Žinot tą tokį bjaurų kaltės jausmą, kuris, vis atidėliojant kažką padaryti, tik auga ir net pradedat galvoti, kad gal jau per vėlu ir gal verčiau jau nebedaryt? Panašiai jaučiuosi dėl šito teksto. Vos grįžusi iš Velnio akmens įpuoliau į darbų begalybę ir vis nerasdavau laiko prisėsti ir aprašyti, o prabėgo jau dvi savaitės. Bet juk festivalis išvažiavus visiems jo lankytojams nesibaigia, festivalis gyvas visus metus – nutilus muzikai pradeda girdėtis įspūdžiai, šmėžuot nuotraukos ir skambėti nostalgiški dūsavimai, o organizatorių darbas, neabejoju, nesibaigia niekada.
Taigi. Velnio akmenyje šiemet buvau pirmą kartą. Nuolat girdėdavau puikius atsiliepimus apie jį, bet vis netekdavo apsilankyt. Žinot, kodėl? Ogi todėl, kad nebūdavo su kuo. Ten varydavo įvairūs pažįstami, bet ne tokie artimi, kad prie būčiau drįsus prie jų prisiklijuot visam festui. O štai dabar viskas gyvenime klostos taip, kad pildos mano tylūs, garsiai niekad neišsakyti norai ir turiu pačią geriausią kompaniją, kuri sutinka (ne tik sutinka, nori) su manim keliaut ir į Sūpynes, ir į Pečiūros koncus, ir visur kur. Šita vasara man rekordinė festivaliais – jau buvau trijuos, šiandien važiuoju į dar vieną. Kaip dėl to faina, kad jūs žinotumėt.
Aplinkybės taip jau susiklostė, kad Velnio akmeny pabūti galėjau tik parą ir ne ilgiau, nes prieš tai atsitiko penkiasdešimtmetis, kuriame dalyvauti buvo privalu. Matot, penkiasdešimtmečiai juos švenčiančius žmones gyvenime ištinka kiek rečiau nei festivaliai.
Šeštadienio rytas prasidėjo pasiplaukiojimu Panevėžio Ekrano mariose, vėliau pirmąsyk atsidūriau Lajų take. Tai žinokit, kai esi metro piam, nelabai ten tie medžiai ir jų viršūnės matos, ėjau ir dūsavau „Koks gražus turėklas“.
Atlikę visus gimtadieninius-ekskursinius reikalus pagaliau nusigavom į festivalį. Nustebau supratusi, kad jis vyksta visiškai mieste. Pirminis planas buvo nakvot automobily, bet, kadangi pastarąjį pasistatėm prie kapinių, kažkaip mieste prie kapinių mašinoj miegot nei šis nei tas, tad susidėliojom palapinę.
Festivalis taip gerai suorganizuotas ir sutvarkytas, kad, prieš tai dar pabuvus Sūpynėse rimtai gali imt ir pradėt galvoti, kad visi festai tokie. Bet tada prisimeni tas visas blogas patirtis iš praeities, grįžęs dar pasižiūri video iš Retro beach festo ir supranti, kad nieko panašaus.
Labai patiko didžiulė įvairių veiklų gausa (išbandžiau vikingų šachmatus, visiškai jėga), žiauriai faina piešinių galerija (labiausiai patikusiais vaizdais dalinuos), platus maisto pasirinkimas (nežinau, iš kur yra tie paprasto, skanaus, sotaus ir palyginus nebrangaus maisto gamintojai su didžiulėm keptuvėm plovo ir kitų dalykų, kuriuos vis pamatau festuose, bet patinka man jie). Žiauriai gaila, kad visgi teko praleist GA protmūšį ir diskusijas, kurios, mačiau, turėjo būti labai įdomios. Gaila ir dėl to, kad puikiojoj Kablio scenoj būtent paskutiniąją naktį grojo d‘n‘b, kurio klausyt nebegaliu jau nuo kokių dudešimtų. Tiesa, o legendomis apipintas papų šou visgi ir yra legenda? Ar mes tiesiog pražiopsojom?
Šiaip, prisipažinsiu, tikėjausi didesnio publikos išsitaškymo, pamišimo ir rokenrolo, tačiau numanau, kad daug kas spėjo nusiraut ketvirtadienį ir penktadienį, o aš jau papuoliau pamatyt tų linksmybių paskutiniuosius trupinius.
Turbūt ne keista, bet Velnio akmens muzika man visiškai svetima. Nuo šešiolikos vis mėginau pažindintis ir pamėgt, bet taip ir neprilipo. (Todėl nenuostabu, kad po viso to metalo ausims miela buvo išgirst Panamos palapinėj skambančią Golden Parazyth‘o Lapę). Bet kokiu atveju, į šitą festą norėjau dėl to taip išliaupsinto vaibo ir dėl to, kad norisi atsidurti ten, kur dar niekad nebūta ir išbandyti tai, kas dar nedaryta.
Užtat ZEAL & ARDOR buvo something else. Niekada nesu girdėjusi nieko panašaus ir toji jo (ar jų?) pasirodymo valanda buvo tarsi kažkokia keista meditacija, kurios metu ir šokau, ir ramiai stovėjau, ir prisirašiau ilgą juodraštį minčių srauto, kuris užpuolė berymant minioje. Šito konco metu įstrigo truputį įkaušęs bičiukas, kuris priėjęs prie nepažįstamų vaikinų sako “Ei, seniukai, davai iškelkit mane virš minios”. Tie jam sako “Blem, seniuk, nu žinok nekelsim” (aiškiai matės, kad rokenrolo būsenoj tik tas, kuris prašos keliamas). Paskui netyčia užmačiau, kaip tas pats rokenroleris kažkam messengery siuntė stickerį su gėlių puokštę belaikančia lape. Vėliau smagu buvo einant pro šalį netyčia sutikti patį headlinerį ir su juo nusifotografuoti.
Tai, kaip smarkiai buvo patvinusi upė, verta atskiro paminėjimo. Kaip ir tai, kokia nežmoniškai šalta buvo naktis iš šeštadienio į sekmadienį, kai nepadėjo nei penki sluoksniai drabužių, nei gėrimai su pipirais. Dabar, prabėgus jau dviems savaitėms, nakties speigo agonija jau pamažu pradeda užsimiršti, bet, damn, nenorėčiau to pakartot.
Užtat ryte nuo šalčio sustingusį, vėliau atšilusį ir tarsi subaladotą kūną išgelbėjo nefestivališkai prašmatnūs Panamos pusryčiai (žr. foto).
Vaikštant po teritoriją galvojau apie tai, ar būtų įmanoma ne tik į šitą, bet ir į visus kitus festus atitempt taromatus. Labai gerai išsispręstų tvarkos klausimas ir nebūtų gaila po kojomis trypiamų centų ir eurų. Paryčiais mačiau, kaip mėlynanosiai vietiniai „sanitarai“, vienas kitą už kojų prilaikydami, nardė tarp skardinių ir rūšiavo visą tą lobį, tad matyt šitas festas jiems buvo šiokios tokios Kalėdos.
Atleiskit, bet ta viena iš paskutiniųjų sekmadienį grojusių grupių, man regis, pavadinimu „Abudu“ (o pavadinimas tikrai apgaulingas, nes ant scenos jų ten buvo mažiausiai keturi), buvo ekspyriensas, mintimis nunešęs į laikus, kai paauglystėj teko pasiklausyti prasto krikščioniško roko, kurio darsyk girdėt visai nenorėjau. Atrodo, kad jie buvo pastatyti tam, kad žmonės kuo greičiau išsiskirstytų ir jau leistų orgams tvarkytis.
Tai mes ilgai nelaukę nutarėm viską užbaigt dar neragautais Kavarsko koldūnais, kuriuos kemšant į koldūninę įžengė pats G. Nausėda, bet, išvydęs pulką juodais drabužiais ir metaliniais papuošalais pasidabinusių festivalininkų, apsisuko ir išėjo. Tiesa, kalbant apie iškilius visuomenės veikėjus, Velnio akmeny Sergėjaus Jovaišos, apie kurio vaidenimąsi ten sklando legendos, pamatyti neteko.
Ir vis dėlto, geriausias dalykas apie festus yra tai, kad dažnai ten susirandi naujų draugų arba susitinki žmones, kuriuos menkai tepažinojai ir, festivalinės euforijos pagautas, kur kas geriau su jais susibendrauji ir namo jau išvažiuoji turėdamas istorijų. Tad baisiai faina buvo tas kelias valandas ar trumpiau pasišnekėt, palinguot ir pabendraut su visais senokai matytais ir naujai rastais.
Susumuojat, rimtas, solidus festivalis, į kurį dar tikrai važiuosiu. Ačiū ir faina, kad esat.
