasaka, kurioje šiemet didžiąją dalį laiko jaučiausi ne visai savo vietoje. Bet kokiu atveju, nepaisant visko, prisiminimai vis tiek labiau teigiami negu ne.

Karolio S. nuotraukos.

1 Komentaras

Para Velnio akmenyje / Devilstone

Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.

Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.

Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.

Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.

Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.

Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.

Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?

Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.

Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.

Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.

Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.

Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).

Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.

Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.

Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.

Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.

Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.

2 Komentarai

Sūpynės yra meilė ir nieko čia nepakeisi

Manęs iš visų pusių klausinėja – tai kaipgi tos Sūpynės? Kodėl dar nepasidalinai įspūdžiais, gal nepatiko? Ramybės, tiktai ramybės. Mano tylos priežastys gana primityvios. Persikrausčiau, todėl kelias dienas iš eilės grįžus iš festivalio visas dėmesys atiteko, regis, nesibaigiančiai gausybei maišų su daiktais ir išsipakavimo džiaugsmams. Laimė, dabar jau viskas savo vietose. Na, ir tik vakar namuose pagaliau buvo įvestas internetas. Apie tai, kokia bejėgiškai priklausoma nuo jo pasijutau jo netekusi, verčiau nesiplėsiu.

Taigi, Sūpynės. Mielieji, Sūpynės yra Sūpynės ir nieko čia nepakeisi. Neslėpsiu, prabėgus dvejiems metams ir prisiminimams iš 2015-ųjų truputį išblėsus, laukiant šių metų Sūpynių truputį nerimavau. O kas, jei suprastės? O kas, jei mano atmintis dirba poete, ne istorike, ir piešia iškreiptus, perdėm teigiamus prisiminimus? O kas, jei bus mažai draugų? O kas, jei man nebepatinka festivaliai?

Nesuprastėjo. Toli gražu. Subrendo, dar labiau išsigrynino. Ir dar kartą parodė, kaip turi atrodyti nepriekaištingai sudėliotas festivalis. Vos atvykusi ir dar dienos šviesoje apsidairiusi po teritoriją supratau, kad tiek laukta ir taip širdingai mẏlima yra ne šiaip sau. Ir draugų netrūko. Žaviausia buvo tada, kai iš penktadienio į šeštadienį, jau pradėjus švisti, tamsa nebetemdė veidų ir sutikau visus, ką norėjau ir dar daugiau. Ypač faina sutikti draugus, su kuriais susipažinau 2008-ųjų Sūpynėse ir bendraujam iki šiol. Ir visgi, taip, festivaliai man vis dar labai, labai patinka.

Aš nebūčiau aš, jei jau kelionės į festivalį pradžioje nebūtumėm patyrę nuotykių – prie Molėtų ėmė ir pradingo automobilio, kuriuo vykome su draugais, trauka. Vietinio servisiuko darbuotojai gūžčiojo pečiais – gali būti bet kas. Nieko baisaus, sėdom pas kitus draugus, ten jau ir prasidėjo vakarėlis, o vietą saugiai pasiekėm. Toliau sekė sparčios palapinės statybos, įsipatoginimas į mažiausiai peršlampamus ir šilčiausius drabužius, ir galiausiai – festivalio erdvių tyrinėjimas.

Prisipažinsiu, seniau dažnai būdavo ir taip, kad iki Less stage taip ir neprisikasdavau, tačiau šiemet ji paliko didžiausią įspūdį. Visiška miško magija.

Po dviejų metu pertraukos prisiminiau auksinę festivalių taisyklę: niekada, jokiu būdu ir nė už ką negalima eiti miegoti anksčiau nei bent septintą ryto. Nušvitus prasideda linksmiausia ir įdomiausia dalis, taip vadinamas ryto tralialia. ~06:30 į sceną žengė Manfredas, kurio baltos kelnės žavingai kontrastavo su visą žemę pagrobusiu dumblu, su Smalos armija ir kaip dėjo, tai maža nepasirodė. Tie High scenos rytai Sūpynėse yra laimės sinonimas.

Pavydžiu žmonėms, kurių ištvermė kur kas didesnė nei maniškė. Mačiau, kad daug kas lietų pasitiko kaip papildomą pramogą, juo džiaugtis arba apsimesti, kad jo nėra, bandžiau ir aš, bet visgi, po paros drėgmėje supratau – kovą pralaimėjau ir jei liksiu dar nakčiai, pirmadienį tikriausiai teks pasitikti po kaldra ir su Thera Flue rankose. Penktadienį išvažiuodama į festivalį dar galvojau, ausiuos trumpus botus, kam man tie ilgi. (Little did I know). Anyway, kelionė atgal į Vilnių verta atskiro įrašo, bet tuos įspūdžius pasiliksiu knygai, kai jau nebebus taip gėda.

Žiūrėdama nuotraukas, verkiu, kad nelikau, verkiu, kad baigėsi ir jau vėl laukiu kitų metų. Ačiū iš visos širdies organizatoriams, kurie net ir ekstremaliomis sąlygomis padarė viską, kad aukštai iškelta kartelė ten ir liktų. Be to, visi kiti šios vasaros festivaliai turėtų padėkoti Sūpynėms – po jų prisiminiau, kaip faina festivaly (tikiu, kad ne aš viena) ir mėginsiu šiemet spėti bent į dar kelis – laukia Devilstone, Origami, Yaga Gathering, Mėnuo Juodaragis, gal ir dar kas.

Taigi, Sūpynės dar kartą įrodė, kad Sūpynės yra Meilė. Ir nieko čia nepakeisi.

Fotkių kaip visada mažoka, ir tas kelias iš draugų susirinkau, bet mačiau, kad evente jų prikelta nemažai, tad ir be maniškių yra ką pasižiūrėti.

Palikite komentarą