Pirmyn į turinį

Žyma: Devil Stone

Velnio akmuo 2018

Ką tik pravėriau namų duris ir dar neišsikrovusi daiktų sėduosi prie kompiuterio surašyt įspūdžių iš Velnio akmens, kol anieji vis dar karšti ir emocijos vis dar per kraštus liejas.

(Perspėju, šiame tekste septynis kartus bus paminėtas žodis „faina”, jei esat surūgėliai, jus tai gali piktinti).

Nu koks fainas festivalis, koks fainas festivalis. Prieš važiuodama bijojau tų trijų naktų palapinėj, lietaus bijojau ir murzinumo kūno, batų ir sielos, bet šiandien vykt namo net gaila buvo, atrodo dar savaitę būtum ir nenusibostų.

O kodėl? O todėl, kad:

Baisiai faina chebra, baisiai faina festo stiliumi susitikt tiek seniai matytų ir susitikus ne tik pasilabint, bet ir laiko pakalbėt normaliai rast, nes niekas niekur neskuba, nes skubėt galima tik mėgstamos grupės paklausyt. Baisiai faina su kompanionais trintis ir džiaugtis bendravimu iki soties.

Man pačiai muzikine prasme aktualiausia ir įdomiausia Kablio scena, tai Manfredo ir Interiors pasirodymai tiesiog lediniai buvo. Draugas, niekad nešėlęs pagal elektroninę muziką taip dūko, kad net pavydu buvo, o paskui sakė „Manfredas taip grojo , kad net užsimaniau būt toks klubinės kultūros mėgėjas kaip tu“.

O kokie draugiški savanoriai ir organizatorių komandos nariai.
Nežinau, kaip jums pavyko, bet orą užpirkot tokį nuosaikų, kad jo gerumas net pranoko lūkesčius. Kai iš Vilniaus visi rašė, ar nepaskendom, mes sausučiai ant žolės sėdėjom.

O maisto skanumas. Aš tą maistą iš tų didelių keptuvių taip mėgstu, taip mėgstu, kad valgyt ėjau per dieną bent po du kartus, nes jau taip skanu, jau taip gardu.

Baisiai fainas Galvūzų protmūšis, net iš metalo šį tą atsakiau, o dar ir dovanų gavom. Baisiai smagus ir slemas, kurį laimėt turėjo Martynas, nes nužudykit Liną, saugokit Martyną (tik nepyk, Povilai).

O Anykščių gražumas… Myliu šitą miestą be galo visą gyvenimą, taip taip gražu žiūrėt, kad jam sekas ir tų vietų fainų randasi, ir tas miestas vis gražyn, ir tų žmonių jame netrūksta.

Ir geriausia – anei kūno, anei batų, anei sielos murzinumo nė krislo patirt neteko, nes viskas taip gerai, jau taip gerai suorganizuota, kad nėr net galimybių netaip pasijust. O vat jei norit gerai pasijust, tai važiuokit, chebra, į Velnio akmenį.

Važiuojant namo ir automobilyje visu garsu baubiant Atomic Kitten – Whole Again po viso to gerumo net palaiminga ašara tryško.

Įrašą pabaigsiu užduodama ir jį pati atsakydama vieną klausimą, kurį vis iškeldavo gerb. Viesulas.

– Tai mieli kolegos, kas yra geriau už blogą laiką?

GERAS LAIKAS.

P. S. Jei pas ką nors iš jūsų atsidūrė lentelė su užrašu „Mahila”, labai mielai ją perimčiau.

Palikite komentarą

7 rekomendacijos vasarai

Šiandien supratau, kad, regis, vos tik prasidėjusi vasara jau nusinešė visas dvidešimt šešias dienas. Nu ir tempas. O aš, kaip visada, daug visko veikiu, skaitau, žiūriu ir domiuos, tad nutariau pasidalinti septyniais dalykais, kurie yra verti to pasidalinimo ir jūsų dėmesio.

  1. Serialas Babylon Berlin.

Šitą serialą pradėjau žiūrėti dėl kelių priežasčių:

-Mano amžinosios meilės Berlynui ir vokiečių kalbai, kurios vis dar nemoku, bet kas kart girdėdama apsiseilėju. (Jau rašiau apie Dark).

-Fakto, kad visas serialas iš viso turi jau išleistus 2 sezonus ir 16 serijų (reiškia, nenusitęs į dvylika sezonų ir nereiks rymot laukiant tęsinio)

Super aistringo Babylon Berlin aprašymo, kuriuo prieš pat naujuosius pasidalino Laura Kurlinskaitė (Pripažinkit, tokį perskaitę ir jūs ilgai nebedvejotumėt)

Siužetas: 30s Berlynas, komisaras Gereon Rath persikelia iš Kiolno į Berlyną ir kaip mat įsisuka į sostinės kriminalinį, politinį ir socialinį gyvenimą, katras ten tiesiog kunkuliuoja.

Nei laikmetis, nei santrauka pernelyg neintriguoja, tad tiesiog pateiksiu keletą faktų.

-Brangiausias visų laikų serialas, sukurtas NE anglų kalba. Biudžetas – 40.000.000 eurų.

-Vokiška kokybė: muzika, (beveik visada) neholivudiškas siužeto dėstymas, realistiškai atvaizduotas brutalus tų laikų varguomenės skurdas, taip pat brutaliai grubus seksas ir smurtas, dėmesys detalėms ir personažo vystymas.

-Vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Severija Janušauskaitė – nepaprastai talentinga ir graži (o dieve, kokia ji man graži) lietuvių aktorė, apie kurią, tikiu, gal ir nesat girdėję. Išgirskit.

-Jei patiko Boardwalk Empire (kurio haipint nenustoju iki šiol), panašaus vaibo čia netrūksta.

Minusai: buvo vietų, kur istorija patikėti pasidarydavo sunku. Na, bet juk čia kinas – ne gyvenimas, ane?

  1. B. Gylio knyga Bitonomija.

Prisipažinsiu, šitos knygos skaityt ar, juo labiau, apie ją vėliau rašyt tikrai neketinau. (Sutikit, šūkis „Įvadas į pirmąjį milijoną internetu“ skamba ypač įtartinai). Atsirado namuose pati ir vieną dieną visgi neatsispyriau rūžavo viršelio vilionėms – atsiverčiau.

Išankstinis nusistatymas greit dingo, nes supratau, kad knyga yra gera. Iš pradžių maniau, kad autorius bus dar vienas verslo nuo nulio pardavinėtojas ir kaučeris-motyvatorius, kuris valandų valandas pilsto iš tuščio į kiaurą ir kartoja „Follow your dreams“. O taip tikrai nėra.

B. Gylys informaciją apie tai, kaip dalykai vyksta internetiniame versle pateikia nuosekliai ir aiškiai, o svarbiausia, su krūva praktinių pavyzdžių. Kadangi tai yra tik įvadas į šią sritį, knygoje aptariama daugybė skirtingų internetinio verslo aspektų, nesikoncentruojama į siaurą sritį. Užtat pateikiamas ilgas nuorodų, kurias galima nagrinėti toliau, sąrašas.

Apibendrinant – puiki santrauka tiems, kurie nori suprasti, kas tas internetas už primityviųjų socialinių medijų ar naujienų portalų ribų.

Skaitosi ir lengvai, ir sunkiai. Lengvai – nes pasakojama tikrai visiems įkandama forma, o sunkumas tai jau asmeninis dalykas – man sunku užsikabinti ant ne grožinės literatūros. Na, bet vadovėlis ne tam ir skirtas. Tiems, kurie sukasi IT pasaulyje, rekomenduočiau parodyti draugams ir giminaičiams, kurie nuolat klausinėja „tai ką tu dirbi“, o aiškint nebeturit jėgų, nes vis tiek nesupranta.

Ai, nu ir labai fainas dizainas.

Minusai: nežinau, ar pats autorius, ar redaktorius truputį nusaldino kalbą, todėl kartais pateikiami palyginimai nuskamba kaip bereikalinga beletristika.

  1. Ekskursija (Ne)pamirštos Vilniaus moterys, kurią rengia „Idėjų karalystė„.

Kiekvieną ketvirtadienį 18:30 prie prezidentūros susirenka žmonės, kurie nori šį tą sužinoti apie mūsų istorijoje taip dažnai primirštamas moteris – Sofiją, Feliciją, Juliją, Marianą, Oną, Elžbietą, Mariją, Boną, Fanią, Clarą ir kitas, tą istoriją kūrusias kartu su vyrais.

O dabar – kodėl man patiko ir kodėl rekomenduoju jums.

Savaitę prieš tai teko dalyvauti ekskursijoje apie Kauno modernizmą. Ji buvo tokia neįdomi ir žudanti (ir apie ją rašyti nėra ką), kad į šią ėjau turėdama minimalius lūkesčius (kad būtų bent truputį geriau). O buvo žiauriai gerai.

-Labai faina gidė Elena Gasiulytė, kuri sugeba istorijas pasakoti įtraukiančiai ir šmaikščiai. Geras gidas ne tas, kuris daug žino. Geras gidas yra tas, kuris daug žino ir moka tas žinias auditorijai pateikti taip, kad jie norėtų dar ir dar. Būtent tokia Elena ir yra.

-Puikus akcentas – ekskursijos interaktyvumas. Daiktinės nuorodos, spėliojimo žaidimai ir kiti prieskoniai, kurie padeda garsinę informaciją sieti su vaizdais.

-Optimali ekskursijos trukmė ir maršrutas – apie 2,5km per apie 2h.

Nueikit, tikrai nepasigailėsit.

  1. P. Gritėno laida Apie ką negalima kalbėti.

Kuisdamasi namie, dažnai mėgstu pasiklausyti visokių įdomių dalykų. Kažkada atradau Pauliaus Gritėno laidų ciklą „Apie ką negalima kalbėti“ ir vis, kai išpuola proga, pasileidžiu ją fone.

-Įvairūs ir ką papasakoti turintys pašnekovai – R. Miliūtė, A. Kaziliūnaitė, D. Puslys, R. Šapauskas, V. Landsbergis ir kiti.

-Labai patinka pasirinktų temų jų vystymo stilius – pokalbis plėtojamas ramiai, neskubinant, išklausant kalbinamus žmones ir, matyti, kad nesiekiama įtikti plačiajai auditorijai.

-Medijose daug dalykų, kurie kartais priverčia manyti, jog jau viską supranti ir baisiai gudrus esi, tačiau klausydamasis, kaip kalba kur kas platesnį išsilavinimą ir supratimą tam tikrose srityse turintys žmonės, truputį nusileidi ant žemės ir tada jau klausaisi labai įdėmiai.

Jauti, kad tikrai dar yra ko pasimokyti ir meti sau iššūkį toliau be paliovos plėsti akiratį.

Paskutinė laida, kurią išklausiau pastačiusi ausis buvo pokalbis su kalbotyrininke Loreta Vaicekauskiene. Apie kalbą, iš kur ji atėjo, kur ji suka ir kaip nebaisu yra joje nuolat vykstantys pokyčiai. Vertinga ieškant argumentų diskusijose su tais, kurie yra įsibaiminę, kad visi mes tuoj tapsim beraščiais.

Labai patiko L. Vacekauskienės mintys apie sudėtingą akademinę kalbą. Tą, su kuria kaskart susidūrus noris užverst akis į dangų ir giliai atsidust. Anot mokslininkės – kuo labiau patyręs yra specialistas, tuo paprasčiau jis kalba, o vat štai didelių akademinių ambicijų kamuojami magistrantai ir doktorantai rašo painiai ir sudėtingai.

  1. Velnio akmuo/Devil Stone.

Apie parą šitame festivalyje pernai vienu įkvėpimu sugebėjau pripilt visą puslapį ir būčiau varius toliau, bet gi yra ribos. Šiemet taip jau išeina, kad Devil Stone tampa pagrindiniu ir vieninteliu mano vasaros festivaliu. Po pernykščio maratono kažkaip nebesinori visur šitiek lakstyt, tad atsirinkau tą, kuriame muzika, siūlomos veiklos ir mano chebra, kuri varo, sukuria geriausią variantą.

-Anykščiai. Paauglystėj, kai šitas miestelis dar nebuvo įžengęs į savo ne taip jau ir seniai prasidėjusią Renesanso fazę, vis sakydavau „noriu vieną dieną čia gyvent“. Nežinau kas, bet yra kažkas man su tuo miestu, todėl ir festivalis šiame jame pernai suskambėjo teisingai.

-Joan Cornellà paroda. Viskas kaip ir aišku.

-Gintarinių akinių + Liverpool Music Quiz kolaboracija. Abu šitie protmūšiai yra puikūs, o kartu turėtų būt išvis jėga. Na ir milijonas visų kitų veiklų.

Kablio scena. Taip, originaliai Devil Stone – sunkiosios muzikos festivalis ir elektroninė alternatyva senbuviams čia atrodo keistai. Senieji festivalio fanai keikia pokyčius ir ilgisi tamsesnių ir sunkesnių muzikinių laikų, bet man, jų nepatyrusiai, viskas ten atrodo kaip tik.

Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad Devil Stone šiemet jau tikrai yra The Festivalis. Ai, o plakatas tai fantastiškas.

  1. Podcastas Pralaužk vieną šaltą.

Prisipažinsiu, apie jį girdėt gal dar ir nebūtų tekę, jei jo kūrėjai Airidas ir Mantas į antrąją laidą nebūtų pasikvietę manęs pačios.

Nuo tada vis paklausau pokalbių ir su kitais pašnekovais. Labiausiai juokiausi per pokalbius su mano rašytinio žodžio crushu Luku Ramonu (no homo) bei Mantu Bartuševičium.

O kitas pokalbis bus su Faksimilio Reklamos Firmos kolektyvu. Lūkesčiai aukšti.

Minusai: Nu čia labiau ne minusas, o niuansas. Vis zyziu, kad kur daugiau moterų, nes vien vyrai ir vyrai, bet vis dar esu ta vienintelė iš dešimties. Tai jei norit, kad kurią nors pakalbintų, pasiūlykit gal jiems ar kažkaip.

  1. Young Fathers.

Na o pabaigai reikia muzikos. Tai mano šviežiausias muzikinis kliopas yra grupė „Young Fathers iš Edinburgo. Čia jų KEXP pasirodymas, čia dar vienas, o čia daina, nuo kurios dažnai pradedu savo dieną, kad gyvent būtų geriau.

Norėčiau į jų live, tai 8 Days a Week, pretty please.

3 Komentarai

2017-ųjų metų geriausieji

Šiemet trumpiau negu bet kada, nes kažkaip vat taip norisi. 2017-ieji prasidėjo gulint be plionkės su temperatūra lovoje, o jau sausio 3 d. važiavau į ligoninę nosies operacijos. Pradžia skamba prastokai, bet visai nebuvo baisu. O vėliau man, priešingai negu daugeliui kitų (drįstu taip teigti, nes žmonės 2017-uosius peikė ir keikė kur bepasisuksi) buvo nuostabūs metai.

Taigi, jūsų dėmesiui, metų geriausieji.

  1. Metų Facebook paskyra: Faksimilis Reklamos Agentūra, Vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės, Kur vakarėlis.
  2. Metų instagram paskyra: 90s_lithuania.
  3. Metų filmas: nors ir 2016-ųjų, jau 2017-aisiais pamatytas Nocturnal Animals, pakirtęs kojas, rankas, galvą ir širdį. Po to filmo vėliau jau labai greitai viskas buvo kitaip.
  4. Metų inside tūsas: laidos dešimtmečio susitikimas, perėjęs į Nidą su M & T komanda ir „aš atsimenu, kad turėjau piam eurų ir nebėra jų“.
  5. Metų interjeras:
  6. Metų interneto žmogus: Liudvikas Andriulis, Aušra Kaziliūnaitė, Lukas Ramonas.
  7. Metų koncertas: Studio Maruko 11/11. Ką ten tie festivaliai, ką ten tos užsienio žvaigždės. Marukas su Nijolės Tallat-Kelpšaitės „Be scenos negaliu gyventi“ nušlavė visus.
  8. Metų daina: A Scene from a Future – Manfredas edit, o dainų daina: Šventinis bankuchenas – Music music music.
  9. Metų laimė: šitiek įspūdingų naujų pažinčių. Bet senieji draugai niekur nedingo, kaip ir neblėstanti meilė jiems.
  10. Metų margas pasaulis: kai į darbo emailą ateina užklausimas, ar aš esu buvusi realybės šou „Baras“ dalyvė.
  11. Metų pabėgimas:
  12. Metų nauja veikla: Panevėžio city alumni.
  13. Metų naujai atrastas laisvalaikis: puzlės.
  14. Metų naujas iššūkis sau, kulminaciją pasieksiantis jau sausio 27 d.: Nacionalinė viktorina. Ateikit.
  15. Metų lietuviška knyga: A. Vienuolis – „Viešnia iš šiaurės“.
  16. Metų nelietuviška knyga: M. Abramović – „Walk Through Walls“.
  17. Metų public festivalis: Devil stone.
  18. Metų interjeras 2:
  19. Metų inside festivalis: Vasaros brizas.
  20. Metų serialas: Big Little Lies.
  21. Metų skaitomiausias įrašas: Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui.
  22. Metų startupas: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje. Kas in? Rašykit komentaruose, dar yra laiko suspėt į sąmatą.
  23. Metų šlapios kojos: tie nesibaigiantys liepos lietūs.
  24. Metų šlapia viskas: Sūpynės.
  25. Metų nušvitimas:
  26. Metų valgis: humusas neribotais kiekiais.
  27. Metų vieta būti: Vėjai.
  28. Metų vieta pavalgyti: Rhum Room.
  29. Metų tikėti ir netikėti taškai: Klaipėda ir Kaunas su Vėliavos dienomis, Talinas, Stokholmas, Rusnė, Daugpilis, Roma.
  30. Metų pasiekimas: atleisti sau ir kitiems, pusė metų be alkoholio.

Sau ir visiems jums linkiu mažiau pavydėt, smerkt, dejuot, tingėt, ir apkalbėt, daugiau žavėtis, grožėtis, klausytis, juoktis, keliaut ir mylėt, mylėt, mylėt.

10 Komentarai

Apie vasaros startupus, susivokimus, tai, ką šneka žmonės, ir Lietuvos gražumą

Taip, rugsėjis ir vėl užklupo netikėtai, versdamas dvigubai ilgiau nei vasarą stovėti kamščiuose, o automobilį vakare grįžus namo statytis kitoj gatvėj, nes tiesiog nebuvo vietų. Bet nieko tokio, išgyvensim.

Turbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad mėgstu rudenį. Ir pasibaigusios vasaros baisiai negailiu. Ruduo yra nuostabus metas, o ypač pirmieji jo mėnesiai. Visi po atostogų įdegę, pasipuošę naujomis eilutėmis ir kirpimais grįžta į ofisiukus, parduotuvių lentynos prisipildo nebrangių nektarinų, vynuogių ir kitų gėrybių, prasideda nauji serialų sezonai, iš vasarinio sąstingio išsijudina visi protmūšiai bei kiti renginiai, o rugpjūtį tuštutėlės buvusios miesto gatvės atgyja. O ta rudenio saulė, jau žvarbesniais rytais užliejanti pamažu geltonuoti pradedančius medžius yra vienas nuostabiausių metų laikų reiškinių.

Iki pat liepos pabaigos man manoji vasara neatrodė baisiai linksma ir įdomi, o viduj vis jutau kažkokį nerimą ir neužtikrintumą, tačiau rugpjūtis galiausiai privertė patikėti, kad viskas bus gerai ir tos visos kitiems nematomos vidinės tuštumos užsipildė. Tiesa, sutikau ne vieną žmogų, kuris, kaip ir aš, sakėsi sulaukęs suaugusiojo gyvenimo nebežinąs, kągi su ta vasara daryt ir irgi jaučiantis keistą, gąsdinančią nežinomybę. Taigi, jei ir jums taip buvo, žinokit, kad jūs – ne vieni.

Dabar, žvelgdama atgal suprantu, kad visgi toji mano vasara buvo pati puikiausia, o tai suprasti ir vėl tiesiog prireikė laiko.

O prasidėjo ji man jau priešpaskutinį gegužės savaitgalį, kai su LGBT svita Vėliavos dienų proga apsilankiau Klaipėdoje ir Kaune. Kai iki kelto likus 15 min sumąstai, kad reikia spėt į vakarėlį Smiltynės Jachtklube, taksistui per miestą lekiant link perkėlos ne pačiu saugiausiu greičiu sukyla toks fainas, paaugliškas adrenalinas. Baisiai skanus maistas „Temperatūroj“, o Kauno „Kultūra“ – žiauriai gera vieta, kur sekmadienio popietę grojamas visas Leon Bridges debiutinis albumas.

Po to sekė Protų kovų finalas Molėtų rajone, mylimosios grįžimas su naktiniais šokiais „Vėjuos“, virtusiais į rytinius šokius Opiume, kur kažkas klubinėtojams leido Hare Krishna, o šie klusniai judėjo į ritmą ir afteris Anykščiuose su naktiniu spooky nuklydimu į Ukmergę; nuostabusis Talinas (apie jį dar tikrai parašysiu išsamesnį tekstą tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti), trumpas, bet baisiai mielas apsilankymas Lazdijuose (kur pirmąsyk šią vasarą basom kojom ėjau per dar rasotą žolę įmerkt savęs į ežerą nuo liepto) su trumpu nulydimu į Seinus ir pažintimi su Dzūkų jūra; kaip visada nuostabūs Migruojantys paukščiai prie Molėtų; darbo savaitė vis labiau gražėjančioje ir kultūringėjančioje Palangoje; neregėtoji Rusnė su išplaukimu per marias į Mingę, šokiais virtuvėje ir rūkytos žuvies puota; tiesiai iš ten – Kaunas ir skrydis su tėvais į Stokholmą (apie šitą irgi bus išsamiau atskirai), vos grįžus – viską tobulai vainikavęs ir galutinai laimės būseną užtvirtinęs savaitgalis, kuriame buvo fantastiškai gerai pavykęs laidos dešimtmečio susitikimas Panevėžy (kai savam mieste grįžti 6 ryto, tai suprask, kad šventė buvo rimta) ir galiausiai – kūlvirsčias sekmadienis su mylimaisiais Nidoj, wild wild west tuk-tukais, skausmingiausiu ever nesibaigiančiu lipimu į kopas ir kitais nuotykiais.

Kaip ir anksčiau, toliau renku sparnuotas bičiulių ištartas frazes.

Apie Estiją:

„Pagal tai, kiek pas juos socialinių reklamų, panašu, kad jie turi daug problemų.“

Apie kalbą:

-Labai norėčiau mokėti gestų kalbą.

-Estų kalbą?

Apie vaistininkų išmoningumą:

„O kaip sužinoti savo spaudimą? Nueini į vaistinę ir pasako?“

Apie norus:

-Aš užsinorėjau sushių.

-Tai čia beveik kaip aš, tik aš užsinorėjau sysiu.

Apie gerą klausą:

-Žiūrėk, kviečių gemalai.

-Kačių vėmalai?

Apie KENZO drabužius:

„Užsidėsiu Kinzos džemperį.“

Apie gerą klausą vol.2:

-Let‘s tell a few ghost stories.

-Goat stories?

Apie gervuogę gėrime:

„Kas čia pas tave taurėje, ikrų kamuolys?“

Apie verslumą:

„Aš kažkokį būdą buvau sugalvojęs kaip gauti pinigų, bet dabar reikia jį prisiminti.“

Apie paslaugas Yagoje:

-Nu, darysies auros nuotrauką?

-Aurelijos nuotrauką?

Apie meilę gamtai:

„Aš nesisioju į jūrą, tik į ežerus, upes ir kūdras.“

Apie intuiciją:

„Aš tepuosi makiažą tiesiog iš jausmo.“

Apie šarkas:

-That‘s a weird-looking crow.

-Maybe because it‘s not a crow?

Apie interneto ribas:

„Google is so disappointing sometimes.“

Apie sugrįžusį festivalį, kurio sugrįžimo niekas nei tikėjos, nei laukė:

„Jei tavo festivalio pagrindinis headlineris yra Solo Ansamblis, tai gal reiktų susimąstyt.“

Apie Michael Jackson:

„Čia yra Kanye Westo pirmtakas juodaodžių kultūroje.“

Apie vidinę taiką:

„Aš manau, kad meluoti bičui, kad jis tau užstatė vaiką tam, kad jis tave vestų, žiauriai ne fengšui.“

Apie gurmaniškus pomėgius:

„Man skanu yra duona, ant jos sviestas, dar dešrytės kokios.“

Apie tikslumą:

„Na va, mano svoris po pusryčių, su šortais ir telefonu jau pasiekė 78,3kg.“

Apie nepaklusnias technologijas:

„Man atrodo, sugedo instagramas, nes niekas nelaikina.“

Apie sveikus įpročius:

„Matai, kaip aš taisyklingai čiaudau?“

Apie kovą su agresyviais kaimynais:

„Aš parkavausi, jis man pradėjo rodyti fuckus, ženklus, kad užmuš ir pan. Tai aš išlipau ir pradėjau plot.“

Vasaros muzika – LCD Soundsystem – American Dream, A Scene from a Future – Manfredas edit, Šventinis Bankuchenas – Music bei Paris Taxi Restaurant, Zeal & Ardor – Devil is Fine.

Vasaros netikėtumas: visgi baigta tvarkyti Vilniaus g.

Vasaros startupas nr.1: nusipirkti Šventąją ir joje įkurti LNK – Laisvą Nepriklausomą Kurortą, kuriame legalu viskas, kas nėra legalu visame likusiame pasaulyje.

Vasaros startupas nr.2: atrasti technologiją, kuri užtikrintų, kad nelis.

Vasaros startupas nr.3: telefone įjungti flashlight, padėti ant jo butelį ir taip pasidaryti gana neblogą šviestuvą. Gražiausiai šviečia Borjomi buteliai. Čia rimtai.

Vasaros šlapios kojos: kai grįžti į naujus namus ir tenka nusiaut batus, nes per balas vidiniam kiemely neįmanoma praeit neįbridus iki blauzdų.

Vasaros klasika: miegas su ta vienintele gyva likusia muse (arba uodu) kambary, kurios neįmanoma pagaut ir kuri tau vis trankos į veidą.

Vasaros neįprasta paslauga: kelnių parietimas.

Vasaros pastebėjimas nr.1: kaip būtų faina, jei visi žmonės būtų tokie draugiški ir laimingi kaip visi, kuriuos sutinki Nidoj.

Jau ne ne vasaros, o šiaip pastebėjimas nr.2: pastebėjot, kokie pakantūs eilėms pasidarė žmonės, atsiradus išmaniesiems?

Vasaros pavėluotas susivokimas: kokie gi visgi tie žmonės gražūs – aukšti, žemi, apvalūs ir lieknesni, trumpais, ilgai, banguotais plaukais, raudonom ar purpurinėm lūpom, puošniais drabužiais ir be jų – visi skirtingai ir kiekvienas savaip.

Vasaros pakartotas susivokimas: kokia gi ta Lietuva graži su savo margom laukinėm pievom, pušimis, pajūriu ir kas vakarą vis kitokiu dangum.

Šią vasarą aplankiau daugiau apžvalgos bokštų negu yra tekę anksčiau gyvenime. Taip pat paragavu dviejų patiekalų, apie kuriuos tiek metų girdėjau sklindančias legendas – Kavarsko koldūnų ir Karmėlavos cepelinų. Turbūt nebus nė kiek netikėta, kad nei vieni, nei kiti baisiai gero įspūdžio nepaliko.

2017-ųjų vasara ypatinga tuo, kad, savo pačios nuostabai, sumušiau visus asmeninius rekordus ir apsilankiau net 6-uose festivaliuose. Sūpynės, Devil Stone/Velnio akmuo, Origami, Vasaros Brizas, Yaga gathering, Mėnuo Juodaragis. Sakiau, kad mėginti išrinkti patį geriausią festivalį – nesąžininga, nes visi jie skirtingi, todėl galiu tik pasakyti, kur man šiemet buvo smagiausia. Sūpynėse (kad jį kur tą lietų), Devil Stone (kitąmet vyksiu būtinai ilgiau ne vienai nakčiai) ir Vasaros Brize. O štai geriausią DJ pasirodymą išvyday Yagoj, kur Roe Deers atstovaujantis St. Stereo dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių šokdintojų Lietuvoje.

Man regis, šią vasarą Vilniuje tepraleidau kokį vieną ar du savaitgalius. Taip pat negaliu patikėti, bet per visą vasarą nė karto nebuvau Vasaros terasoj, kurioje anksčiau leisdavau turbūt kas antrą vakarą.

Tai tiek, tikrai galėčiau ir išsamiau, bet suprantu, kad baisiai ilgi kažkieno ilgesingi pasakojimai galiausiai pabosta, o šitas ir taip gavos gana ilgas. Pabaigai, nepamirškite šitų puikių žodžių:

„Laivai yra saugūs uoste, bet ne tam jie skirti.“

Kita stotelė, jau rytoj – Roma.

2 Komentarai