Pirmyn į turinį

Žyma: drąsa

Apie nenutylėjimus

Man dažnai sako, kad mėgstu išsišokti. Ne išvaizda, ne klyksmais perdėtai guvių kompanijų apsupty, o tuo, kaip kartais bendrauju su žmonėmis. Išsišokimu paprastai vadina mano tiems žmonėms užduodamus klausimus, išsakomą nuomonę, tiesmuką ir pernelyg neredaguotą.

Bet taip jau yra. Jei man kas įdomu, visada, na, beveik visada ir paklausiu apie tuos dalykus, kurie masina mano susidomėjimą. Kartais manoji intuicija tokia smarki, kad tiesiog negaliu nesužinot, ar ji nemeluoja. Jei kas gražu, kalbu apie tai su viltim, kad padrąsintas grožis gali skleistis ir nebepradingt.

Matot, kai klausimus adresuoji tiesiai tiems, kurie domina, nebereikia spėliot, kurt sąmokslo teorijų ar tikėt kitų sukurtomis jomis.

Tai, kad drįstu pradėti kalbą ar klausti apie visuotinai dažnai nutylimus reikalus, žmones stebina. Juk paprastai esam pratę nutylėt, pabūt santūriai, pasilaikyt sau. Juos tai ne tik stebina, bet ir glumina.

Gaunu bart iš santūresniųjų už tai, kaip gi aš drįstu, kaip taip galima. Garsiai ištart neliečiamus vardus, veiksmažodžius, daiktavardžius, būdvardžius ir kartais keiksmažodžius. Kalbint, regis, neprakalbinamus, girt tuos, kas nėra įpratę būti giriami, kviest nepakviestus, provokuot užsidengusius. Pasakyt, kad matau nerimą jų akyse, kad noriu žinoti, ar ir kaip galiu padėti, girt ne tik už vizualų akivaizdų grožį, bet ir gerą širdį, už protą, kartais už entuziazmą, už juoką, net pasirinkimus.

Kartais taip smarkiai susižaviu, kad mano pagyros net gali priversti jaustis nepatogiai. Ypač kokį nepalepintą lietuvį su savo šviesia, niekeno anksčiau neglostyta galva. Giriu garsiai, be sušvelninimų, be santūrumo, tiesiai beriu į akis. Kartais nesupranta.

O jei kas žeidžia ir gelia, prabilt apie tai ne ką mažiau svarbu. Galima klaust, kai neaišku, kai nežinai, bet nori žinot, nepažįsti, bet trokšti pažint.

Dar man sako, kad, šviežiai iškritę mano netikėti klausimai kartais užkabina jautrias vietas. Apsilanko ten, kur dar niekam nebuvo leista užsukti, priverčia jaustis nepatogiai ir mąstyti bent keletu žingsnių toliau negu planuota. Ir kartais tie klausimai išjudina tai, kas seniai buvo apleista ir palikta merdėti.

Būna, taip smarkiai pašokdina, kad ir kelias dienas ar savaites trukęs irzulys vėliau išsiverčia į tikrus planus ir sprendimus veikti. Ir nebūtinai visada tai aiškiai suvokiant.

Man dažnai atrodo, kad žmonės manęs nemėgsta. Kad su savo esybe iškrentu iš konteksto ir drumsčiu jų stingdančią ramumą. Ieškau erdvės mest iššūkiams, kur jų nieks nesitikėjo. Gal ir klystu. O gal ir ne. Laikui bėgant vis dažniau pavyksta prisiminti, kad tiesa yra tik tai, kuo mes tikim. Ar pasirenkam tikėt.

Ne viskas viskas sukasi apie kiekvieno mūsų atskirą visatą, kurioje mes patys atrodom sau tokie reikšmingi. Kitų visatose tos vietos ir reikšmės dažniausiai visgi turim mažiau negu norim ar kaip tik bijom. Visi ir kiekvienas vis į save, apie save. Tik savos paprastai svarbios kliūtys, nuo savų pagirių skauda savą galvą ir nerimai kankina tik savi. Ir šiame tekste daugiau nei dešimt sykių paminėta “aš”, “mano”, “man” ir “savo”. Kol aš kalbu apie save, tau skauda savo.

Ir viskas tiktai mūsų galvose ir tik dar truputį išorėje. Kaskart kai tau baisu dėl triukšmo, kuris kils pajudinus apleistus ir ilgai neliestus vidaus sąstatus, prisimink, kad kaip greit tas triukšmas suskambės, taip greit išsisklaidys, užsimirš, išeis iš mados greičiau nei spėsi sužiūrėt. Tik meilė liks.

Galvok apie meilę, kai jos nebelieka,
naktim ir dienom apie meilę galvok –

Kai eina mirtis, kaip katė abejinga,
ir plyšta palaikė skarelė vilties,
galvok apie meilę. Kai viskas nusninga,
išbyra, supūva – ji lieka vis tiek.

***

Jei tau patinka tai, kaip rašau,  padėką gali išreikšti tapdamas mano patronu štai čia.

Palikite komentarą

Apie stulbinančią žodžių galią

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad noriu parašyti apie komplimentus. Iš pradžių ketinau tai aptarti tekste apie patingėjimo žalą ir mažos pastangos galią, tačiau supratau, kad trumpai neišeis. Taigi, kol kurį laiką kaupiausi įrašui, truputį atidžiau stebėjau aplinkinius, mėgindama suvokti, kaip dažnai girdžiu žmones, sakančius vienas kitam kažką gero, kaip jie tai sako ir kaip komplimentai veikia mūsų kasdienybėje.

Tai žinot, ką pastebėjau? Gerų dalykų mes sakom mažai. Gerų dalykų mes sakom per mažai. Ypač, lyginant su tuo, kiek jų sakom blogų. Na, arba išvis nesakom nieko. („The opposite of love is not hate, it‘s indifference.“)

Iškart atsiprašau, jei mano pastaruoju metu per kraštus besiveržiantis pozityvas smarkiai skiriasi nuo jūsų nuotaikos, bet dabar tikrai labai gerai jaučiuosi ir negaliu susilaikyti to gerumo nepavarius daugiau ir čia. Ypač, prisiminus, kokių juodai juodų reikalų mano nuotaikoj yra buvę ne taip jau ir seniai. Verčiau purkštavę, kad suminkštėjau, tiesiog imkit tą gerumą sau kiek telpa.

Taigi, žinokit, kad gerus dalykus žmonėms sakyti yra labai gera, reikalinga ir ne taip sunku, kaip gali atrodyt, jei tai darot retai. Žmonėms patinka girdėti, skaityti, matyti ir žinoti gerus dalykus, jiems jie yra reikalingi, neabejokit tuo. Aišku, gal ir bus išimčių (velniop jas), tačiau net ir didžiausi cinikai gali suminkštėt ir truputį atšilt išgirdę kažką gero. Jūs bijot, kad girdami žmones pasirodysite silpni, apsijuoksit, atrodys, kad bandot įtikt? Velniop visa tai.

(Neseniai klausiausi interviu su Ryčiu Zemkausku, kur jis percitavo Ilyos Lagutenko iš Mumiy Troll žodžius: „Aš ne silpnas. Aš tiesiog geras.“)

Aną savaitę du pažįstami žmonės, kurių nuomonė man išties svarbi, netikėtai man parašė, kad jiems žiauriai faina skaityti tai, ką rašau, ir kad jie labai mane palaiko. Karts nuo karto panašius dalykus asmeninėmis žinutėmis man į fb page parašo ir nepažįstamieji. Kartais žinutės prasideda tokiais ir panašiais žodžiais „Atsiprašau, kad trukdau“, „Nenoriu pasirodyti kvailai“, „Šiaip niekad niekam tokių dalykų nerašau…“ (na, turbūt įsivaizduojat). Manot, kad taip dažnai girdžiu komplimentus, jog prie jų pripratau ir jau į juos nebereaguoju? Patikėkit manim, toli gražu. Kiekvieną kartą, kai kažkas – artimas ar nepažįstamas – nutaria pasakyti kažką gero, jaučiuosi nuoširdžiai laiminga, krykštauju besišypsodama ir dar artimiems papasakoju, kad va, kaip fainai čia man parašė. Taigi, nujaučiu, kad, jei taip jaučiuosi aš, lygiai taip pat gerai jaučiasi ir tie, kuriems skirtų gerų žodžių nenutylit.

Pagirkit draugus, kurie gražiai atrodo, pagirkit kolegas, kurie gerai dirba, pagirkit virėjas valgykloj, kur pietaujat, už tai, kad maistas skanus, pagirkit pusseserę, kuri sėkmingai meta svorį, pagirkit mamą, kuri jums dar gražesnė nei vaikystėj, pagirkit draugą, kuris susirado fainą antrą pusę ir dabar vaikšto visas laimingas kaip beprotis, pagirkit nepažįstamojo kvepalus renginyje, rašykit teigiamus komentarus, dėkit širdutes po nuotraukom, jei tik kas gero šauna į galvą, nepamirškit žmonėms padėkoti net ir už smulkias, kartais net ne materialas dovanas, už pagalbą, kartu praleistą laiką, pasidomėkit, kaip laikosi jūsų mylimieji, pasidžiaukit jų sėkme ir laime, leiskite jiems žinoti, kaip juos mylit. Sakykit gerus dalykus garsiai, drąsiai ir konkrečiai. Nė už vieną iš šitų ėjimų niekas į galvą neduos. Jūsų pastangų rezultatas gali svyruoti nuo elementaraus abejingumo iki jums sunkiai suvokiamų didelių dalykų. Gali būti, kad net ir viena pozityvi smulkmena sukels ilgalaikį atoveiksmį. Be to, net ir išsyk abejingai sureagavęs žmogus, gali būti, grįžęs namo prisimins jūsų komentarą ir kiek pavėluotai, bet juo tyliai sau pasidžiaugs. Gali būti, kad jis iškart deramai nesureagavo ne dėl to, kad jam vis vien, o dėl to, kad gerų dalykų girdėt jis nėra pratęs. Netgi gali būti, kad  tas jūsų paprastas teigiamas komentaras jo link yra geriausia, kas jam šiandien nutiko.

Jokių būdu komplimentais nesižarstykit tada, kai iš tikro negalvojat to, ką sakot, neliaupsinkit žmonių jų gailėdamiesi, negirkit norėdami įtikti ar kažką gauti (tokia klasta baisiai gerai matos), nepersistenkit, jei esat padauginę svaigiųjų gėrimų. Kai mokiausi Berlyne, turėjau tokią paskaitą „Unreliable Narration in Fiction“. Nagrinėdavom knygas ir filmus, kuriuose dėl įvairių priežasčių istorijos pasakotoju neišeina pasitikėti. Tai nebūkit tuo kalbėtoju, kurio istorija neskamba įtikinamai, nereikia.

Pabaigai rekomenduoju pasiklausyti ištraukos iš jau anksčiau minėto pokalbio su su R. Zemkausku (galima ir visą, jei tik turit laiko, tačiau šita dalis įstrigo labiausiai) apie tai, koks svarbus gali būti padrąsinimas ir pagyrimas. Norėjau užrašyti tai, ką jis kalbėjo, tačiau sakytinis žodis raštu nelabai kaip atrodė, tad visgi nuoroda bus geriau. Nuo 28:05.

2 Komentarai