Pirmyn į turinį

Žyma: Edmontonas

Prieš sugrįžtant į Lietuvą

Jau po Vokietijos & Austrijos ekspyrienso Lietuvą grįžusi mačiau kitomis akimis. Nei geriau, nei blogiau – kitaip. Pavyzdžiui kai visą laiką gyveni apsuptas tam tikrų dalykų, nepastebi jų. Petro ir Povilo bažnyčią, tarkim, „pamačiau“ tik naujai sugrįžus į Vilnių. Ir ievos tą pavasarį kvėpėjo stipriausiai gyvenime. Tokių pavyzdžių begalė. Įdomu, kaip viskas regėsis šįkart. Septyni mėnesiai yra labai nedaug. Bet, iš kitos pusės, velniškai ilgas laiko tarpas.

Žmonės šneka, kad Europoj stojo amžinas įšalas ir „jau daugiau niekada neatšils“. Tikrai turėtų būt ne kas, nes kas antras žmogus, paklaustas, kaip sekasi, pradeda ne nuo to, kaip sekasi, o sako ŠALTA. Pas mane vakar buvo -19°C, tai kažkaip negąsdina tas šaltumas, tik pas mane čia sausa, tad jis kitoks, bet tegu baigias jis, tegu, nes ši žiema buvo/yra ilgiausia mano gyvenime, brendu per 60cm aukščio sniego kalniukus ir kartais kelio nematau.

Šiaip įspūdį apie tendencijas gimtinėj labai gerai formuoja brangieji. Here we go.

Apie stilių:
„o šiaip tai žmonės LT lb baisiai rengtis pradėjo
bet lb ir ši situacija blogėja
nu kad ir reportaže apie verbų sekmadienį
ankščiau būdavo tokių tetulių vienetai, dbr visur
konkrečiai visur
net ne rajonuose, o visur
tipo kontrolieriu stilius“

Apie laisvalaikį:
„Aš esu visiškai girtas
Nesiprausęs
Važiuoju į darbą“

Apie laisvalaikį vol.2:
„Mano raktas sulūžo, todėl kambarioko pasiskolinau ir juos pamečiau iškart
Ir dar vakar prisigėriau ir neįleidau į namus jo
Jis pyksta“

Žodžiu, niekas nesikeičia, tik visi visi įmanomi draugai turi po gyvūnėlį. Atsakau.

Tuo tarpu šią akimirką čia iš lauko sklinda tokie garsai lyg kažkas pasiėmęs žmogaus kūną jį vanotų į medžio kamieną. (nesusiturėjau nepasidalinus)

Kurį laiką stovėjau kambary ir žiūrėjau į naktines miesto šviesas, savaitgalį žiūrėjau į begalinius kalnus, protu nesuvokiamą rojų žemėj, kurį išvydus kas kart noriu spiegt iš laimės. Taip bežiūrint įdomu suvokti – Edmontonas -> Sietlas (+22°C)-> Frankfurtas-> Vilnius-> Panevėžys. Ir visa tai per vieną savaitgalį.

Palikite komentarą

Apie klientų aptarnavimo linksmybes

Kai dėsčiau, vis nerimo galvoj mintis, o koks gi jausmas dirbti paprastą darbą. Antram kurse teko padirbėti kazino, o paskui sekė vien tik protiniai darbai, kur dažniausiai, esu pati sau karalaitė ir bene viskas priklauso nuo manęs.

Labai norėjosi pabandyti paveikti kažką paprasto, kažką, apie ką galvot nereikia grįžus namo, kur nėra deadline‘ų, ir per daug smegenų sukt netenka.

Po bene penkių mėnesių gaiu skelbti išvadą vieną – paprastus darbus dirbti sunkiausia.

Būna, ateina žmogus, išūžia tau galvą, ir vaikštai paskui pusdienį kaip nuskriaustas, nes energetiniai vampyrai išties egzistuoja ir apsigint nuo jų sunku.

Idiotiškiausių cituacijų, dirbant klientų aptarnavime, top:


1 Sykį moteriškė gerą pusvalandį meditavo prie prekystalio mykdama apie jos teises į privatumą, kai paklausėme jos telefono numerio, kuris privalomas grąžinant prekę. Taip, iš tikro tai mes ne moteriškus drabužius pardavinėjam, o kuriam slaptą duomenų bazę, kuria naudosimės šnipinėdami pusamžes azijietes.

2 Sykį kita moteriškė ėmė ir pradėjo maitinti krūtimi tiesiog parduotuvės vidury. Aš suprantu, būna. Nu bet. Tiek gyvų papų viešoj vietoj dvyliktą dienos dar nebuvau mačius nei aš, nei kolegės.

3 Šiandien atėjo vyrukas, sakęsis, jog ieško žmonos. Sudainavo penkias Johny Cash‘o dainas prie prekystalio ir išėjo. Žmonos, pasirodo, pas mus net nebuvo.

4 Kartą moteriškė, man dedant jos įsigytas palaidines į krepši pradėjo rėkti, kad „savo žvilgsniu gadinu jos dieną“.

Customer service taip ne man, jau taip ne man. Belieka kikent, žinant, kad greit baigsis ši linksmybė.

1 Komentaras

Kažkas ten sakė, kad reikia išsikelti sau tikslus

ARTIMIAUSI GYVENIMO TIKSLAI :

-Išlavinti anglų kalbą iki tobulybės;
-Užsiaugint sveikus plaukus ir (gal) nusidažyt ružavai arba kažkaip panašiai;
-Įsiverti dar vieną tunelį, šįkart į kairiąją ausį bei dar keletą naujų auskarų;
-Perklausyt visą muziką ir peržiūrėt visus filmus, kuriems nebuvo laiko dirbant 70val. per savaitę;
-(Gal) parašyt knygą (uoj, kaip neoriginalu);
-Susivokti, noriu studijuot magistrą, ar kol kas užteks;
-Prisipirkti gražių šmutkių.

Ok? Kiek nedaug žmogui tereikia, ką.

Palikite komentarą

Vakarėliai tęsiasi

Tūsofščikas ir Kanadoj tūsofščikas, ir nieko čia nepadarysi. Keičias šalys, veidai, laisvalaikis, bet prigimties nepakeisi – jei esi velnias, velniu, turbūt ir liksi, kad ir kiek tau angelo sparnus lipdytų, jie atsiklijuos.

Džiaugiuosi ta sau padovanota laime, kad susitaikiau su tuo, kas esu ir įsimylėjau tą asmenybę dar labiau nei bet kada.

Miau.*

Gyvenimas veža, važiuojam!

Palikite komentarą

Mėnuo Kanadoje

Kai ruošiaus keliauti čia, draugas šešis šimtus kartų man pakartojo, ČIA VISKAS LABAI KITAIP NEI EUROPOJ. Gavau žiauriai daug informacijos apie vietą, į kurią keliavau. Vaje, nei apie Vilnių, nei apie Panevėžį niekam negalėčiau tiek papasakoti, kiek visko sužinojau apie Edmontoną.

Kaip ten bebūtų, kultūrinio šoko nebuvo, nes čia ne Indija ir ne Gana, pasaulio suvokimas ir šiaip daug visko, man regis, panašu. Užtat negaliu nepasidalint tam tikrais pastebėjimais, kuriuos reikia tuč tuojau aprašyti, nes jau tuoj tuoj viskas man pasidarys taip absoliučiai normalu ir įprasta, kad nebesugebėsiu objektyviau pažvelgt į tuos kitoniškus dalykus.

Pirmas reikalas, mane iš pradžių sunervinęs (vien dėl to, kad aš vėpla, ir visai apie tai nepagalvojau iš anksto) – skirtingi elektros jungikliai (po velnių, jei jau UK jie kitokie, tai logiška, kad Kanadoj irgi didžiulė tikimybė, jog dviejų apvalių šakučių į sieną taip lengvai neįgrūsi). Tad teko įsigyt perechodus ir pernelyg nenusimint, kai mano super uber turbo plaukų džiovintuvas uždūzgė su keturissyk mažesniu pajėgumu nei įprasta.

Taip pat buvau gan naivi ir tikėjaus, kad kainos čia na bent šiek tiek panašios į lietuviškas. Joo, panašios, tik panašumas tas, kad jei alus Lietuvoj bare kainuoja nuo 6lt, tai čia kainos prasideda nuo 6$. (Kanados doleris ~2,74lt). Dažnai girdžiu žmones sakant, kad taigi visur taip, kainų neverti ir suvoki, kad jei litai užusieny prilygsta eurams. Na ne visai taip. Berlyne bei Vienoje (nepamirškime, viename brangiausių Europos miestų) maistui išleisdavau gal net mažiau nei LT, ir tikrai nemarinau savęs avižų režimu. Kol kas čia pigus man atrodo tik kuras (jei neklystu, gaunasi ~3,09lt/l). Bet vėlgi – normalu gailėt ir spaust lietuviškas santaupas, uždirbtas lietuvišką prakaitą liejant (gerai jau gerai, prakaito savo darbe liet man nereikėjo). Albertos provincijoje (kur ir gyvenu), minimalus atlygis prasideda nuo 10$/val. Stogdengiai, pvz., gauna ~27%/val, vidutinės pajamos žmogui – ~50 000$/metus.

Dėl kainų – lietuvaičiai, džiaukitės baisiai pigiomis telefono bei banko paslaugomis, aš jų jau pasiilgau. Telefonas man kainuoja 25$/mėn. Už juos aš: gaunu šimtą minučių vietinių (ne, ne Kanados mastu, o Edmontono ribose) pokalbių kasdien po 19val. ir savaitgaliais bei 50sms bet kur. Viskas. No data, nothing else. Banko kortelę palaikyti kainuoja 4$/mėn. Tai reiškia, kad ja galiu pasinaudoti (išsiimti pinigus arba atsiskaityti ja) 10k. per tą mėnesį. Kiekvienas papildomas pasinaudojimas kainuos dar dolerį.

Visgi, šiandien oficialiai pradėjau dirbti už kanadietišką atlygį, ir viliuosi netrukus nustoti nervinusis, kad fakin autobuso bilietas kainuoja 3$. (Na, kol nešalta, dar viena proga neaptingt ir pasivaikščiot).

Dar vienas klaikiai erzinantis dalykas, kurį irgi baigiu įsisąmoninti – 5% mokesčiai prekėms. Viskas tvarkoj, lai būna tie mokesčiai, bet nervina tai, kad kaina prekystalyje pateikiama be jų ir vis sutrinki, kai į kasą vietoj 10$ įmuša 10,5$.

Labiausiai darbo ieškodama baiminausi dėl savo anglų kalbos. Taip, aš esu baigusi anglų filologiją, taip, daugiau nei metus tą kalbą dėsčiau bei dirbau su vertimais, bet nori nenori, prabilus akivaizdu, kad ji nėra mano gimtoji. Laimei, panašu, kad viskas su ja tvarkoj, nes darbą pasiūlė praėjus dešimčiai minučių darbo pokalbio metu. „Darbas tavo. Mes tavęs norim.“ (kaip gera tai išgirsti). Pareigos vadinasi style advisor (whaha, na aišku, kad tai į gražų popierėlį įvyniotas pardavėjo pavadinimas, bet taip vadintis visai malonu.) Vartydama skelbimus supratau, kad labai labai nenoriu dirbti kokiam nors makdonalde ar panašiai. (Į šulinį nespjaunu, kas ten žino, kaip bus ateity, visi darbai yra reikalingi ir verti pagarbos, bet nenoriu, nors tu ką.)

Aš esu išlepusi. Atsispindi tai ir darbo, ir namų paieškose. Galėjau gyvent kukliai, normalioje vietoje (bet labai kukliai) už kur kas mažesnę sumą, kurią mokėsiu dabar, bet Vilniuj gyvenau kaip princesė ir klaikiai nesinori grįžt į barako stiliuką. Šventai tikiu, kad jei gyveni puikiomis sąlygomis, puikiai jautiesi, gerai jausdamasis gerai ir dirbi, o tada ir uždirbi gerai, dėl to nebebūna parkių, kaip už tas geras sąlygas susimokėt. Anksčiau ši schema man veikė puikiai, tikiu, kad joje logikos yra. Dabar gyvenu jaukiame kambaryje su viskuo, ko reikia, sename gražiame name penkiolika minučių pėstute nuo centro. Lapkričio pirmą kelsiuos arčiau darbo, kur sąlygos bus dar geresnės (kaip man patinka miegot didžiuuuulėj lovoj, kurią tada jau ir gausiu (ir dabar maniškė neprasta, bet komfortui ribų nėra, ania?)).

Vakarėliai čia prasideda anksti. Labai anksti. Jei Vilniuj yra buvę, kad iš preparčio išplaukiam kad ir pirmą nakties (ką jau kalbėt apie Berlyną ar Londoną su headliner‘iais iki vidurdienio), tai čia visi barai užsidaro antrą. Tiesiog nuo tos valandos nebegalima parduoti alkoholio. Girdėjau, kad yra kažkokie ala afterhours barai, bet lankytis dar neteko. Panašu, kad teks atsikratyti šį sezoną įsišaknijusio žalingo įpročio vakarėlio neužskaityt, jei neužpjovei iki kokių septynių ryto. Ir gerai, nebebus tiek prarastų dienų ant rytojaus.

Čia žiauriai didelis junk food‘o pasirinkimas. Burgeriais misti neketinu, bet tas pasirinkimas, manau, visai neblogai, svarbu mokėti atsirinkti su protu. Kalbant apie maistą, patiko anksčiau neragauti reikalai: Doctor Pepper, špinatų salotos su braškėm (arba avietėm) ir riešutais, Southern Comfort (oezau, kaip patiko), eggnog, moliūgų pyragas, alus čia tikrai skanus. Esu tikra, kad dar prisiragausiu dar visokių skanumynų, tik reikės saiką turėt. Pasirinkimas visose parduotuvėse – maisto prekių, rūbų, kosmetikos ir pan. – nenormaliai didelis. Sukasi galva, kaip noriu lėkt prisipirkt visokių naujų šmutkių.

Čia pilna didžiulių mašinų, kurių varikliai, jėzaukristau, po ~5l ir daugiau. So much for being enviromentaly friendly, whaha. Na nežinau, gal ten įrengti kokie taršą ribojantys dalykai, bet tikra nesu.

Bene visuose namuose yra džiovyklės, kuriose karščiu džiovinami skalbiniai. Žiauriai patogus dalykas. Man regis, taip nuolat džiovinami rūbai tarnaus trumpiau nei pakabinti ant virvutės. BET, prisiminus, kiek kartų dariausi cirką namie rūbus džiovindama tai fenu, tai lygintuvu, man labai tinka šis patogumas.

Čia labai daug saulės. Atvykau jau kiek daugiau nei prieš mėnesį ir regėjau vos tris lietingas dienas. Sakė, kad žiemą saulė spigina kaip išprotėjusi. Valio. Ir ruduo čia nepaprastai gražus. Dabar, kai medžiai nusidažė savo margumynais, eiti reikalų tvarkyti pėstute labai malonu.

Iš pradžių mane tikrai išgąsdino gatvių žymėjimo sistema. Pirma, blondinei į galvą šovusi mintis, kaip dabar atsiminti ir susigaudyti visuose tuose skaičiuose??? (Aš skaičiukų prisibijau). Dabar regiu, kad orientuotis yra ypač paprasta. Pasiklysti veik neįmanoma. Viskas išdėliota labai logiška tvarka, tad visuomet žinai, kur esi.

Čia regiu žymiai daugiau nuosavų namų nei kur kitur yra tekę matyti. Keista man pasirodė tai, kad labai daug jų – nedideli, nemažai vieno aukšto. Keista ir tai, kad labai daug namų rūsių įrengtos gyvenamosios patalpos. Architekrūra mieste labai neįdomi – kaip suprantu, kuriant miestą, buvo atsižvelgiama į pastatų pirminę, ne estetinę funkciją. Graži labai savivaldybės teritorija, ir šiaip pastebėjau keletą dailių vietelių. Mieste sklando legenda apie purple city (violetinį miestą), kurį, vos man atvykus, visi primygtinai patardavo aplankyti. Ogi pasirodo, kad tas purple city – ta pati savivaldybės teritorija, naktį, kai dega visos šviesos ir į jas žiūri tam tikromis aplinkybėmis. Viso reikalo neatskleisiu, jei čia lankysitės, bus nebeįdomu. Kaip ir visur pasaulyje, yra čia ir skurdo, ir netvaringų lūšnų, ir bomžų, miegančių miegmaišiuose po krūmais. Daugiausia čia tvarkingų paprastų žmonių – vaikytis pritemptos prabangos, pastebėjau, nemadinga.

Mieste yra nepaprastai daug mokymosi įstaigų, tad didelė dalis čia gyvenančiųjų – studentai. Daug kas stereotipiškai mano, jog, kadangi Alberta gan tolimas kraštas, čia mažai užsieniečių. Nieko panašaus. Tautų bei kultūrų įvairovė mieste prilygsta Europos sostinėms. Statistikos nežinau, bet nenustebčiau, jei ji net ir didesnė. Čia yra didžiulis skirtingų šalių virtuvių pasirinkimas, atvykėliai iš kai kurių kitų šalių gyvena ala bendruomenėse (pvz. tokie rajonai kaip Chinatown, Little Italy ir pan.) Tik lietuvių šiame mieste nedaug (oficialiai iki 200), nors netgi yra lietuvių namai, kuriuose renkasi bendruomenė.

Žmonės nežino, kur yra Lietuva. Viskas tvarkoje. Su tuo teko susidurti tikrai ne kartą. Aš, pavyzdžiui, tikrai nuoširdžiai nežinau, kur yra koks nors Alžyras. Bet mane kažkaip erzina, kai žmonės nė nemirktelėję pradeda drabstytis tokiais faktais, kaip kad Lietuva yra Rusijoje, daugiau nei pusė gyventojų rusai ir pan. Nieko baisaus nėra nežinoti, tikrai. Bet būtų išmintingiau paklausti ir sužinoti, nei rėkti, „Oh, Liukrania, yes?“.

Šiaip žmonės čia labai draugiški, malonūs ir kultūringi. Ir žinai, ką? Man čia vis labiau patinka.

1 Komentaras